Margas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus dvaras

 

Ką bendra turi Pakaunėje įsikūręs Raudondvaris ir Aukštutinė Silezija, Krokuva, Čikaga? Kiek nuožmi buvo konkurencija restoranų versle XIX a.? Kaip priimdavo svečius rūmuose? Netikėčiausių istorijų gijos mezgėsi nedidelėje vietovėje Lietuvos širdyje, kai šį kaimą valdė iškili grafų Tiškevičių giminė.

 

●

 

1880 m. sausio 5 d. laikraštyje „Wiek“ pasirodė pranešimas pavadinimu „Bado ištiktiems Aukštutinės Silezijos gyventojams“, kuriame vardijami asmenys, aukoję vargstantiems šio krašto žmonėms. Bulvių maras ir dėl jo kilęs badas, ištikęs Aukštutinę Sileziją 1879–1881 m., sukėlė sujudimą Lenkijos karalystėje. „Gazeta Polska“ taip pat išspausdino kreipimusis, raginančius padėti¹.

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Aukštutinė Silezija tapo vienu didžiausių Europos pramoninių regionų. Ten buvo kasamos akmens anglys, išgaunama geležies, cinko rūda ir kt.² Sunkų darbą kasyklose lydėjo nepritekliai, ligos (pvz., šiltinė, cholera) ir badas.

Tarp labdarių, paskyrusių lėšų kilniam tikslui, straipsnelyje minimi net keli žmonės, susiję su Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus dvaru: „[…] nuo Adelės ir Jono Michalovskių – 2 rs³, Sofijos Makarevičiūtės – 1 rs, Jurgio Poplavskio – 1 rs, Karolio Filimonovičiaus – 1 rs, Vandos Bejerman – 1 rs, Viktorijos Tržaskovskytės – 1 rs, Labučio – 2 rs, Jurgio Ramanausko – 3 rs, Ksavero Čechavičiaus – 1 rs, Konstancijos Labutienės – 50 kap., kunigo Pr. Klonovskio – 4 rs, Onos Kulakovskytės – 1 rs, K. S. – 2 rs, Kazimiero Junovičiaus – 50 kap.“

Raudondvario dvaro savininkai grafai Tiškevičiai XIX a. garsėjo savo mecenatine, labdaringa veikla. Pasirodo, nuo šeimininkų neatsiliko ir jų pavaldiniai. Veikiausiai Raudondvario parapijos klebono Pranciškaus Klonovskio (beje, ir dosniausiai aukojusio) suorganizuoti, dvariškiai parodė atjautos, regis, toli nuo jų gyvenantiems negandos ištiktiems žmonėms. Jonas Michalovskis, Raudondvario dvare ėjęs ūkvedžio pareigas, aukojo kartu su dukra Adele. Sofija Makarevičiūtė – dvaro arklidžių prievaizdo ir muzikanto Juozapo Makarevičiaus duktė. Jurgis Poplavskis – vyriausiasis medžioklis. Vanda Bejerman – dvaro sodininko Andriejaus Bejermano dukra. Raudondvario dvare tarnavo ir Jurgis Ramanauskas (vėliau jis vedė Viktoriją Tržaskovskytę).

Bajorai, dar įvardijami ir kaip Vilniaus miestiečiai, Karolis Filimonovičius ir jo žmona Dominyka Ivanauskaitė bei kilmingieji Petras Labutis ir jo žmona Konstancija iš Venskavičių taip pat minimi B. H. Tiškevičiaus dvaro aplinkos kontekste. P. Labutis buvo vienas iš grafo nekilnojamojo turto nuomininkų, o K. Filimonovičius galbūt tarnavo dvare. Raudondvario gimimo metrikuose kaip krikšto motina XIX a. pabaigoje minima ir bajoraitė Ona Kulakovskytė.

 

●

 

Neabejotinai ryšį su Raudondvario dvaru turėjo parapijos metrikuose minima Vodzislavskių šeima. Bajorai Juozapas Vodzislavskis ir jo žmona Klementina Šefer (Szefer, Schäffer) veikiausiai į Raudondvarį atkeliavo iš Čenstakavos ar Krokuvos apylinkių. 1878 m. Čenstakavos Šv. Zigmanto bažnyčioje pakrikštyta Marija Vodzislavska. Vaiko tėvas metrikuose įvardijamas kaip restorano savininkas (pranc. restaurateur).

