Turistė

Viena civilizacijų žūtimis ir iškilimu besidominti pažįstama įvardijo kartais dabar ir mane apimančią būseną – Vilniuje ji esą ėmė jaustis kaip turistė. Panašiai vienoje laidoje teigė istorikas, komunikacijos specialistas Linas Kontrimas: dabar ne mano laikas. Mane ir tą pažįstamą skiria profesijos, interesai, temperamentas, sijonai, ko gero, ir pasijoniai. Todėl smalsu buvo paklausti, kaip gimtasis miestas pasitraukė iš asmeninės dvasinės erdvės. Pažįstama sako, einu Gedo prospektu ir jaučiuosi svetur pirmiausia dėl angliškų pavadinimų, bet ne tik, tą ne tik tiksliau suformuluosiu vėliau.

Na, šita miesto svetimumo priežastis – pelėsiais ir kerpėm apaugęs topikas. Prieš dešimtį penkiolika metų buvo galima žiniasklaidoje diskutuoti apie daugiskaitos aneksuojamą neskaičiuojamų daiktavardžių vienaskaitą (pagal anglų kalbos lekalą) ir sulaukti diskusijų. Dabar toks pastebėjimas – amžėjančių žmogų pokalbių tema. Lituanistinės problemos yra apie praeitį. Savaime. Kaip Kalėdos yra apie laiką su artimaisiais. Prasižiojęs jau esi lūzeris dar nepradėjęs argumentuoti. Arba sovietikas. Pastaroji sąvoka įgijo rūke skendinčius kontūrus, kaip daugelis politologijoje, sociologijoje vartojamų apibrėžimų: populistas, nacionalistas, vatnikas, liberalas, konservatorius, homofobas, rusofilas, apskritai kairė bei dešinė. Pelnai, apimtys, naudos ir informacijos yra viešosios kalbos ir žiniasklaidos norma. Dėl tokių komunikacijų niekas nebejaučia baimių. Nei vienos baimės, nei trijų. Nors kalbos klausimu dinamika aplink stalą kartkartėm suaktyvėja, tačiau pastebimas oponentų vilčių nesusisiejimas.

Tiesioginis vertimas iš anglų randasi net rašytojų, kurie savo grožinėje kūryboje apmąsto kalbą kaip savo tapatybę, tekstuose: „Viduje gaudė šaldikliai, surūgęs savininkas kelis kartus perklausė užsakymo. Ką, ką, ką, vis klausė jis lyg atsisakydamas (liet. nenorėdamas) suprasti, kad ir mes kalbame angliškai, savotiška anglų kalbos atmaina, o gal tiesiog neprigirdėdamas“ (Akvilina Cicėnaitė, Anglų kalbos žodynas, Vilnius: Alma littera, 2023, p. 117); „Vieną dieną (liet. kada nors) aš juos paliksiu“ (p. 145); „Ironiška (liet. paradoksalu), kad pirmieji Australijos kolonistai atvyko čia prievarta“ (p. 284). Grožinė literatūra yra, žinoma, atspariausias tiesioginiam vertimui bastionas, bet manau, kad ir rašytojai iš šio mūšio grįš ant skydo. Tai aiškiai matosi iš jaunesnės kartos redaktorių lingvistinio filtro praradimo ir net sąmoningos nuostatos. Mano bičiulis muzikas rašo, kad programėlėje rado pareigybę – vokalinių praktikų kuratorius. Ir klausia: jei gali būti toks asmuo, tai traktoristas lauke turbūt gali būti landšafto dizaineris? Tobulėti yra kur – žiniasklaidoje esu aptikusi makšties laimės vadybininką…

Tačiau įdomiausia yra ne tai, kad rašyti lietinglish tapo norma. Puikia lakia kalba parašytame gerame A. Cicėnaitės romane tai pasitaiko retai ir krinta į akis tik retrogradams. Kur kas įdomiau yra tai, kad kritiškas viešosios kalbos vertinimas tapo sarkazmo objektu. Atgyvena, nemodernumo, provincialumo ir nepažangumo ženklu. Kaip tapo? Per kiek laiko tapo? Ir svarbiausia – kodėl? Mąstant apie tai atsiveria itin įdomių socialinių, politinių, ideologinių, savirefleksijos, mentaliteto ir, be abejo, išsilavinimo dalykų.

