Kęstučio Navako ekspreso išimtys

Apie įkvėpimą

Iš esmės rašytojai, kaip ir kiti menininkai, demokratijos amžiuje – kai kiekvienas gali būti menininkas, bet tik menininkai tai žino – tebėra dviejų rūšių: nuo Dievo ir iš bendro išsilavinimo. Neatsimenu, koks rašytojas gal prieš trisdešimt metų pasakė tada mane cinizmu nustebinusią mintį, kad kiekvienas filologas gali parašyti knygą. Dabar manęs nestebina ne tik galimybė, bet ir pats faktas. Iš tikrųjų kiekvienas humanitaras, moksleivis ne tik gali parašyti, bet ir išleidžia knygą – vienąkart ar net porąkart per metus. Manau, tuoj išleis kas trys mėnesiai, o internete – kas savaitę. Jei tik kas už tai mokės. Ar bus nuovokos neturinčių „laikintojų“. Nuo tam tikro meto knygos imtos sudarinėti iš laikraščio funkcijas atliekančių portalų publikacijų. (R. Rastauskas čia yra kol kas kokybe nepralenktas „popierinis“ fenomenas.) Nestebina faktas, jog rašytojai keičia žanrus kaip pirštines tam, kad pasirodytų rinkoje gyvindami leidybos procesą, o ne dėl esminės priežasties – kūryboje ne rašytojas pasirenka žanrą, bet atvirkščiai. Rašytojas dažnai ne pats pasirenka ir temą, o irgi atvirkščiai, tik ji iš gyvenimo į kūrinį peršoka su skaitytojams ne visada atpažįstamais pokyčiais. Rašymo rinkos sportininkas gali radikaliai keisti (ir „užsisakyti“ kaip picas) romanų temas, pasakotojo lytį, šokinėti per įvairias epochas – nuo baroko, stimpanko, holokausto iki XXI amžiaus erdvės bet kur pasaulyje, keliauti iš literatūros į kiną, iš aktorystės į pokalbių laidas, leisti pokalbių (net su savimi) knygas, išbandyti (dažniausiai jau išbandytus) modelius, tai iš esmės reikalauja tik a) laiko, b) valios, nes paties rašytojo grožiniame tekste nėra. Jame surinkta medžiaga raštingai ir bet kam ar bent daugumai suvokiamai stilingai suklijuota turinčio bendrą literatūrinį išsilavinimą nematomo, nejaučiamo, autentiškai nejaučiančio anonimiško jaukaus pasakotojo. Tas pasakotojas yra smalsus – bet be temperamento, pagavus – bet be individualybės, išsilavinęs – bet faktus verčia artefaktais rasdamas literatūriškas jungtis, o ne išrasdamas jas. Tokio tipo rašytojai tiksliai apibrėžia savo amatą: „Dirbdamas knygai su medžiaga…“ Nieko naujo čia nepasakau, tai seniai konstatavo U. Eco: „Meno lygis smunka iki mokslinio dėsningumo“; „Menas ir gamyba eina koja kojon.“ Dar seniau to neišvengiamo proceso dėsnius apčiuopė individualistas S. Dalí: „Menas internacionalizavosi ir prarado išskirtinumą.“ Net ir buvusiems išskirtiniams rašytojams šiais laikais atsibosta vaikščioti ant peilio ašmenų, nes pakvipus pelną duodančios banalybės paklausa ir amatu pasiekiama šlove imama suvokti, kad kūryba galima minti takelį į bankomatą ir net į literatūros istoriją. Verslas mėgsta dažnį. Masiškai mėgstamas verslas – konvejerį.

