Mūsų visų sariai
Žengti į kitą meno „burbulą“ įdomu, bet visada rizikinga. Turiu omeny ne tarpdiscipliniškumą, bet tuos išskirtinius atvejus, kai einama į radikaliai kitą teritoriją: aktoriai ir menininkai rašo eiles ir prozą, poetai rodo performansus ar fotografuoja, o rašytojai kuria menines instaliacijas. Rokiruotes galima keisti vietomis, ir šiuose bandymuose nėra nieko blogo; na, nebent iki to momento, kai neprofesionalo kuriamas menas pradedamas vertinti profesionalo akimis.
Gabijos Grušaitės piešinys
Todėl apie rašytojos Gabijos Grušaitės, šiuo metu studijuojančios Londono karališkajame menų koledže, pirmąjį rimtą meninį bandymą – vienos dienos patyriminę instaliaciją „Ferma“ (kuratoriai – Francesco Urbano Ragazzi) – kalbėsiu kaip rašytoja. Nors Gabija, pristatydama savo romaną „Grybo sapnas“, jau buvo surengusi audiovizualinę instaliaciją „Pasimatymas su aštuonkoju“, „Ferma“, kaip teigiama renginio apraše, pretenduoja į fluxus – būtent šis momentas iškelia ir kūrinio vertinimo kartelę.
Vis dėlto Gabijos kūrinį patyriau labiau intuityviai – jis man sužadino vieną kertinių pojūčių, kokius gali kelti tiek literatūros, tiek meno kūriniai, o juolab vienadienė instaliacija. Tai atpažįstamumo jausmas, smigtelėjęs katarsio smeigtuku ir vertęs galvoti, ką gi patyriau, ne dieną ir ne dvi. Literatūriniais terminais šnekant – įkvėpęs kad ir šiam tekstui.
Ruošdamasi rašyti, pirmiausia galvojau apie skirtingų kartų jausenas. Būdama vyresnė už Gabiją, instaliacijoje iškart atpažinau jei ne asmeniškai savo, tai bent savo kartos vaikystės dalykus. Bet kiek ši patyriminė instaliacija buvo suprantama ar kaip tik egzotiška daug jaunesniam žmogui, o ir iš kitos šalies atvykusiam svečiui? Ką jie išsinešė iš „Fermos“, be egzotikos pojūčio ir nuostabos?
Jau iš instaliacijos pristatymo susidaro įspūdis, kad temų laukas – labai platus: žiūrovui išaiškinti, ką reiškia gyventi geografiniame paribyje, permąstyti socialinį neapibrėžtumą ir įtampą. Užsiminta apie kartų santykius, susiformavusius skirtingų santvarkų laikotarpiais, sovietmetį išgyvenusios kartos patirtį gretinant su šio laikmečio politinį nestabilumą patiriančia karta. Todėl „Ferma“ prasideda sovietmečio atavizmų išrodymu nykokoje Lietuvos provincijoje – Sariuose. Silikatinių plytų statiniai, barkšantys nebaigti statyti pastatai, lentpjūvė; ta daugumai lietuvių atpažįstama miestelių nejauka – sakyčiau, tokie tie mūsų lietuviški tvin pyksai.
Panašią misiją – parodyti sovietinės ir posovietinės Lietuvos nykumą – jau buvo užsibrėžęs ne vienas meno projektas, paroda ar filmas. Gal todėl „Fermoje“ Gabija siaurina žiūros prizmę, pasakodama iš mergaitės, Sariuose su tėvais praleisdavusios vaikystės vasaras, perspektyvos. Ekskursija autobusiukais po Sarius neužtrunka – pro langus matome tai, ką, regis, nori, kad matytume, mažoji, o vėliau jau paauglė Gabija. Nejaukiame vienaaukščiame pastate, kuriame iš pradžių buvo darželis, paskui kultūros namai, o kažkuriuo metu net bažnyčia, maža Gabija stebi, kaip jos dailininkė mama tapo sienas. Jau vėliau ji galbūt trauks uždraustą cigaretę viename iš taip ir nebaigtos statyti mokyklos labirintų, o dabar keliu pro tvenkinį su slibino skulptūra veda prie buvusio pramoninio pastato – fermos, jos tėvo įsigytos devyniasdešimtiniais ir paverstos skulptoriaus dirbtuvėmis.
Ferma – milžiniška, tarsi atskiras mikrokosmas. Joje – ne tik dirbtuvės, bet ir jaukus valgomasis su šventųjų drožiniais, ir kelių mašinų garažas, ir sandėlis, visas pritutintas įrankių, rakandų, daiktų daiktelių. Įdomu stebėti žmones, pirmą kartą peržengiančius fermos – būtent taip šį pastatą ir vadindavo Gabijos šeima – slenkstį. „Čia tai bent“, – atsispindi susižavėjimas kone visų veiduose. O projekto pristatymo filme skulptoriui Mariui Grušui, jo žodžiais tariant, atrodo beprotiška ir įdomi Gabijos idėja – jo įprastinę aplinką paversti menu. Vienas jautresnių „Fermos“ momentų – įsileisti stebintįjį į asmenines erdves, kartu ir į kūrėjos vaikystės pasąmonę. Leisti vaikščioti po jas. Leisti vertinti. Manau, šiuo aspektu instaliacijoje menininkė Gabija Grušaitė labiausiai priartėja prie rašytojos Gabijos Grušaitės. Niekur taip nerizikuoji apsinuoginti, kaip rašydamas knygas, net jei tai – autofikcija. „Vienu metu nekenčiau šito pastato“, – nuskamba „Fermoje“ rodomame filme. Jame Sariai ir dirbtuvės nufilmuoti žiemą ir iš ekrano, regis, sklinda stingdantis šaltis ir nejauka, slenkant prieš akis monochromiškiems vaizdams, o už kadro skambant tykiam Gabijos pasakojimui.
Sudėtingiau sekėsi suvaldyti kitus „Fermos“ pristatyme akcentuotus momentus – gyvenimą beveik prie Baltarusijos sienos, politinį neužtikrintumą, istorines traumas. Jie taip ir liko kažkur šalia – paminėti kaip aplinkybės, bet tarsi ir likę neišpiešti kreida (pabėgimo) plane. Galiu klysti, bet Gabijai Grušaitei svarbiau buvo kita: „Aš esu iš čia“, – tarsi manifestavo ji, trapi stovėdama ir pasakodama, kviesdama sekti ant betoninių grindų balta kreida išpaišytas savo vaikystės topografijas.
Labiausiai plane man patiko kryptis – into the wood. Ten link, kaip gandrai, ir skrisime.