Vodzislavskių dukra Klementina 1884 m. jau gimė Raudondvaryje, o krikštijant kūdikį dalyvavo grafo fotografas bajoras Bronislovas Javorskis (jam mokėtas 1 000 rb atlyginimas) bei už 800 rb algą (paskiriant ir asmeninį tarną) grafo pasamdytas architektas Gustavas von Schachtas su žmona Karolina Mokržickyte. Tokia garbi kompanija rodo, kad Juozapas Vodzislavskis kurį laiką galbūt rūpinosi dvaro virtuve ar net ėjo kuchmistro pareigas.

1891 m. J. Vodzislavskis su šeima – jau Krokuvoje. Tais metais užfiksuota jo dukros Sofijos mirtis, o 1892 m. Krokuvos Visų Šventųjų bažnyčioje pakrikštytas poros sūnus Romanas Juozapas. Panašiu metu vyras įsipainiojo į keblią istoriją, susijusią su restorano kolega. 1891 m. rugpjūčio 8 d. laikraštyje „Czas“ pasirodė tokia žinutė: „Turiu garbės informuoti kilniąją visuomenę, kad „Grand Hotel“ administracijos skelbimai, neva mano kolega Mauricijus Kudelskis buvo atleistas iš virtuvės padalinio tame viešbutyje, yra tiktai viešbučio valdytojo Eustachijaus Chronovskio kerštas. Pasirodo, jog p. Kudelskis buvo išvykęs į užsienį, norėdamas aplankyti ten pirmarūšes maitinimo įstaigas, ir, nieko nežinodamas, negalėjo apsiginti nuo šmeižto. Būdamas gerai informuotas, kadangi dirbu tame pačiame restorane kaip ir p. Kudelskis, tiesos labui liudiju, kad jis pats nutraukė darbo sutartį, kuri jam buvo nenaudinga, kad jokių nusiskundimų juo nebūta ir kad už panašų kenkimą iš keršto dėl asmeninių nesutarimų p. Mauricijus Kudelskis trauks „Grand Hotel“ valdytoją teisman. Juozapas Vodzislavskis.“

Nežinia, galbūt paveiktas šios istorijos, 1893 m. minėtasis Mauricijus Kudelskis „po trumpų kančių“, būdamas 37 metų, mirė Krokuvoje, palikdamas našlę ir našlaičius. Spaudoje rašoma, kad M. Kudelskis ne tik buvo virtuvės šefas „Grand Hotel“ Krokuvoje, bet ir dirbo „Café Anglais“ bei „l’Hôtel Richelieu“ Paryžiuje. Pasakojama, kad grafas B. H. Tiškevičius mėgęs lankytis „Café Anglais“ ir bohemišką gyvenimą. Galbūt panašiai susikirto jo ir J. Vodzislavskio keliai.

Po kolegos M. Kudelskio mirties, atrodo, J. Vodzislavskis nebematė karjeros galimybių Lenkijoje ir nutarė su visa šeima emigruoti į Ameriką. Ir ne šiaip išvykti – pradėti naują verslą. 1894 m. vasario 3 d. leidinyje „Dziennik Chicagoski“ pasirodė pranešimas: „Informuoju visuomenę, kad atvėriau pirmos rūšies lenkišką restoraną adresu Milvokio aveniu 779. Mano tikslas – įsiteikti publikai. Greitas aptarnavimas. Vakarienė – 15 centų. Juozapas Vodzislavskis, 799 Milvokio aveniu.“ 1894 m. gegužės 19 d. „Dziennik Chicagoski“ dar įdėtas reklaminis skelbimas: „Varšuvietiškas restoranas, 779 Milvokio aveniu. Tiekia pigius ir skanius pusryčius, pietus ir vakarienes, nuo 6-os ryto iki 10-os vakaro. Vodzislavskis.“

Nežinia, kaip sekėsi restoranų verslas Čikagoje, bet atrodo, kad Vodzislavskių šeima į Europą nebegrįžo. Juozapas mirė 1912 m. (58 metų), jo žmona Klementina – 1916 m. (62 metų), abu palaidoti Rasine, Viskonsine, Šventojo Kryžiaus katalikų kapinėse. Juozapo nekrologe minima, kad jis paliko dvi dukras ir keturis sūnus: Mariją Brill, Klementiną Salow (m. 1965), Alfredą, Juozapą, Karolį ir Romaną (m. 1924).