Pažįstu lietuvių šeimą, gyvenančią Lietuvoje, kurios septynmetis sūnus kalba tik angliškai – buityje, su tėvais, seneliais, kačiuku ir žaislais. Beveik be klaidų. Kai tėvai paklausia, kodėl jis kalba ne lietuviškai, jis jiems atsako – I’m built different. Mano jauna pažįstama neseniai greitakalbe pasakojo savo erotiškus kulinarinius vasaros nuotykius ir artėdama prie horizontalios kulminacinės scenos paklausė – kaip bus picnic blanket lietuviškai? Atsakiau – Turino drobulė. Angliškai kalba Vilniuje daugelis paauglių. Troleibusuose, parduotuvėse ta kalba pavirto sovietinio paveldo ir lietinglish samagonu. „Aš irgi norėčiau tokio senolio kouto, bet, čiuju, žiemą sušalčiau.“ Tas pats kalbinės tapatybės dėmens išmetimas vyko giliu sovietmečiu, taikantis prie Sovietų Sąjungos skleidžiamos patrauklesnio lygmens masinės kultūros: pradedant šnekamąja kalba – davai, privet, santrumpomis – ČP (čerezvučiainoje položenije), žargonu – babkėm, kabakais, nuliovom mašinom, sukom ir sučiarom ir baigiant intelektualų kalba – tokiame stiliuje išspręsta scenografija veikia. Net reflektavusiems procesą kartais imdavo atrodyti, kad laiko bėgyje lietuvių kalbos neatstovėsim. Nes mažos tautos sidabrinės kulkos išspręsti tokioms problemoms neturi. Turi tik Valotką.

Einu pavedžioti katino, kuris čilindamas gyvena už kilometro nuo namų. Mąstydama apie savo sovietinį mentalitetą, atsilikimą, random atkreipiu dėmesį į pakeliui pasitaikančių kavinių bei įstaigų pavadinimus. Kavinių yra keletas – Fish and chips, joje patiekia ir „čiūras“ (anksčiau čia buvo kepyklėlė „Miltai, druska, vanduo“), toliau – Barbershop (vietoj Masiulio knygyno), Rocket bean (fulfill your taste…), tada – stoties valgykla, žodis food ant frontinio stiklo yra tik angliškai, Baristokrat, Eggspresso, Kentucky chicken ir pagaliau, artėjant prie katino, kuris manęs nemyli, bet kenčia, Špricas. Kavinės FB (Federaliniame biure…) skelbiama – „viskas, ko reikia brunch’ui“. Šprico meniu pagrindas… kiaušiniai. Ten labai skanu. Rekomenduoju, Šv. Stepono gatvė–„Šv. Stepono kiaušiniai“–atleisk man, Viešpatie. Atsimenu, kaip godžiai rytais vienas žmogus pragręžęs lukšte skylutę gerdavo žalius kiaušinius. Šis atmintyje atgijęs šotas, o gal špricas, vyriškio lėtai judantis Adomo obuolys, kai jis, stovėdamas ryto šviesioje beveik nuogas, dviem gurkšniais nurydavo neįvykusį viščiuką, sklandžiai suklijavo kavinės pavadinimą su meniu. Toliau, jau V. Šopeno gatvėje, vyrų kirpykla. Ji vadinasi – „Tik šonus“. Draugas rengiasi atverti masažo saloną ir renkasi pavadinimą. Siūlysiu – „Tik pusiaujį“. Bet gal ir ne. Modernūs žmonės masažuojamos vietos lokacijos gali nesuprasti. Taip kartą neseniai nutiko mano draugo tėvukui poliklinikoje. Nuėjo dėl skausmo kryžiuje. Slaugytoja liepė gultis ant kušetės. Kadaise Čikagoje nuomojamo buto septyniasdešimtmetė šeimininkė, išvažiavusi iš prieškario Lietuvos, būtų sakiusi ant kaučiaus. Lietuviškai ji kalbėjo taip, kaip mes dabar kalbame Lietuvoje, tik lietuvindavo kitą leksiką. Tėvukas paklausė: kniūpsčiam gultis ar aukštielninkam? Slaugytoja, kaip rašo mūsų žiniasklaida, „pakėlė antakį“. „Sandros Skorupskaitės įrašas iš Dubajaus sekėjus privertė pakelti antakį“ („Delfi“). Tai ką, ant visų Skorupskaitės sekėjų – vienas antakis? LOL.