Knygas, parašytas iš humanitarinio gebėjimo jas parašyti, vadinu grafomanija. Nuolat apie šią literatūros problemą kalbantis rašytojas A. Jakučiūnas grafomaniją yra suskirstęs žanrais: „sielų traškučiai“, „nėriniai“, „debesys“, „prozos bitelių literatūriniai bandymai“, „miniatiūrėlės“ ir „romanai su išsėdėtu stilium“. Ir to vertinimo nepakoreguoja knygų dvyliktukai penketukai. Jei kas nors prarado nuojautą, kuri visada iki tikslumo papildė meno vertinimą, tai yra jų nelaimė, o ne taip į meną žvelgiančių „pasikėlimas“. Raštingų darbštuolių kūriniai vis dar yra lengvai atpažįstami ir jų galima nepainioti su talentingai parašytais. Tačiau surogatinė literatūra jau yra išugdžiusi kartą, kuri neskiria ridikėlių, išaugintų dirbtinai, nuo tų, kurie auga, kai jiems užeina, po saule. Perkandus juos burnoje lieka aitrus dezinfekuojančio katarsio skonis. Norime mes to ar nenorime, amatu padaromų kūrinių daugės, nes niekas nebesustabdys pagreitėjusio laiko. Ir, kaip pasakyta šv. Mato evangelijoje, nereikėtų jaudintis dėl to, ko pakeisti neįmanoma. Bet joje nieko nepasakyta, kad tų procesų negalima analizuoti.

Atėjo tas laikas, kai premijos už literatūrą ar kultūros nuopelnus įteikiamos kūrinių autoriams už darbštumą ir raštingumą, nors formuluotės akina išskirtinumą apibūdinančiais terminais. Nesenas jau ne paradoksalaus, tiesiog šiuolaikiško apdovanojimo pavyzdys yra Prancūzijos garbės legiono ordino įteikimas JAV rašytojai, kurios knygos prekybos centruose sudėtos kaip lašinių paltys Halės turguje, – Danielle Steel: 600 mln. egzempliorių 70 šalių. Tą patį apdovanojimą yra gavęs JAV rašytojas Philipas Rothas, daug kartų nominuotas Nobeliui, taip jo ir negavęs, nusivylęs (tikriausiai ne dėl to), pareiškęs, kad daugiau neberašys. Nesivarginsiu cituoti jų kūrinių ištraukų, nes dėl kontrasto apsiverkčiau. Seniai visas premijas – ir savo, ir kitų – vertinu daugiau kaip linksmą įvykį, konjunktūrą ar atsitiktinumą, tačiau smagu, kad nacionalinis atsitiktinumas Kęstutį ištiko laiku – 2006 metais, kai išėjo „Atspėtos fleitos“.

Interviu po šios sonetų knygos K. Navakas apie savo rašymą ir apie rašymą apskritai yra pasakęs esminių dalykų: „Rašydamas šią knygą laukdavau ribinių dvasios situacijų, kai gyvenimas ima tiesiog akyse virsti sapnu, migla, iliuzija, atsiranda keistų gebėjimų, kurių net neįtariau manyje esant, ir tada tie tekstai pasirašydavo patys“; „Tai pirmoji knyga, kurią visą parašiau būdamas transo, banaliai vadinamo įkvėpimu, būsenos.“ Taip rašė didieji – J. Brodskis, M. Cvetajeva, A. Achmatova, daugelis kitų, dažniausiai besiilsinčių XX amžiuje. Tą laiką genialiems kūrybos išlydžiams įkrovė tragiški konfliktai, pokyčiai ir netektys. Vėliau laikas pagreitėjo, žmonės tapo funkcijomis. Mąstantys vadovai – energingais, įstatymais žongliruojančiais biurokratais. Charizmatiški intelektualūs lyderiai – pragmatiškais „tunelio“ mąstymo karjeristais. Lavinimasis – protų mūšiais, o tortai – keksiukais su žvakute. Darbščiam ir raštingam rašytojui tokios būsenos, kurias tiksliai įvardija Kęstas, yra tiesiog nepažįstamos ir bandyti susikalbėti šiems flangams yra misija neįmanoma. Šitaip rašantys kūrėjai paprastai nesulaukia K. Navako amžiaus, nes jie eikvojasi, sukeldami atlaidžią mokančių dozuotis, disciplinuotų kūrybos gamintojų šypseną. Iš principo poetas čia kalba apie patirtinį rašymą, kurio apibrėžimas kai kurių kritikų tekstuose vis dar lieka neaiškus. Patirtinis rašymas nereiškia, kad autorius užrašo tai, kas įvyksta jo gyvenime. Poezijoje to padaryti apskritai neįmanoma. Patirtinis rašymas reiškia, kad rašytojas rašo iš įkvėpimo, kurį sukelia tai, kas įvyksta jo gyvenime. Įkvėpimas – o ne darbas bibliotekoje, archyve „renkant medžiagą“, projekto iki tam tikros datos vykdymas – yra „kaltas“ dėl tekste atsirandančios energetikos, kurią skaitant lengva pajusti, bet sunku apibrėžti. Gyvenime rašytojas gali keliauti kruiziniu laivu, o tekstas gali atsirasti apie savižudybę. Tačiau toji būsena turėjo rastis. Tik įkvėpimo sukurta energetika žodžius gali paversti degtine, nuo kurios apsvaigstame skaitydami. Knyga, parašyta neišgyvenant ir skaitoma kaip disertacija. Tokių knygų yra ir bus dauguma. Nes knyga prarado savo prasmę kaip įvykis, o rašytojas savo, kaip apdovanoto žmogaus, išimtį (ir startą, ir finišą). Gyvename ypatingu metu – literatūros, kaip autentiško meno, virsmo visiems įkandama vadyba. Ir šiuo įdomiu metu vis dar pasitaiko keletas rašytojų, kurie rašytojais nėra įsidarbinę. Rašytojais jie neįsidarbina dėl paprastos priežasties – kūryba kaip disciplinuota rutina jų „neveža“.

