Garso baimė ir „bėgimas nuo realybės“

Internautas teminiame forume skelbiasi nušausiąs kaimynų šunį, lojimas esą jį „vedąs iš proto“. Diskutantų nerviniai impulsai sklinda šviesolaidžio skaidulomis užlinkdami kažkur kosmoso tyruose, bet ar dėl to kaltas keturkojis Džekas ar Bobas? Juk pradėję rengti kaltinamąjį aktą susidurtume su tiek teisinių, psichologinių, socialinių šuns / žmogaus problemos atsišakojimų, kad ne blogiausia išeitis būtų susiimti už galvos ir bėgti. Banali išeitis, nes nuo savęs juk nepabėgsi. Kur kas vaisingiau būtų sokratiškai sustoti ir klausti: kodėl turėčiau kažkur bėgti iš savo namų ar maukšlintis stereoausines? Problema vis tiek lieka užsklęsta krūtinėje kažko neišsakyto (baimės, pykčio, nevilties, apmaudo) pavidalu. Ji tikrai nėra pašalinama gaiduko nuspaudimu: lojimo garsą pakeis šūvio garsas ir išgarsėjimas su nemaloniomis pasekmėmis. Garso baimės problema, galimas daiktas, universali, lydinti mus nuo Didžiojo Sprogimo ar pikto Išvarymo iš rojaus.

Šiuolaikinio žmogaus, ypač jauno, atributas – ausinės, MP3 grotuvas – gali būti suprantamas kaip pozityvus atsiribojimas nuo aplinkos, teisės į privatų garsą realizavimas. Kita vertus, pilietis su ausinėmis viešumoje gali atrodyti nekomunikabilus, negatyviai nusiteikęs aplinkinių atžvilgiu. Tačiau problema didesnė. „Garso paleidimas“ savame kambaryje ar iš pažiūros demonstratyvus ausinių užsidėjimas gatvėje yra ne laisvai pasirenkamas, o būtinas bėgant nuo kito nepakeliamo garso. Garsas gali būti žudantis fiziškai ir žlugdantis psichiškai. Pagaliau pačios mūsų pažinimo galios baigiasi su paskutiniu gedulingo maršo akordu. Įsimintinas griebtis beprotiško žingsnio pastūmėjusios muzikos aprašymas Levo Tolstojaus „Kreicerio sonatoje“. „Ir apskritai muzika – baisus dalykas. Kas tai? Aš nesuprantu. Ką ji daro? Nuomonė, kad ji išaukština dvasią, prasimanymas, neteisybė. [...] Dvasios ji nei aukština, nei žemina, o erzina. [...] Ir todėl ši muzika kartais veikia taip baisiai, taip siaubingai. Šis nei vietos, nei laiko neatitinkantis energijos sužadinimas negali neveikti pragaištingai“, – samprotauja žmoną nužudęs advokatas. Tiesa, garsas gali būti ir gydantis, jei individo vidinė sielos „muzika“ ir išorinis garsas ne disonuoja, o rezonuoja. Taip destruktyvaus garso vengimas gali net pastūmėti rimtai domėtis muzika, nes jei žinai, kokio garso nenori, tai turi žinoti ir kokio nori. Vis dėlto muzika yra retas, brangus ir trumpalaikis vaistas nuo realybės, nes kaip išorėje nėra individo atitikmens, taip nėra sielos virpesių atitikmens.

Formaliai žiūrint žmogaus priklausomybė nuo garso atrodo fatališka. Patį jo gyvenimą galima apibūdinti kaip bėgimą nuo garso prie garso, nuo garso į tylą ir atvirkščiai, nes tyla juk irgi garsas, nors ir anti-. Mintys, mąstymas taip pat vibracijos forma: kalbama apie vidinę klausą, įsiklausoma į vidinį balsą. Išorėje taip pat stebime garso ir vaizdo sinesteziją. Išgarsėti, tapti matomam ar žinomam iš esmės reiškia tą patį. Žinia pradžioje sklinda kaip gandas, paskui kaip garsas, nors paprastai koduojama rašmenimis ar elektriniais signalais. Totalitarinėje visuomenėje paklusnumo įsakymui refleksas ir „įrašymas“ į signalinių ženklų sistemą sustiprinamas antausiu. Įsakymo privalai „klausyti“, net jei jis egzistuoja vien kaip popierinis statutas. Tėvai neapsikentę apšaukia neklusnų vaiką. Šūksniais dresuojamas šuo.

