Drąsa būti

Ji atėjo į mūsų klasę paskutiniais metais – norėjo perlaikyti kelis egzaminus ir stoti į filosofiją; taip mums pasakė. Vyresnė keleriais metais, aukšta, trumpai kirptais plaukais. Kitokia. Gal todėl, kad nuo jos sklido laisvė. Abiturientai buvome paskendę klampiuose beprasidedančio savarankiško gyvenimo brūzgynuose, vis dar apspisti paauglystės šešėlių. Vieni – iš paskutiniųjų siekiantys aukštesnio pažymio, pajuodusiais paakiais nuo nemiegotų naktų prie vadovėlių, kiti – tokiais pat pajuodusiais paakiais nuo jau ragaujamo suaugusiųjų gyvenimo. Visi be išimties – su nepanaikinamu devyniasdešimtinių įdagu kaktose.

Ji, regis, jau buvo visa tai patyrusi ir nors mus skyrė tik keleri metai, jau atrodė suaugusi. Pamenu, kaip per vieną iš pertraukų pradėjo pasakoti apie Jaunimteatryje rodomą „Haroldą ir Modę“. Klausėmės išsižiojusios, nes ir apie spektaklį ji pasakojo kitaip – taip nekalbėdavo nei mūsų bendraamžiai, nei mokytojai, nei tėvai. Buvo devyniasdešimt antrieji, vos keleri metai po Nepriklausomybės. Lūžio taškas, kurį mes liudijome savo mažais gyvenimais – tuo metu dar nieko nenuveikę, bet jau visiems skolingi: tėvams, mokytojams, būsimiems universitetams, darbdaviams ir naujai besikuriančiai valstybei. Būvis, kuris kaip gynybinis mechanizmas sužadina tavy vėlyvai paauglystei būdingą abejingumą. Tokie daugelis ir buvome: galvojantys tik apie save. „Kito“ pasirodymas tokioje aplinkoje paprastai nesukeldavo jokio rezonanso, jei tai neliesdavo tavęs paties. Panašiai buvo su ja – ji tiesiog sėdėdavo pamokose kartu su mumis. Nieko apie ją nežinojome ir, matyt, pernelyg nesistengėme sužinoti. Ar ji jautėsi vieniša, galiu mėginti reflektuoti tik dabar. Turbūt, kad taip.

Kartą pakvietė susitikti. Dabar jau nepamenu, apie ką kalbėjome pusiau įsilipusios į medį netoli dar tuo metu tebeveikiančių Sporto rūmų. Juose vykdavo koncertai ir diskotekos, o dienomis – turgūs, vadinamosios mugės. Vienoje jų, jau pabaigusi mokyklą, pamačiau garintus džinsus pardavinėjančią savo pradinių klasių mokytoją. Tokie buvo laikai, kai net aktorė Vaiva Mainelytė pati vežiojo užsakovams jos vardu pavadintą vaflinį tortą.

Kažkuriuo metu pajutau, kad ji mane stebi ypatingai, ir tai man patiko. Per egzaminą vietoj literatūrinės temos parašė pusiau filosofinę interpretaciją. Egzaminų komisija sutrikusi svarstė, ar jos darbą galima vertinti, ar atmesti kaip neatitinkantį reikalavimų. Vis dėlto egzaminą ji išlaikė.

