MARTYNAS PUMPUTIS

Kritikos strėlė Paulinos Pukytės pjesėje „Kalno poza“

 

Pjesė „Kalno poza“ sujungia pagrindines Paulinos Pukytės tekstų ypatybes – socialinę ir kultūros kritiką bei intertekstualumu grįstą montažo techniką, fragmentiškumą. 2023 metais vykusiuose Meno kritikos apdovanojimuose P. Pukytė buvo apdovanota „Meninink(i)ų ir kuratorių tekstų“ kategorijoje, taip pat nominuota „Metų reiškinio“ kategorijoje. Montažo techniką iliustruoja menininkės vaizdo įrašai. Sėkmės sulaukė ir pjesė „Kalno poza“, ir Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pagal ją pastatytas spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“. Straipsnyje analizuosiu „Kalno pozos“ variantą, esantį knygoje „Lubinas ir seradėlė“ (Vilnius: Apostrofa, 2021). Apsiribosiu tik vienu (man pačiam ir akademinei bendruomenei) aktualiausiu aspektu – masinės ir akademinės kultūros kritika.

Tekste daug kartų skambės žodis „dvasingumas“. Jį šiame kontekste apibrėžiu kaip pakilų, abstraktų, į gylį pretenduojantį santykį su menu, kuris iš suvokimo pereina į pajautos ir tikėjimo lygmenį.

P. Pukytės meninės strategijos principas apibūdinamas kaip dviprasmybės, priešpriešos išgavimas, naujų prasmių produkavimas derinant nesuderinamus dalykus1. Taikant šias strategijas sudaryta ir dalis „Kalno pozos“ – kai kurie veikėjų žodžiai yra rašomi kabutėse, kas nurodo citavimą ir „atvirą koliažo technikos panaudojimą“, kartu žaidžiama ir su adresato suvokimu2. Anot Heinricho F. Pletto, citatų dažnis yra vienas iš kriterijų intertekstualumui analizuoti. Kuo daugiau tekste citatų – tuo mažesnė jų pirminio konteksto (cituojamo teksto) reikšmė kūrinyje3. Tačiau didelis citatų dažnis „Kalno pozoje“ nesumažina jų pradinio konteksto vaidmens. Priešingai, šis tampa dar svarbesnis, todėl aptarsiu ne citatų, o šaltinių tarpusavio santykį. Kadangi šaltiniai nenurodyti, skaitytojas pats turi juos susirasti. Juos radus kūrinio prasminis laukas dar labiau išsiplečia, skaitytojas dirba ne vien su ištrauktomis iš konteksto citatomis, bet ir su pačiais kontekstais – jie gali arba sutvirtinti, arba paneigti citatų sukurtą įspūdį. Prisideda keliolika įvairiausio pobūdžio publikacijų. „Kalno poza“ suveikia kaip naujas reikšmes generuojantis, kritiką cituojamiems tekstams išreiškiantis triušio urvas.

P. Pukytės cituojamus tekstus galima suskirstyti į dvi grupes – masinės ir intelektualinės kultūros tekstai. Priešingiems kultūros poliams pavaizduoti kūrinyje galėtų tikti politikos moksluose žinoma pasagos teorija, šią panaudosiu kiek vėliau. Pasagos teorija įsitvirtino 2002 metais, kai prancūzų filosofas Jeanas-Pierre’as Faye’us ją pasitelkė aptardamas Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų ir Vokietijos komunistų partijas 1932 metų Vokietijoje. Jo teigimu, politinės ideologijos eina ne tiesia linija, o veikiau ratu. Ir, metaforiškai žvelgiant, išsidėsto pasagos forma, kas nurodo, kad priešingos radikalios ideologijos yra arčiau viena kitos negu centro4 – kitaip tariant, kuo radikalesnės, tuo panašesnės darosi. Nors pasagos teorija yra kritikuojama, ją galima perimti iš politikos lauko ir perkelti į kultūros lauką.