Įkvėpimo supratimas laikui bėgant keitėsi. Dabar tai yra sentimentalus, naivus, pasenęs, kaip sako K. Navakas, banalus žodis. Greitajame laike rašytojui įkvėpimas yra našta, rizika nespėti, nereikalingas apsisunkinimas. Daugeliui pragmatiškų kūrėjų jis yra net nesuvokiamas, nes neduotas patirti kaip būsena. „Literatūros pramonininkų konfederacija“ įkvėpimą net gali supainioti su kvėpavimu. O juk įkvėpimas kvėpavimui atvirkščias reiškinys – jis kvėpavimą ir kartais net širdies ritmą sutrikdo. Atsimenu, kaip V. Kelertienė prieš daugelį metų visuomenėje, kurioje žmogui egzistencinį susirūpinimą kėlė pasirinkimas iš trisdešimt rūšių jogurtų, sakė, kad jeigu mes kokiam kūrėjui į knygą ar atviruką įrašytume, kaip jūs Lietuvoje, „linkiu tau neblėstančio kūrybinio nerimo…“, tai reikštų viena – linkėti vizito pas psichiatrą. Įkvėpimas atsiranda iš išgyvenimų. Kaip ekonomika turi būti ekonomiška, taip išgyvenimus reikia išgyventi. O tam nėra laiko. Kęstas, pavyzdžiui, kai įsimylėdavo, rašyti negalėdavo…

Vienas lietuvių literatūros klasikas neseniai įkvėpimą pavadino sistema. Kita rašytoja teigė, kad aukščiausią lygį pasiekęs amatas tampa talentu. Abu klysta. Talentas visada yra nukrypimas nuo normos, jis yra individualus, neišmokstamas ir neįgyjamas. Talentas yra tam tikra aiškiaregystė, susijusi su prakeiksmu – likti vienišam, gyventi netvarkingai, dažniausiai išsiskirti (net ir liekant kartu) su tam tikrą tarpsnį artimais artimaisiais. Tokia kaina mokama už gebėjimą įžvelgti šiek tiek daugiau nei kiti, o tam reikia empatijos – gebėjimo nuoširdžiai gyventi ne tik savo, bet ir bet kieno kito gyvenimus. Nuo šio proceso pavargsta visi. Miesčioniški skaitytojai kankinte kankinasi skaitydami talentingai parašytus kūrinius todėl, kad jie jiems yra per 1) baugūs, 2) sunkūs, 3) neteikiantys (klišinio mąstymo) atpažinimo džiaugsmo ir todėl 4) nejaudinantys. Į autentišką kito pasaulį visada įžengiama tik su pastanga.

