Apie išspausdintą juodraštį
Interviu su Kornelija Mikalauskaite metu sulaukiau klausimo, kokia buvo paskutinė skaityta recenzija, kuri paliko neigiamą įspūdį. Kadangi prisiminiau tik kelerių metų senumo pavyzdžius, į klausimą neatsakiau, į galutinį publikacijos variantą šis taip ir nepateko. Praėjus beveik pusmečiui atradau atsakymą: Lino Daugėlos publikacija apie Sigito Parulskio knygą „Voras tarp tavo lūpų“ – „Kas poezijos – poezijai“ (Šiaurės Atėnai, 2026 06 05). Ir tai nėra vien tik autoriaus atsakomybė – jo pareiga pasiūlyti, o redakcijos – paprašyti patobulinti. Iš kai kurių sakinių atrodo, kad tobulinimo žingsnis buvo praleistas. Be neigiamo įspūdžio, kilo ir daug klausimų.
Savo apimtimi Daugėlos rašinys primena apžvalgą, vos 4,8 tūkst. spaudos ženklų, tačiau turiniu priartėja prie recenzijos – daug dėmesio skiriama skirtingų rinkinio aspektų vertinimui, cituojama. Sakyčiau, mini recenzija. Tačiau mini recenzija yra problemiškas reikalas, nes, apribotas apimties, autorius nesugeba iki galo pagrįsti savo pozicijos, išartikuliuoti vertinimo sistemos, kuri padėtų skaitytojams geriau suprasti, kokiu pagrindu kyla publikacijoje išsakoma kritika. Visiškai aišku, kokie dalykai kritikuojami, tačiau pateikiamos neaiškios ir abstrakčios priežastys. Nepadeda ir tai, kad keliose vietose galima įžvelgti prieštaravimą sau pačiam. Tad recenzijos pagrindai kaip ir yra, tačiau dėl pavienių elementų defektų teksto visuma neveikia. Eisiu beveik iš eilės ir prisipisiknisinėsiu.
Publikacija pradedama svarstymu apie lūkesčius: „Taip jau yra, kad kai geri poetai praėjus ilgesniam laikui išleidžia naują knygą, dažniausiai iš jos tikiesi daug – nebūtinai, kad ji bus geresnė negu ankstesnės, bet bent ne prastesnė. [...] Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas.“ Štai pačiame pirmame sakinyje nuskamba abejotinų standartų kėlimas – tikėtis daug, bet bent jau ne prastesnės knygos. Ar tikėtis, kad nauja knyga nebus prastesnė, yra „daug“? Jei taip, čia atviras Parulskio įžeidinėjimas ir šiaip liūdnas požiūris, nes tai suponuoja, kad pasitenkinama stagnacija.
Be to, ne, tokiu atveju nebūtinai reikia tikėtis itin geros poezijos. Pirma, Daugėla rašo, lyg Parulskio poezija egzistuotų vakuume, ir ignoruoja visas kitas literatūros rūšis, kurios leistų spręsti apie autoriaus formą, – „Laiko nusikaltimai“ (2021) buvo popliteratūros bandymas, o „Kaip aš mečiau“ (2024) – neblogas romanas, tačiau tikrai ne karjeros pikas. Antra, ankstesnės Parulskio poezijos knygos išėjo žiauriai seniai (geriausiai įvertintos – prieš maždaug trisdešimt metų). Per seniai, kad aukštų lūkesčių turėjimas nebūtų naivus. Be to, „Pagyvenusio vyro pagundos“ (2009) jau buvo prastesnis už XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje išleistus rinkinius (iš dalies tik todėl, kad jie tiesiog vieni geriausių tų laikų rinkinių). Iš teksto akivaizdu, kad Daugėla yra skaitęs visas Parulskio poezijos knygas, tad kaip nepastebėjo kokybinės trajektorijos žemyn?