P. Pukytės pjesės „Kalno poza“ citatų šaltiniai apima nuo grafomanija dvelkiančio romano5, anoniminių straipsnių apie vyrų viliojimą6 iki literatūrologų diskusijų ar straipsnių7. Tekste esančios išnašos varijuoja nuo tuščių replikų, pavyzdžiui, „Nu nu“ (p. 30), iki tokių, kokias galima aptikti kritikų recenzijose ar literatūrologų straipsniuose: „Kažkur jau girdėta“ (p. 29), „Mūsų klasikai tuos jausmus yra išsakę daug įsimintinesniais tekstais“ (p. 31), „Toks empirizmas – viena iš lietuvių literatūros silpnybių“ (p. 36). Autorė sujungia paratekstualumą ir intertekstualumą – dalis šių pastabų taip pat iš kažkur paimtos, tačiau tai nenurodoma. Kai kuriais atvejais tai gali būti paaiškinta perfrazavimu ir perkūrimu. Šaltinyje frazė skamba taip: „Trečioji lietuvių romano silpnybė – pasakojimo empirizmas.“8 Keliose išnašose išlaikoma autentika.

P. Pukytė pasitelkia kritikuotinas tekstų ypatybes ir pati sau parašo pastabas. Didaskalijose nurodoma, kad išnašos tariamos Odisėjo balsu (p. 27). Pasirodęs scenoje Odisėjas kalba kultūros lauko atstovų citatomis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ir išnašos nurodo į tuos pačius kultūros atstovus. P. Pukytė galimus savo teksto trūkumus nurodo greičiau už juos. Savotiška kritikų kritika.

Citatomis kalba ir veikėjos Kirkė bei Scilė. Scilė dar nėra taip įsitraukusi į masinę kultūrą, todėl užima klausiančiosios poziciją ir pripažįsta Kirkės išmanymą – veikia kaip Kirkės skaitomų straipsnių auditorija: „Man patinka toks vaikinas, bet jis į mane net nežiūri.“ O tu taip moki juos suvilioti…“ (p. 29). Veikėjos kalba citatomis iš masinės kultūros tekstų. Per savo žodžius apie sielą ir išnašas (ten pat) Kirkė pristatoma kaip dvasinga moteris. Tačiau tas dvasingumas paviršutinis. Jos žodžiuose daug stereotipinio požiūrio į lyčių santykius ir vaidmenis, kas verčia jos dvasingumo gyliu suabejoti: „Na gerai, balta. „Atsiminkite – nereikia mėginti su vyrais konkuruoti. Antra, nereikia stengtis pakeisti pasaulio – moteris turi būti pasyvi. Trečia, nereikia visais klausimais turėti savo nuomonę, verčiau paglostyti vyro savimeilę apsimetant kvailesne, nei esi“ (p. 31). Tokie stereotipiški, seksistinėmis nuostatomis pagrįsti patarimai gali atrodyti kaip ištraukti iš konteksto arba rasti interneto forume. Tačiau taip nėra. Visa publikacija „Kaip tapti ta, su kuria nori būti vyras“9 atrodo taip pat blogai kaip ir iš jos paimta citata: „O ką darysite, jei sugalvojote iki vyrui grįžtant iš komandiruotės perstumti baldus? a) Stumsite spintą pati (sunku, bet sveika pajudėti) ar b) paprašysite pagalbos draugo ar giminaičio?“ (p. 37).

Daugybė citatų paimta iš interviu su Lena Lolišvili10 – moterimi, teigiančia, kad turi magiškų galių. Kirkė perima Lenos citatas, kuriose moteris steigia savo ypatingumą, pavyzdžiui: „Kai mane patikrino Paryžiuje, pasakė, kad aš nepaprasta. Kai mane ištyrė Amerikoje, pasakė, kad aš iš kitos planetos“ (p. 31). Taip pat tariamas Kirkės dvasingumas įtvirtinamas per santykį su joga. Tačiau ir šis labiau primena jogą kaip mados reikalą nei rimtą veiklą – daugiausiai kalbama apie pozas (fiziškumą) („Beje, „rankas galite supinti anksčiau už kojas arba tuo pačiu metu supinti ir rankas, ir kojas“, p. 44), o ne apie jogos naudą emocinei ir dvasinei būsenai. Jei tai ir pasireiškia, labiau kaip placebo efektas.

Kirkė įkūnija masinei kultūrai, paviršutiniškumui, stereotipiniam mąstymui apie save ir kitus pasidavusį, paviršutinišką žmogų, kuris, įsitikinęs savo teisumu, rašo tokias publikacijas, iš kurių ir paimti Kirkės žodžiai. Užburtas ratas.