O su amatu talentas susitvarko kaip su asmenine higiena. Talentas yra liga, amatas – receptas. K. Navakas tą ligą yra tiksliai apibrėžęs: „Iš tiesų čia mano autorystė savaip sąlygiška, nes knygą parašyti kažkas padėjo, kažkas vedžiojo mano ranką, kažkas baugus vis ateidavo pro mano pasąmonės duris.“ U. P. Hallbergas, kurio pamukiškai stambulišką, šeimyniškai „somnambulišką“ knygą šioje mugėje pristato nepriekaištinga šiuolaikinės literatūros leidybos procese „Apostrofa“, sakė: „Menas yra tai, ko nemoki. Jei moki, tai jau ne menas.“ Tą patį pranešė A. Marčėnas po šiemet išleistos knygos „Tuščia jo“: „Amato įvaldymas – jaunystės dalykai. Jaunystėje reikia amatą įvaldyti. Dabar, kad parašytum eilėraštį, amatą reikia užmiršti. Bent jau pirma sąlyga – užmiršti viską, ką mokėjai.“

Na, iš kokio „mokėjimo“ lietuvių poezijoje galėjo atsirasti toks sonetas:

Viršum staktos nuvytusioj pynėj

vaikystės lopinėliai aksominiai

iš nuovargio putojantys jurginai

 

tai apsiaustis, ištrūkęs poltergeistas

rugpjūčio miglą suplaka kaip vaistus

ir supila į šulinius apleistus

 

užnuodydamas vandenį arsenu

tamsoj afišų skiautės nuogos kabo

tarp susiraičiusių voratinkliškų lapų

švininės slyvos blyksi mėnesienoj

 

kaip tavo krūtys, arba tavo pirštai

ant rimstančio ir lėto pulso

tai laikina, tai atminties konvulsijos

o šiaip aš gyvenu beveik gerai, užmiršk tai.

Paklauskite A. A. Jonyno, kokioj bibliotekoj jis rinko šituos „dėmenis“, ir nušaukite šito teksto autorę, jei jo plunksnos tada, be meilės, nevedžiojo dar „kažkas kitas“.

Tiek savo prozoje, tiek poezijoje Kęstutis nuo žaidimo gražiais paviršiais ėjo susižeidimų gražiais paviršiais link ir pasiekė stulbinamo intelektualios kalbos, kaip instrumento, valdymo, neprarasdamas teksto įtaigos. Tai gana retas derinys. Išsikeldamas tikslą užpildyti ribinėmis būsenomis griežtas sonetų formas, jis tai daro taip organiškai, kad iš tiesų, kaip jis pats sako, „skaitytojas sąmoningai ar nesąmoningai perima šį struktūrinį pastovumą, kuris kuria ritmą, alsavimą, širdies dūžius“. Kai poetas pernelyg pasitiki savo ribinėmis būsenomis, atsiranda ir pavojų. Skaitantys gali nesugebėti užpildyti savo patirtimi ar bent nuojauta tų tarpų, kuriuos palieka poetas, gyvenantis pasaulyje be ribų. Toks pavojus šitos sonetų knygos tyko labiau nei bet kokios kitos K. Navako poezijos knygos. Hermetiškų sonetų knygoje yra, bet ją reikia skaityti kaip ištisinį audinį, nestabtelint ties atskirais sonetais, nes tada jie iš tiesų gali pasirodyti „našlaičiai“. „Tame šėlsme yra metodas“, ta beprotystė turi struktūrą.