Žmogus kaip individas prieštarauti neleidžiančiu balsu ar nežmonišku garsu anihiliuojamas. Tarkim, niekada nepamiršiu po susidūrimo su lietuvių lėktuvu į Zoknių oro uostą „dreifuojančio“ prancūzų naikintuvo ūžesio virš namo. Kieno, koks tai garsas, sužinojau vėliau, iš laikraščių, o tuomet tiesiog šokau iš lovos prie lango, buvau tiesiog iš jos išmestas nespėjęs nei susivokti, nei juolab susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Tačiau, žinia, kur pavojus, ten yra ir kas gelbsti. Garsas yra individualios egzistencijos pagrindas, nes kito ji tiesiog neturi. Fundamentalus Garsas, prie kurio žmogus artėja keisdamas vieną vibraciją kita, išsiskirdamas iš aplinkos garsų, kurdamas savo garsinę aplinką, kovodamas už teisę pasisakyti ar patylėti. Beje, „tildanti“ politinė cenzūra, draudimas kalbėti veikia panašiai kaip staigus destruktyvus garsas: individualus balsas abiem atvejais „perrėkiamas“, tačiau individas taip išvaduojamas iš kabinimosi į laikiną tapatumą ir priartėja prie savęs neįvardijamo.

Nuo garso nepabėgsi, kol dėl to paties garso nepriartėsi prie savo esmės. Garso trauma lydi nuo gimimo ar Didžiojo Sprogimo kaip tavo pagrindas. Taip ir bėgi per gyvenimą nuo pasaulio garsų ieškodamas sielos ramybės, o ją, matyt, atrandi tiktai „gyvenimo stygai“ nutrūkus ar po pasaulio pabaigos. Individuali būtis atrandama negatyviai, būtent bėgant nuo archajiškojo Sprogimo ar Išvarymo iš rojaus. Žmogus save kaip individą atranda baimėje, smarkiai išgąsdintas. Kitaip jis savęs nejaučia arba tejaučia vien kaip raidžių kratinį. Iš esmės išsigąstama gimstant, tada norisi apsisukti ir grįžti, bet kelio atgal nebėra. Ir prasideda bėgimas slepiantis nuo pasaulio, ieškant prieglobsčio, rojaus. Baimė, bėgimas yra ir gimimo šiame pasaulyje, ir individualios egzistencijos sąlyga.

Psichoanalitikai tartų žodį apie gimimo traumą prieš individui ateinant į šį pasaulį. Bet nėra viskas taip paprasta. Visų pirma kyla klausimas, kaip tokia trauma turėtų būti gydoma ir ar išvis išgydoma, iki ateis amžinojo poilsio metas. Jei ne, tai turėtų būti pateisinami, legalizuoti visi ideologiniai „opijai liaudžiai“ ir opiatai pasiturintiems gydytis nuo gyvenimo ligos. Bet čia yra kaip su tuo bėgimu nuo kaimynų šuns lojimo – galima pasiduoti rezignacijai ir galima iš esmės klausti apie gyvenimą ir savo egzistenciją. Garso problema universali ir neatrodo, kad ji būtų išsprendžiama psichologinėmis, technologinėmis ar socialinių projektų priemonėmis. Artėjant prie savo esmės visos priemonės jai pasiekti atkrinta. Visi vardai tada tėra skoliniai, visas gyvenimas sąlygiškas.

Visi esame garso šoko vaikai. Pirminė tapatybė lygi amžiams sustingusiam Didžiajam Sprogimui, nuliniam laikui. Staigaus garso sukeltas šokas išvalo įgytos tapatybės iliuzijas, jo ištiktas žmogus nebežino nieko, tampa tyras kaip krištolas. Atsirėmęs į fundamentalų Garsą jis pasijunta laisvas iš esmės, viduje neprisirišęs prie jokio objekto, taip pat ir prie šaukinių sistemose atpažįstamų „nuo vaikystės“ ar kito laiko / socialinės aplinkos įdiegtų vardų. Nes žmogui galiausiai būdinga atsiremti į kažką, kas nėra jis pats, kad ir pats iš esmės liktų bevardis.

Vibruoja viskas: kambario langai, ausų būgneliai ir atomai, Žemė ir ją paliekantys erdvėlaiviai. Ir esama atraminės individą ir Absoliutą, apraiškas ir tai, kas neišreiškiama, Daugį ir Vienį siejančios vibracijos. Pamatinio garso kontempliacija priartina prie pačios žmogaus prigimties esmės. Ne kilmės, o būtent esmės, kuri yra trunkanti, besitęsianti kaip individo egzistencijos laikinis pagrindas. Žmogus visada – budėdamas ar sapnuodamas, gimdamas ar mirdamas – turi omenyje pamatinę garso bangą, tikrąją garso materiją, kurią jis atpažįsta kaip savą, o ji atpažįsta jį. Ji gali būti pavadinta širdies ar angelo balsu, kosminiu OM ar Sferų muzika, tačiau esmėje neįvardijama.