Toliau Daugėla eina prie konkrečių aspektų: „Kurdamas naratyvą eilėraščiuose kalbantysis perteikia kitų patirtis, perpasakoja įvykius, buvimus, nenudailindamas, aštriomis metaforomis, kartais tiesmukai, bet taip eilėraščiuose apgyvendindamas kitus ir tapdamas liudininku“ – painus sakinys. Perteikdamas kitų patirtis kalbantysis eilėraščiuose apgyvendina kitus? Ką šiuo atveju reiškia apgyvendinti?
Keliose vietose bando analizuoti: „Eilėraštyje „Žvaigždė“ kalbantysis prisimena arklį su žvaigžde ant kaktos, kurią jie mėgdavo glostyti, susieja su draugo istorija: „mano draugas bėgdavo greitai, beveik kaip žirgas / mokykloje jis buvo bėgimo žvaigždė, niekas negalėjo pavyti / kartą užkliuvo, suklupo ir jo kaktoje atsirado / žvaigždė – juokingas penkiakampis randas“ (p. 10). Žaisdamas žvaigždės motyvais, regėdamas krentančią žvaigždę kalbantysis kuria daug prasmių, tarsi sutapimų, kurie tampa reikšmingi, sujungia žmones, taip pat perteikia liūdesio ir tragizmo atmosferą.“ Čia man atrodo, kad recenzijos autorius sustojo svarbiausioje vietoje – taip ir nepateikė bent kelių žvaigždės interpretacijų. Tai, kad žodis pavartotas skirtingomis reikšmėmis, nereiškia, jog sukuriama daug prasmių. Tad kokios sugeneruojamos prasmės žaidžiant reikšmėmis?
Iškart po to rašo: „Kai kurios istorijos nuspėjamos, susietos su tamsa, seksualumu, šie vaizdiniai yra grubūs, atžagarūs, bet nekuria daugiau prasmių“ – labai praverstų bent vienas pavyzdys, kur atsiskleistų vaizdinių plokštumas. Nes kitaip aš pagalvosiu, kad gal prasmės sukuriamos, tačiau nepastebėtos. Ir šiaip, šioje knygoje yra nemažai publicistinių eilėraščių (pvz., „apie formatą“, „Tiesa mus išlaisvina“, „Bibliotekos laivas“). Tokia ir yra jų esmė – perteikti idėją, būti atviriems, tiesmukiems, geliantiems, nesiekiantiems sukurti daugiau prasmių (nepaisant to, ir juose galima įžvelgti potekstes).
„Tamsa tampa nuspėjama. Kalbantysis neretai stengiasi ją įrodyti, rėžtelėti kaip reikiant, viską užtamsinti, nors kartais žiūrint pro tamsintą eilėraščio stiklą saulės akiniai nebūtini.“ Jei gerai suprantu šią vietą, Parulskio poezija yra sąmoningai tamsi. Tai jeigu ji yra tamsi, kodėl saulės akiniai turėtų būti būtini? Išvis kuo čia dėti tie saulės akiniai? Ir kodėl tada čia pavartotas nuolaidos jungtukas „nors“? Ar neturėtų būti „kalbantysis viską užtamsina, TODĖL saulės akiniai nėra būtini“? Ir vėlgi norėtųsi pavyzdžio: kokiu lygmeniu ta Parulskio tamsa atsiskleidžia – egzistenciniu, socialiniu, šiaip groteskiškais vaizdiniais?