Šita įžanga buvo reikalinga tik tam, kad būtų aišku, jog šiandien kalbame apie senovinį poetą, kuris rašo iš įkvėpimo. Tokio poeto autorystė iš tiesų yra sąlygiška, nes jis yra poetas ir nuo Dievo. Apie tokius kūrėjus neseniai tiksliai yra pasakęs O. Joselianis: „Majų kultūra išnyko, bet liko jų piramidės.“ Tas pats laukia K. Navako tipo poezijos. Prie jo galėčiau rikiuoti dar keletą ne tokį patį indėlį palikusių (paliekančių) literatūroje, stilistiškai nepanašių, bet artimų nykstančia kūrybos paskata lietuvių poetų – sniego pusnį apsikabinusį S. Stacevičių. Aukštyn, į stačius laiptus žvelgiančią E. Mezginaitę. Trečią brolį J. Strielkūną, kuris „negudrias“ eiles rašė prie žalios Juodosios jūros. R. Stankevičių, gulintį palatoj, kurios sienos apmuštos E. Muncho paveikslais. Pajevony vėlių įkalintą J. Kalinauską. S. Parulskį – neryšėjusį niekada kaklaraiščio, nes jam užteko savo minčių, kurios smaugtų. A. Marčėną, perpratusį „didį jungimą, tveriantį naują kokybę“. Cituotąjį A. A. Jonyną ir keletą, bet nedaugelį kitų. Su A. A. Jonynu K. Navaką, ko gero, sieja tai, kad fizinę ir dvasinę kančią jie visiškai palaidoja tobula estetika. O juos savo ruožtu tai tiesiogiai sieja su A. Andriuškevičiumi.

Apie K. Navako poezijos instrumentiką, melancholiją, eleganciją, formos grakštumą, dendiškąjį estetizmą, secesiškumą neužsiminiau specialiai, yra daug prirašyta, gal tik reikėtų paminėti kelias jo poezijos kuriamas išimtis.

 

Apie išimtis

• Genialus žmogus gerą knygą gali parašyti kasmet. Nors „100 du“ yra tik šeštoji K. Navako poezijos knyga, o viena iš jų yra poezijos rinktinė.

• Šiuolaikinė paveiki estetika įmanoma be bjaurumo.

• Eilėraštyje gali organiškai sugyventi drama, melancholija ir humoras.

• Klasikinių formų kanonas tebeveikia.

• Lietuvių poezija prilygsta geriausiems Vakarų poetų kūriniams.

(Su kai kuriais žinomais rašytojais ir poetais Kęstutį sieja tiesiog broliška pasaulėjauta. Pacituosiu sakinį iš praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje parašyto V. Nabokovo apsakymo „Sunkūs dūmai“: „Svaiginamas gerai pažįstamo kankinamo, besitęsiančio jausmo, jis gulėjo, žiūrėjo, prisimerkdavo, ir bet koks ištisinis brūkšnys, perdanga, perdangos šešėlis virsdavo pajūrio horizontu ar tolimo kranto pakraščiu.“ K. Navakas (54): „baisiausias pasaulio dalykas yra / horizontalus brūkšnys: nereikia net / jūros linijos pakanka stalo krašto.“ Kitas pavyzdys iš ten pat: „[...] jis ne iš karto ir nevisiškai atpažino tą liesą jaunuolį išblyškusiu neskustu skruostu ir raudona ausimi, be garso praplaukiantį veidrodžiu, atpažino kaip save, kaip savo kontūrą ir vaizdą. Pasivijęs save, jis įžengė į svetainę.“ K. Navakas: „šiapus stiklo kasdien praplauki pro tą / švytintį tave sugeriantį langą / į tau svarbiausią pasaulį ir už to / lango tik kontūrai tiktai formos [...].“)

• Talentingai sukurtoje literatūroje tebepaveikūs jausmai, sklendžiantys aplink sentimentalumą.

• Knyga paneigia tiesą, kad gerus eilėraščius poetai parašo jauni.

Paskaitysiu vieną (26):

kai degtinė išplaus iš jūsų

kūnų paskutinius vitaminus ir

iš smegenų paskutinę akmens

anglį kai paskutinis degtinės

lašas kris ant jūsų liežuvių

nebegalinčių nieko ištarti

tuomet norėsiu žiūrėti į jūsų

akis. jos bus kaip vaiko. kai

gulėsite vaiko akimis žvelgdami

į praskrendančią kamanę tuomet

būsite ją pamatę ir man. ji amžinai

tebeskris. tik žinosiu kad nieko

 

ką paėmėte nebegrąžinsite tik žinosiu

kad nieko ką paėmiau nebegrąžinsiu.