Odisėjas turėtų būti priešprieša Kirkei. Kitaip nei ji, jis kalba citatomis, kurių autoriai – gan žinomi ir mokslo pasaulyje nusipelnę žmonės: Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis, Audinga Peluritytė-Tikuišienė ir kt. Palyginus Kirkės ir Odisėjo žodžių šaltinius kontrastas akivaizdus. Galima teigti, kad mokslininkų tekstai yra priešingybė cituotiems iš forumų, tinklaraščių ir naujienų portalų. Tačiau skaitant „Kalno pozą“ ir nežinant apie citatų šaltinius šis skirtumas išnyksta. Šios priešingybės supanašėja. Odisėjo cituojami R. Tamošaičio žodžiai11 „Tai, kas nenuoširdu, neišgyventa, be gyvybės – tėra tik žaidimas žodžiais arba vaizdais, pasakojimas be prasmės ir tikslo! Be substancijos, be archetipinio turinio! Tuščiažiedis augalas, praradęs savąją dirvą…“ (p. 41) atrodo tokie pat abstraktūs ir tuščiai dvasingi kaip Kirkės domėjimasis joga. Jie per daug įmantrūs. O štai filosofo A. Šliogerio citatos12 seksistiniu pobūdžiu pranoksta stereotipais perpildytus straipsnius. Kitaip nei minėtų publikacijų, A. Šliogerio tikslas nėra patarti moterims. Šios kaip tik matomos kaip pavojus: „Tikrai? „Visa mergelių kompanija! Kai moterys pasisavina kalbą, tai ją ir numarina. Atspėkite kodėl?“

 

ODISĖJAS „Man net juokinga. Kai žvilgteliu į knygynų vitrinas, apstulbstu: beveik visa makulatūra, kuri ten guli (o ten beveik viskas yra makulatūra), parašyta vien tik bobelių! Vyksta ne tik visuomenės, bet ir kalbos feminizacija. Mano nuojauta negera – iškart prisimenu dekadentišką helenizmo epochą, kai visose gyvenimo srityse irgi buvo pradėjusios vyrauti moterys, tačiau, kaip žinote, tas aleksandrietiškas karnavalas labai greitai baigėsi tamsybių ir barbarybės triumfu.“ (p. 43)

 

Kas bendro tarp šių skirtingų šaltinių? Tikėjimas savo teisumu. Tiek patarimų moterims ar jogos pozų instruktažai, tiek kultūros ir mokslo atstovų nuomonės yra išreiškiami be jokios abejonės. Skirtingus kultūros polius jungia visažiniškumas ir domėjimasis literatūra. Įprastai skaitant mokslininkų tekstus apie šias ypatybes nesusimąstoma, tačiau ištraukdama citatas iš konteksto P. Pukytė skatina į jas pažvelgti kritiškiau. Tiesa tokia, kad kai kurie mokslininkų tekstai yra pilni bereikšmių abstraktybių, nuvalkiotų banalybių, perteklinių metaforų, kurios verčia abejoti jų teiginių moksliškumu13. Recenzuodama Ramūno Čičelio literatūros kritikos knygą Ramutė Dragenytė atlieka panašų veiksmą – paskaičius jos išskirtas R. Čičelio mintis, darosi sunku į šį literatūrologą žiūrėti rimtai:

 

Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių knyga „Tapuolia pūkas aky“ (2018), pasirodo, vertingesnė už visus XXI a. 2 dešimtmetyje parašytus romanus (p. 31) [...] Rimanto Kluso eilėraščių rinkiniu „Nerimu rimuota“ (2019) „galutinai ir negrįžtamai uždaromas neoromantinis lietuvių poezijos laikotarpis“ (p. 82), o pasaulis po „H. A. Čigriejaus yra vieta be žmogiškumo, transcendencijos ir pačios būties – gyvų numirėlių rinkiniai megapolyje, virtusiame nekropoliu“ (p. 116). Arba kalbama tuščiomis frazėmis („vaizdas ir žodis kaip poezijos formos sukuria eilėraščių unikalumą, nepaversdami jų tiesiog sentimentais“, p. 65).14

 

„Kalno pozoje“, atrodo, kritikuojami visi – masinės kultūros vartotojai ir masinės kultūros kūrėjai. Ir mokslininkai, kurie į kūrinius žiūri pretenduodami į intelektualumą, tačiau tuo pat metu nuklysta į mažai ką bereiškiančius samprotavimus, visai nesiskiriančius nuo masinės kultūros propaguojamo paviršutinio dvasingumo. Kitaip tariant, vieni iš didelio rašto išeina iš krašto, kiti jo net neturėjo, bet sugretinus atrodo taip pat absurdiškai. Tiltu tarp dviejų polių tampa literatūra. Dvasingi grafomanai ir dvasingi mokslininkai nukrypsta panašios retorikos link.