 

●

 

1888 m. liepos 20 d. „Kraj“ numeryje išspausdinta labai įdomi žinutė, kaip grafo B. H. Tiškevičiaus valdomuose Raudondvario rūmuose būdavo priimami svečiai.

Kaune 1888 m. birželį lankėsi didysis kunigaikštis Vladimiras Aleksandrovičius ir didžioji kunigaikštienė Marija Pavlovna. Laikraštyje rašoma, jog svečiai į Kauną atvyko traukiniu ir buvo palydėti į gubernatoriaus rūmus (dabar – Istorinė Prezidentūra), vėliau atliko karinių pajėgų reviziją ir naujai statomos Kauno tvirtovės fortų apžiūrą. Tuo metu Raudondvario rūmuose kunigaikščiams buvo rengiama iškilminga vakarienė.

Straipsnyje giriamos vaizdingos Raudondvario dvaro apylinkės, daili bažnyčia ant kalvos, skoningai įrengti, turtingi rūmų interjerai, pilni istorinių vertybių ir brangių paveikslų, „o vaizdas, atsiveriantis iš vadinamosios stiklinės salės, – toks platus, kad plika akimi galima tolumoje aprėpti vaizdingas Nemuno pakrantes ligi pat Kauno“.

Laikraštyje detaliai aprašomas šventinei vakarienei skirtas paviljonas, įrengtas išilgai dvaro sienos (nuo Nevėžio pusės). Esą jį sumanė ir statybai vadovavo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Paviljone „lengvai tilpo stalas, padengtas šimtui asmenų […] [paviljonas] buvo be galo originalus: sienos išklotos kvadratais iš įvairiaspalvių samanų, ant kurių buvo pritvirtinti Kauno gubernijoje auginamų javų grūdai: kviečių, rugių, miežių; linai, kanapės, pupelės ir t. t. Tokie sienų apmušalai paįvairinti kabančiais vaisių krepšiais ir sieniniais kandeliabrais, sumeistrautais iš įvairių žemės ūkio padargų: grėblių, kastuvų, žagrių, akėčių, purentuvų, balnakilpių ir kt., o kiekviena žvakė atrodė tartum išaugusi iš bulvės, buroko, morkos, svogūno ir kt. Nepaprastai harmoningas ir skoningas šių mūsų turtų ir darbo įrankių derinys kūrė tokią gražią visumą, kad per vakarienę kilnieji svečiai vis negalėjo atsistebėti.“

Vakarienės pradžia – pusę dešimtos. „Jų imperatoriškosios aukštybės“ su svita garlaiviu atvyko į Raudondvarį pusę devynių, Nevėžio pakrantėje buvo pasitikti Kauno pavieto bajorų maršalkos Stanislovo Puslovskio, rūmų priemenėje – pasveikinti grafo Zubovo su sutuoktine ir šeimininko grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Po prisistatymo visi nusileido vakarieniauti į jau daugybės žvakių apšviestą paviljoną. „Tuo metu visiškai sutemo. Paviljono aplinką nutvieskė daugybė žiburių, danguje pradėjo sproginėti fejerverkai ir raketos, iš slėnio ir rūmų kiemo puotaujančius pasiekdavo dviejų orkestrų muzika. […] Kai apie vienuoliktą baigėsi vakarienė, visa kompanija pasklido po nuostabiai iliuminuotą parką, kur grupelėmis laisvai vaikštinėjo dar ir po vidurnakčio […].“

Štai kaip XIX a. Raudondvaryje mokėta stebinti svečius.