 

Apie ekspresą

Jei man reikėtų Kęstučio gyvenimą ir rašymą apibūdinti siurrealistine metafora, tai būtų prabangus, tik vienoje – galinėje – stotelėje sustojantis balintos kavos spalvos ekspresas. Bilieto į jį nusipirkti negalima, bet kai kurie žmonės jį gauna ką tik gimę. Kaip ūgio ir svorio kortelę ant rankos. Šviesdamas atvirais langais (o atviri langai kelia nenumaldomą graudulį, nes simboliškai jungia du pasaulius: tą, kuriame poetas, ir tą, kuriame kiti) traukinys išvažiuoja iš Kauno, per Vilnių ir dunda į daugelį Europos šalių, pirmiausia į Vokietiją ir Prancūziją. Traukinio restorane rūko, ragauja vynus ir kitaip netaupo biografijos įvairios monikos, lilit ir aušros. Ant ilgų jų blakstienų akimirką kitą pakaba pro langus skriejantys peizažai. Nors poetas su tomis moterimis gyvena tik kosminę sekundę, po to jo nugaroje lieka (A4 lapo formato) kirvis. Horizonte prabėga žirafa ir sniegas krinta – stiklinis, sugrūstas knyginių raganų piestose. Kupė mąsto, rašo, skaito laikraščius įvairūs asmenys tirštai prigyventais veidais, keletas poetų, rašiusių eiles vokiškai, keletas – iš rusų poezijos sidabro amžiaus. Iš vinilų sklinda seniai sukurta muzika. Džiazo muzikantai tambūre, kuris tame prabangiame traukinyje taip pat yra tradiciškai užsilikęs, groja kaulų čiulpais. Poetas, važiuojantis kupė, visą kelią daro vieną darbą – gludina atsitiktinę vario drožlę rašomame sakinyje. Vienintelė jo baimė, kad septyniasdešimt aštuntame puslapyje išnyks duslieji priebalsiai ir jis girdės, kaip už sienos iš jo juokiasi Flaubert’as. Pagaliau traukinys sustos. Vienoje iš prašmatniausių, literatūros (iš įkvėpimo) tradicijas turinčių šalių. Gal Austrijoje. Gal Vienoje, gal Zalcburge. Gal druskoje, gal cukruje. Peronu skubantys žmonės nustebs tik dėl traukinio logotipo: ant kiekvieno vagono švies po dryžuotą kamanę. (Jei bitę prakąstum, ji būtų razinos skonio.) Išlipančio poeto niekas neatpažins. Nes išvažiavo jis jaunas, o išlips – palikęs savo odą, plaukus, regėjimą, atmintį, aistras ir klausą tam tikruose parašytų knygų puslapiuose. Kaip skirtukus. Tas vėjo perpučiamas šalis ir švarkas kryptingai, be miesto plano (kadaise jis čia mokėsi vokiečių kalbos kursuose), nepaklysdamas kops ant aukščiausios uolos, kurią, ačiū Dievui, iš tolo, man parodė kitas, šiek tiek kitoks, bet panašios prigimties poetas. Toji uola turi kraštą. Kiekvienas kraštas, pavadinkim jį ribine būsena, yra amo sūpuoklės. Poetas prieis prie tos briaunos, nuo kurios giliai, kaip teksto trauka, matosi kelias, ir sąmoningai, viską kruopščiai apmąstęs penkiasdešimt metų, žengs vieną žingsnį oru… Praraja. Ir virs septyniasdešimtųjų nuotrauka, kurioje žmonės išskrenda įsikibę senamadiškų lietsargių.

P. S. Tekste panaudotos nepažymėtos K. Navako kūrinių citatos.

 

Dalis teksto skaityta per Kęstučio Navako knygos „100 du“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.