Švenčių refleksija

Žolės valdžia

Pjauti žolę čia ar ten?.. Jau šiandien ar dar palaukti?.. Kada valdžia pagaliau sutvarkys parką?!. Niekam nesvarbu, kad pakelės apžėlusios… – ginčai ir skundai namie, autobuse, žiniasklaidoje. Žolės valdžia žiauri ir žiauri kova su ja – pjaunant žūsta ir varlių karalienių, ir žiogų muzikantų. Nekovoti irgi neišeina: užžels, užaugs takai ir takeliai, magistralės. Visuotinė degradacija ir bevaldystė išvešės. Piktžolės auga. Ir geros gėlės, bet jei kur nereikia – blogos! Žudantis žydėjimas sutiks dalgio ašmenis! Kitaip pažiūrėjus, žolės pjovimas yra tavo gyvenimo laikas, tavo užsiėmimas, pats gyvenimas ir jo prasmė.

Bent jau mintyse tad geriau leisti žolei augti, užaugti, peraugti. Žmonija juk vien Augalo prielipas, savikritiškiau – Žemės parazitas. Atmintinė ant žoliapjovės: „Žudyti augalus lygu žudyti save, prie jų prilipusį, o savo laiką tai tikrai; iškelti save aukščiau už žolę reiškia iškelti save virš kitų žmonių.“ Tavo gyvenimas ribotas, atsitiktinis, visiškai priklausai nuo Nežmoniškumo. Tad kovok nekovojęs, žoliapjove ar antibiotikais, esi absoliučiai priklausomas nuo augališkumo, nuo ląsteles maitinančios Saulės ar vėžį sukeliančios bakterijos. Daryk ką nori, išdarinėk kokias nori ypatingas figūras, skelbkis žaliavalgiu ar šašlykavalgiu, spardykis nesispardęs – nieko nepakeisi, bent jau žemiškoje plotmėje esi niekas, mažesnis už dulkę – šioji pragyvens tave ir užguls tavo išmintingų knygų lentynas.

Prasmės esama ne vien tobulai apskustose „gražiausiose Lietuvos sodybose“, bet ir apleistose, ramiai žole apaugančiose. Jose gali sutikti žmogų žmogišku veidu. Idealiai išskustoje, pavyzdingoje sodyboje, jei į ją ir pateksi pro spygliuotą tvorą, tave tikriausiai pasitiks dailiai apkirptas keturkojis ir praradęs ryšį su žole, susipriešinęs su gamta skustagalvis šeimininkas. Kitas klausimas (Freudui), kaip šiais laikais suklestėjusi sodybų skutimo manija susijusi su intymių vietų skutimosi mada. Tiktai mažesniam už žolę, bejėgiškai skėsčiojančiam rankomis prieš jos valdžią ar kukliai pripažįstančiam pralaimėjimą žmogui tai visai nesvarbu.

Žmogus ir žolė, žmogiškumas ir augališkumas neatsiejami, jų šaknys susipynusios. Tad ir kova su žole yra kova su savimi ir su kitu žmogumi. Nors ji vis tiek įveikia protingąjį dvikojį. Nepriklausomybė nuo žolės ne mums. Žolė laimi tuo, ką vadiname meile, prieš ką „net šventieji suklumpa“. Stipriai apraizgiusi saulėtomis šakomis ir gyvatiškomis šaknimis meilė paguldo žmogų į žolę: gimties ir mirties patalą. Ir užželia takai į namus. Ir kapuose auga žolė.

Saulė pro žodžių rūką

Joninės, o dangus prakiuro – šašlyką kaip iškepti?! – gi „per Jonines lietuviai sukerta šimtus tonų šašlykų“. Alkiui numalšinti to užtenka, bet ne gamtos virsmą lydinčiam stresui. Žinių požiūriu Joninės kiauras reikalas. Nei kaip tai iš tikrųjų vadinasi, nei kas ir kaip jas turi švęsti, niekas dorai nežino arba žino skirtingai, daugeliui svečių nė motais, kad nepažįsta šventės kaltininkų – žydinčių žolynų. Didžioji tautinė žiniasklaida verčiasi per galvą ieškodama tinkamo šventės nešventės (taip, taip – Seime užregistruotas įstatymo projektas išbraukti Rasos šventę iš šventinių dienų sąrašo) apibūdinimo: „Emigrantų Joninės Londone: šiukšlių kalnai, liūtis ir muštynės“. Lyg Babilono statytojai kiekvienas šventės dalyvis reiškia teisę savaip vartoti gamtą ir savo laiką – šventi jonai ir nešventos janinos; mirkstantys alkoholyje ir braidantys rasoje; kam tai siautėjimas, kūniškų geidulių išlaisvinimas, orgija, o kam sacrum, dvasinė ekstazė; vieniems alus-šašlykas-seksas mintyse, kitiems rasos spindėjimas akyse. Lyg žinančiųjų, kaip švęsti, judesiai šio Saulės posūkio šviesoje apverktinai juokingi: būtų tai poindustrinės Londono lietuvaičių Joninės „Pinup girls“ ritmu ir „69 danguje“ fonogramos dvasia, žilagalvių ilgamarškinių vyrų šokinėjimas per ugnį Verkiuose ar žolynų rovimas ir krovimas ant galvos visoje Lietuvoje. Potekstėje labiau jaučiamas nei matomas principinis pagoniškos ir katalikiškos religijų, basos Rasos ir šv. Jono ginčas dėl viešpatavimo po Saule.