„Kalbantysis, net ir jausdamas mirties nuojautą, geba atsigręžti į gyvenimą, bandyti jame susivokti, kas prarasta ir kas liko.“ Tikrai nesiekiu apsimesti, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos lydi mirties nuojauta (beje, „jausti nuojautą“ skamba kaip tautologiška stiliaus klaida), bet atsigręžimas į gyvenimą turbūt yra natūraliausia ir dažniausia reakcija. Pasakymas, kad pavojaus ar mirties akivaizdoje „gyvenimas prabėgo pro akis“, egzistuoja ne be reikalo. Todėl konstrukcija su dalelyte „net“ atrodo hiperbolizuota, nėra čia kuo stebėtis…
Kalbant apie stilių, ar tikrai nieks nerėžia ausies sakinyje: „Ir čia dramatizmo ir subtilumo netgi daugiau negu mirties motyvuose, nes kartais mirtis tampa tiesiog žodžiu, nekuriančiu poveikio, o bandymas ištverti gyvenimą yra subtilesnis“?
Privalau pripažinti, kad buvo ir vykusi pastraipa – rašydamas apie eilėraštį „Tiesa mus išlaisvina“ Daugėla ir pacituoja, ir pateikia su citata susijusį konkretų vertinimą, apimantį knygos visumą („Lyginant su kitais eilėraščiais, kiek iškrenta iš konteksto, tampa tiesiog pasiskundimu, kuris šiuo atveju nuspėjamas“).
Ir štai didžiausias klaustukas – apibendrindamas Daugėla teigia: „Poezija lieka gera, kokia ir buvo.“ Nekaltas sakinys, jei nežiūrėsime į viso teksto kontekstą. Ar tikrai tokia pat gera kaip ir pirmuose trijuose rinkiniuose? Net kai tamsa ir kai kurios istorijos tampa nuspėjamos, o dalis vaizdinių nekuria daugiau prasmių? Net kai „[k]ūrybos tema knygos nepagerina, veikiau įsūdo deguto šaukštą“? Kaip prieinamas toks galutinis verdiktas, kad poezija yra gera, jei nemaža dalis vertinamųjų pastraipų skirtos jos kritikai? „Tik vieną kitą eilėraštį buvo pravartu atmesti“ – bet juk knygoje vos 28 eilėraščiai. Ar neturėtų tokios apimties knygos būti all killer no filler? Žodžiu, toks apibendrinimas po cituotų dėstymo pastraipų skamba kaip ankstesnių Parulskio poezijos knygų įžeidinėjimas!
„Ir nuotraukos galėtų kurti savitą pasakojimą, bet yra sudėtos gana atsitiktinai“ – ar nebuvo pabandyta įžvelgti dialogo tarp eilėraščių ir nuotraukų, o ne skaityti jas kaip antrą knygos liniją? Pavyzdžiui, susieti tą „tamsų, degraduojantį, pūvantį“ pasaulį ir nuotraukose užfiksuotus griuvėsius, sulūžusius arba jau ties sulūžimo riba esančius daiktus? (Žinau, kad skamba banaliai, bet ne ką banaliau nei pasakojimas nuotraukomis.) „Ir pavadinimas galėtų būti geresnis, labiau viską sujungiantis, buvo galima pasirinkti kad ir bet kurią metaforą, įpintą į eilėraščius“, – kritikuojama, kad pavadinimas nėra viską sujungiantis. Tačiau kaip iš vieno eilėraščio išimta metafora viską sujungtų? Tuščias pasiūlymas. Tuščias sprendimo būdas.
Suprantu, kad iš šono šis tekstas atrodo kaip kabinėjimasis prie pavienių sakinių. Palaikau kiekvieno skaitytojo teisę į nuomonę, o ši mano rašliava yra ne apie patvirtinimą ar paneigimą, kad Parulskio knyga yra gera arba prasta. Daugėlos tekstas peržengia ribą tarp subjektyvaus vertinimo ir pageidavimų koncerto, abstraktu, neparemta, vietomis nesugebėta rišliai išartikuliuoti savo minčių, neišryškėja ryšys tarp dėstymo pastraipų ir galutinio vertinimo – išėmus visas problemines vietas iš publikacijos nelabai kas ir belieka. Ir būtent tai yra problema. Atrodo, kad į redakciją buvo atsiųstas juodraštis ir nieks nepaskatino su juo padirbėti.