 

●

 

Sklando įvairiausių romantiškų legendų apie žymaus vargonininko, kompozitoriaus, pedagogo Juozo Naujalio (1869 Raudondvaryje – 1934 Kaune) kilmę. Ar tikrai J. Naujalis galėjo būti grafų palikuonis? Kaip žinoma, kompozitoriaus tėvas Vincentas Naujalis (1832 Bernatavičiuose / Bernatonyse, Raudondvario parapijoje – 1892 Raudondvaryje) buvo nesantuokinis Gertrūdos Naujalytės sūnus.

Žurnalistas, rašytojas, Raudondvario istorijos tyrinėtojas Viktoras Trofimišinas straipsnyje „Raudondvario Naujaliai. Giminės istorijos tyrimas“ (Raudondvario dvaras. Laiko ženklai, II tomas, 2020, p. 186–199) surinko apsčiai istorinės bei genealoginės informacijos apie Kauno apylinkių Naujalius. Belieka papildyti šias žinias keliomis įžvalgomis.

J. Naujalio senelė Gertrūda Naujalytė – Tomo ir Kotrynos (Stasiūnaitės) Naujalių duktė. 1832 m. neištekėjusiai merginai gimė sūnus Vincentas, būsimojo kompozitoriaus tėvas, o 1841 m. ten pat, Bernatavičių kaime, – nesantuokinė dukra Teresė. Visgi atrodo, kad šią mergaitę vadino ir Regina (metrikuose aptikta bent pora atvejų, kai ji įrašyta šiuo, o ne Teresės vardu).

1848 m. Vilkijos katalikų bažnyčioje palaiminta Gertrūdos Naujalytės ir našlio Simono Tomaševskio (kitaip – Domaševskio / Tamašausko, 1816–1857) santuoka. Pora 1849 m. susilaukė vienintelio vaiko – sūnaus Jono Tamašausko. Keistas dalykas – 1873 m. santuokos su Ieva Demontaite metrikuose jis įvardijamas kaip „nesantuokinis valstietės Gertrūdos Tomaševskos sūnus“. 1873 m. gruodį poros dukrą Anelę krikštijo Antanas Tamašauskas bei Vincentas ir Justina Naujaliai (kompozitoriaus tėvai). 1876 m. krikštijant dukrą Uršulę dalyvavo Adomas Geldauskas ir Teklė, Adomo Urbanavičiaus žmona. Tikriausiai pastarasis 1861 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo ar tapytojo pameistrys („chłopiec przy malarze“).

Vincento Naujalio brolis Jonas Tamašauskas mirė visai jaunas – 1878 m. nuskendo Nevėžyje. Paliko našlę Ievą ir dukrą Uršulę. Duktė Anelė mirė 1876 m.

Gertrūdos Naujalytės sūnus Vincentas dar 1857 m. Raudondvario dvaro dokumentuose minimas kaip dažytojo pameistrys („malarczuk“). Tačiau iki šiol nežinota, jog dvare, pasirodo, tarnavo ir pati kompozitoriaus senelė – Gertrūda Tamašauskienė minima 1860 m. kaip dvaro gaspadinė, gaunanti 10 rublių metinį atlygį⁴. Visai gali būti, kad Raudondvario dvare ji dirbo ne vienus metus.

Raudondvario bažnyčios metrikų knygoje esama įrašo apie 1890 m. Raudondvaryje nuo senatvės mirusią 83 metų Gertrūdą Naujalytę Tamašauskienę, palikusią sūnų Vincentą ir dukrą Reginą. Sūnus motiną pergyveno vos dvejais metais, o duktė, likusi našlė, 1899 m. ištekėjo antrąsyk ir jau vadinosi Terese Rudžioniene (jos vyras mirė 1907 m.).

Beje, dažnai kartojama, jog Vincento ir Justinos Naujalių šeimoje iš viso gimė keturiolika vaikų, Juozas Naujalis esą buvęs jauniausias. V. Trofimišinas šeimos atžalų surado dešimt, dar reikėtų pridėti Joną (1862–1863), taigi, kol kas surasta vienuolika, o J. Naujalis pagal eilę tikriausiai buvo ketvirtas.