Niekas nieko nežino ir neturi žinoti, o tiktai telkiasi apie savo stounhendžus, vietinius riedulius: formuodami europines tautas, kurdami indoeuropietišką brendą. Žmogiškoji menkystė verčia tikėti, kad šiomis dienomis pro žodžių šydą veriasi aukštesni būties lygmenys, o šventės esmė – šviesos manifestacija, virsmas, solsticija – yra kulminacinis, mirties taškas, po kurio dienos vėl trumpės ir šventės gyvenime mažės; trumpiausios nakties patirtį norisi lyginti su „Tibeto mirusiųjų knygoje“ nupasakotu susidūrimu su Pirmaprade Šviesa pomirtinio Bardo kelio pradžioje, kurioje neužsifiksavusi siela vėl patenka į Edipo komplekso sukamą atgimimų, taigi nuobodžios kasdienybės ratą. Esminis momentas žmogiškoje plotmėje – skirtis tarp lytinės ir nelytinės meilės, chaoso virsmas kosmosu, tvarkos gimimas. Tokia ir psichosocialinė paparčio žiedo ieškojimo prasmė: bandyti ieškoti aukso vidurio vyro ir moters santykiuose, taikaus priešybių sambūvio.

Vasarvidį pro žodžių rūką prasimuša ir kitos konvencijų luobą traiškančios Saulės galios manifestacijos, tarkim, Antrojo pasaulinio karo pradžios Lietuvoje aidas ir mokyklos išleistuvės. Neįtikėtina atrodo, kad tokiomis gražiomis dienomis, tokiomis tykiomis aušromis galėtų prasidėti karas. Ir išties, ne pats tuo stebiesi, o gamta stebisi aukštame vasaros danguje atsispindinčiu žmogiškosios karų istorijos skurdu, Homo geopoliticus vėl stojantis nuo kelių maištui prieš gamtos didybę: „Žmogus nežinia kodėl mano, kad viskas, kuo jis naudojasi, skirta tiesiog jam. Tai iš tiesų juokinga. „Gamtos ištekliai“, „gamtos turtai“, „gamtos užkariavimas“, „juodasis, baltasis (ir dar kažkoks) auksas“… – perkratinėju vis naujus žmonijos plėšikavimo paliudijimus, paliktus kalboje it neplautų rankų atspaudus“ (Andrej Bitov, „Paukščiai, arba Naujos žinios apie žmogų“).

Šioji įtampa tarp profanum ir sacrum, praktinės ir platoniškos meilės gamtai ir savo prigimčiai palydi / pasitinka „į gyvenimą žengiantį“ abiturientą. Šių išleistuvių dramatizmas giliai užčiuoptas mūsų literatūroje: „Ryto prieblanda juos glostė ir vilgė vėsiais rasotais delnais. Už nugarų tviskėjo saulėtekį atmušantis mokyklos langas, bolavo kiemo aikštelė, kurios viduryje stovėjo dar prieškarinių laikų paminklas: moteris slystančiu nuo pečių drabužiu, iškėlusi mirtų vainiką. Kažkur paežerės nendrynuose klykavo pelkių paukštis – iš ten, iš miškų ir pelkynų, kėlėsi rytas, gaivus, daug žadantis, skaisčiu jaunamartės veidu.“ Pro konvencijų maršką jau žybsi egzistencinių prasmių žaibai, o po seksualinės iniciacijos prie ežero atsivers nebeužgydomas gyvenimo nervas: „Suklupęs prie džiūstančių meilės versmių, jis ieškojo šitos vienintelės, ištryškusios aukštą šienapjūtės vidurdienį iš skurdžios jo gimtosios žemės įsčių“ (Bronius Radzevičius, „Priešaušrio vieškeliai“).