Kadangi pirmoje scenoje išnašos Odisėjo balsu sakomos iš „už kadro“, tarp jo ir kitų veikėjų jaučiama distancija, nevyksta abipusė interakcija. Odisėjas tik reaguoja į veikėjų žodžius. Kaip jau minėjau, dalis tų išnašų primena perteklines replikas, nors yra ir gerų pastebėjimų („Perdėtas mėgavimasis ironija“, p. 37). Tačiau į sceną atėjęs ir su veikėjomis bendrauti pradėjęs Odisėjas atsiskleidžia jau aptartu banalumu, tariamu dvasingumu, seksizmu. Tarsi P. Pukytė teigtų, kad šios mokslininkų ir kultūros atstovų savybės išryškėja prisileidus juos arčiau, pradėjus bendrauti.

Grįžtant prie pradžioje aptartos pasagos teorijos, madų ir stereotipų valdoma masinė kultūra ir radikalus intelektualumas susijungia ties abstrakčiu dvasingumo lygmeniu.

P. Pukytės pjesėje „Kalno poza“ atsiskleidžia autorės tekstams būdingos ypatybės – kritika ir montažo principas. Kūrinyje esančios citatos ir nežymėtos intertekstinės nuorodos nukreipia skaitytoją į daugybę straipsnių, atstovaujančių skirtingoms kultūros sritims ir turinčių skirtingas auditorijas. Tačiau žvilgsnis į paimtas iš jų citatas šias dvi sritis suartina. Kultūros ir mokslo žmonių žodžiai atrodo tokie pat abejotini kaip ir primityviausi patariamojo pobūdžio straipsniai, skirti masėms. Į kultūros lauką perkėlus pasagos teoriją, galima matyti, kad priešingi poliai (savo retorika vis dvasingesni) „Kalno pozoje“ supanašėja.

 

 

1 Neringa Klišienė, „Laisvės sampratos antinomijos šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje“, Prace Bałtystyczne, 2023, Nr. 8, p. 180.
2 Heinrich F. Plett (ed.), Intertextuality, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1991, p. 11.
3 Ten pat.
4 Nonna Mayer, „Why Extremes Don’t Meet: Le Pen and Besancenot Voters in the 2007 French Presidential Election“, French Politics, Culture & Society, 2011, t. 29, Nr. 3, p. 101.
5 Gabija Kristė, Vasara, kai pasaulis šoko tvistą, Vilnius: Obuolys, 2019, p. 9.
6 „Moterų kūno kalba: kaip suvilioti vyrą“, www.pasmama.lt.
7 Edita Maželytė, „Erotikos atspalviai lietuvių literatūroje: gyvą erosą pagauna ir mūsų rašytojai“, www.delfi.lt;
„Kalbos pabaiga? Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis“, Metai, 2009, Nr. 3, p. 79–96.
8 Jūratė Sprindytė, „Lietuvių romano SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės)“, Lituanistica, 2009, t. 55, Nr. 1–2 (77–78), p. 89.
9 „Kaip tapti ta, su kuria nori būti vyras“, www.delfi.lt.
10 „Lena Lolišvili: „Esu paprasta moteris, labai mylinti Dievą“, www.santarve.lt.
11 Regimantas Tamošaitis, „Muilinė guboja, Jerichono rožė ir literatūra“, Nemunas, 2014 m. balandžio 3 d.
12 „Kalbos pabaiga? Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis“, Metai, 2009, Nr. 3, p. 79–96.
13 Tikėtina, kad šių dalykų neišvengta ir šiame tekste.
14 Ramutė Dragenytė, „Intelektualūs burbulai“, Literatūra ir menas, 2023 m. gegužės 26 d., p. 23–25.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.