Šitame fone Vilniaus autobusų stotelių reklaminiuose stenduose matoma lietuvių kalbos tarmių atgaivinimo misija atrodo kaip melancholiškas cirkas. Aktyvioje vartosenoje pasmerktas žlugti naivus humoristinis projektas. Kaip sakė pagrindinis veikėjas seriale „Lėti arkliai“, mus užmuša ne viltis, bet žinojimas, kad ji užmuša. Tas pats, kas dabar imti gaminti nenusukami gaiviųjų gėrimų butelių kamštukai, kartais geriant sužeidžiantys lūpas. Pramonėje naudojama tonos chemikalų, bet pažangiems piliečiams pasiūlomas žaidimas plastmasiniais karoliukais. Į Veneciją keliasdešimčia privačių lėktuvų, pripildytų reaktyvinių degalų, virš Josifo Brodskio atskrenda Bezoso svečiai, nusipirkę šį miestą it viešbutį privačiai šventei už daugiau nei 28,4 mln. eurų („Reuters“). Vėliau jaunikis skiria miesto valdžiai labdarą miesto ekologinėms reikmėms. Tarp svečių – daug labdaros korifėjų, talentų, humanistų, jautrių milijonierių, imančių interviu iš likimo nuskriaustųjų. Daugelis mano dėl tvarumo besijaudinančių jaunų pažįstamų vengia buityje naudoti močiučių ir mamų indus, vazas, kilimėlius ir rankdarbius. Jie netinka prie minimalistinio 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių (taip pat ir sovietmečio) stiliaus. Jaučiu, kad tampu Greta Thumberg. Ir galbūt kaip ji iš tvarumo sferos, paklusdama savo jautriai į visuomeninį poreikį reaguojančiai sąžinei, jei ne už dyką, katapultuosiuosi į Gazą. Su pasaulio didžiaisiais ir aktyvistais stengiuosi konsoliduoti savo pozicijas ir kalbėti vienu balsu, kad turėtumėm ambicingą Europą. Ypač dabar, kai infliacija traukia rankinį stabdį.

Protesto prieš demokratiškai išrinktos partijos deleguotą kultūros ministrą dieną ėjau į parodą „Arkos“ galerijoje. Susitikau bičiulę. Ji, užuot pasisveikinusi, paklausė: „Streikuot eini?“ Sakau, tau atsakyti trumpa versija ar ilga? Ji pažiūrėjo į mano veidą ir tarė: „Neatsakyk visai“, ir nuėjo. Kavinės „12 istorijų“ link, kurioje irgi yra „čiūrų“.

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslą „Weather Report“, kaip ir jos nutapytus rožinius batukus, įsidėmėjau seniai. „Arkoje“ vyko Brazdžiūnų šeimos paroda. Perskaičiau dailininkės interviu kadaise išsakytą požiūrį į tapybą: „Tapyba man yra savianalizė – atsakymai į išsikeltus klausimus, kalbėjimasis su kitais, buvimas, dalyvavimas, ryšio užmezgimas, ir tik po šios analizės – apibendrinimas. Stebėti, kas dedasi aplink, tęsti kaupiant patirtį arba atmesti ją, tada grįžtant prie pradinės pozicijos.“ Puikiai tinka eseistikai.

Ant didžiausio į prezidentūros fasadą atkreipto protestuojančios kultūros bendruomenės plakato buvo užrašas: „Prie ko čia M. K. Čiurlionis!?!“ (rus. Pri čiom tut Čiurlionis?). Ministras spalio 1 d. aiškindamasis žurnalistams atsakė: „Ministras šiai dienai esu aš, tokia yra politika“ (rus. k etomu dniu).

Kai grįžau namo iš parodos, kurioje jaukiai atiduota duoklė ir literatūrai, – paveikslai su Jameso Joyce’o, Virginios Woolf knygų viršeliais, – dulkė lietus. Kaip jaunystėj neišsiskleidžiau skėčio, dovanoto „Imbiero vakarų“ literatūros forumo rengėjų. Vienas skėtis iš Alytaus dabar gaudo lietų Niujorke. Lietuvoje weather report tos rudens dienos vakarui pasitaikė mielas. Ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl vėjo, kritulių, slėgio. Tai veikė ir nuotaiką. Mano paltas iš dėvėtų patvarus, nors lava ar samagonu pilk. Dagyvens ir pergyvens bet kokį ČP, o metų pabaigoje juk laukia intensyvus kalendorius. Seniai norėjau tokio kouto, bet, čiuju, žiemą sušalsiu, nors oversaizas, apačioj galima prisirengti. Sniegas toli, dabar ruduo. Jaučiau, kad po parodos darausi jauna, energinga, kaip iš kitokio molio drėbta. Kaip built different.