Ją prisiminiau atėjusi į LGBTQ+ bendruomenės jau dvyliktą kartą organizuojamo festivalio „Kreivės“ atidarymą. Ji buvo pati tikriausia queer, tik tuo metu šios sąvokos dar nebuvo mūsų žodynuose. Stebėjau į atidarymą susirinkusius žmones – tarsi atvėrus duris į devyniasdešimtinius (toks eksponatas – durys netgi yra šiųmetinėje Kauno bienalėje, „Stumbro“ gamykloje; Giedrė Kazlauskaitė pasakojo, kaip mėgino pro jas brautis, bet liko su rankena delne: durys nevedė niekur, jos net neatsidarė), jie visi buvo panašūs į mus praeityje; o ypač – į ją. Panašiais marškinėliais ir džinsais, trumpai kirptais plaukais. Ir laisve. Devyniasdešimtinių mada, šiuo metu grįžusi į jaunesnės kartos spintas (ei, jūs nešiojate mūsų drabužius!), mums nesukelia jokios nostalgijos. Mada paradoksaliai gali liudyti priešingą jos dabartiniams dėvėtojams būdingą jauseną. Taip rengėmės iš nepritekliaus, dar nebūdami laisvi. Pamenu, paauglės išsiprašėm iš tėčių atiduoti senus odinius paltus, nusikirpome juos ir kruvinai susibadžiusios pirštus rankomis pasisiuvom grubias odines striukes. Jautėmės „kietos“ ir bebaimės, nors išėjimas į gatvę vis dar reiškė pavojų tiesiogine prasme: tave galėjo bet kada išprievartauti, todėl savisauga buvo nuolatinis palydovas. Nesvarbu, kaip atrodei ar rengeisi, Vilnius buvo labai pavojingas miestas. Tie, kas dabar vaikšto jo gatvėmis, net nesusimąsto apie pabėgimo koridorius – kai eidavai tolėliau nuo važiuojamosios dalies, arčiau kiemų, kuriuose galėtum pradingti. Dabar panašią odinę striukę iš „Vinted“ nusipirko mano paauglė dukra. Ratas apsisuko ir džiugu, kad tik mados srity.

Paauglystėje mano apranga, žinia, nepatiko tėvams, nors maištauti tyčia nesiekiau. Matyt, tokiu lengviausiu būdu būsima karta vizualiai atsipumpuruoja nuo savo gimdytojų kartos: pirmiausia paneigdama jų suoprotį apie estetiką ir normas.

Neseniai socialiniuose tinkluose bičiulė pasidalino paauglės dukros išgyvenimais – gotiškai besirengiančią mergaitę mokykloje užgauliojo mokytoja. Rugsėjį teko dalyvauti gotų festivalyje Dotnuvos vienuolyne. Jaučiausi kaip dekoratyvioje gotiškoje pasakoje: padūmavusiame rudenėjančiame peizaže taikiai vaikščiojo įvairaus amžiaus žmonės, atrodantys kaip iš Viktorijos laikų, kai kurie – su vampyriškais makiažais. Kodėl noras „atrodyti“ vis dar yra smerkiamas ir kelia grėsmę pagal nustatytas normas lygiuojamoje visuomenėje? Kiek grėsminga vaikščioti su ryškiu gotišku makiažu, merginoms rengtis kaip vaikinams ir atvirkščiai? Ne tik rengtis, bet ir būti. Būti laisviems.

Nuo to priklausys, kokia bus „kito“ projekcija po dešimties ar dvidešimties metų gyvensiančiose kartose. Ar praėjus tiek laiko menas tebenaudos mūsų dabartinį laikmetį kaip įkvėpimą?

Baigusios mokyklą daugiau su ja nebesusitikome. Dar po kelerių metų pirmą kartą nuėjau į „Haroldą ir Modę“. Pradėjau verkti spektaklio metu ir negalėjau liautis grįžusi.

●

Ji irgi buvo vienintelė mūsų klasėje. Kitokia. Baltos odos, juodų ilgų garbanų ir veriančiai žydrų akių. Su niekuo nesupainiojamo gymio, dėl kurio akimoju ji būtų buvusi pasmerkta mirčiai keturiasdešimtiniais. Žydė, – kartkartėmis paniekinamai numesdavo kuris nors iš klasiokų. Ji tik kilstelėdavo smakrą.

„Skaudės“, – sako Modė Haroldui. Skaudės dar labai daug kartų, bet skausmas – laisvės kaina.