Senienos ir naujienos (13)

 

Augustinas Dainys. Šakoti takeliai palei absoliutą. V.: Margi raštai, 2024. 440 p.

Knyga skiriama Jūratės Baranovos atminimui. Įdomu, kad Augustinas Dainys naudoja Dovilės Bagdonaitės takelių metaforą (nors manau, kad sugalvojo savarankiškai, bet vis vien gražus tas poezijos ir filosofijos kalbos sutapimas). Autoriui svarbi Dievo idėja, jis pasiremia klasikine ir Vakarų filosofija; ją suprantamai, pedagogiškai paaiškina. Geba skaidriai, aiškiai rašyti, ko stokoja daugelis filosofų, tam pasitelkia literatūrines priemones, pvz.: „Nežmogiškojo absoliuto mąstytojo gyvenimo būdą galima palyginti su plaukimu banglente ant bangos keteros“ (p. 127–128). Tekstai spausdinti „Šiaurės Atėnuose“, jie padėjo įsitikinti, kad literatūra arba mąstymas apie ją, kuris nesiremia jokia filosofija, yra bejėgis.

 

 

Rimvydas Stankevičius. Kartais sninga juodai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 141 p.

Apsidžiaugiau, radusi strofoje archajišką žodį „povaliai“ (p. 34). Archajiškos jausenos yra ir daugiau, pvz., (turbūt mamos) ryšys su medžiais. Dvasingumas, metafizika, menama skaistykla (p. 44), keliavimas laiku atgal į praeitį, grįžimas į vaikystę, nemiga – kaip tokių potyrių sąlyga. Parašyta iš praradimo, artimųjų netekčių, ilgesio, savo mirtingumo suvokimo. Hipermiego ir hipernemigos metaforos atsiranda eilėraštyje „Reanimacinis“: „Jie žiūri į ekranus, aš – į juos, / Iš priešingos pusės, / Matau augančius jų nagus ir plaukus, / Matau melsvus atšvaitus, bėginėjančius jų veidais – // Mane stebina, kad taip ilgai / Jie nieko nepasigenda, / Man sunku patikėti, kad niekas / Šitaip ilgai geba laikyti prikaustęs jų dėmesį…“ (p. 36–37)

 

 

Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja. Romanas. V.: Baziliskas, 2024. 263 p.

Jaunatviškai įmantru, bet pretenzija į modernizmą pagrįsta. Konstruojama panašiai kaip Tomo Vaisetos romanas „Ch.“. Kai kas gal ir naivoka (panašūs mąstymai apie kūną, motinystę, beprotybę aktualūs ne visiems), bet Ieva Marija Sokolovaitė geba nebanaliai rašyti, turi „nefasadinės“ estetikos pajautą ir detalėse itin tiksliai, originaliai naudoja biologės žinias. Vykusi scena, kurioje motina darinėja žuvį, – metafora iš pirmosios Renatos Šerelytės knygos.

 

 

Bartosz Połoński. Robčikas. Vilenskas romanas. Iš Vilniaus lenkų k. vertė Evelina Bondar. V.: Slinktys, 2023. 174 p.

Romanas – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ pusbrolis. Veikėjui nebūdingas nerimas dėl ontologinių problemų, jis puikiai jaučiasi toks, koks yra (neimlus humanistikai), saugiai pritampa prie bendraamžių ir vyresniųjų. Taip tikrai gali būti, tiesiog man tai baisiai svetima ir tolima. O kalba kalba… net būdama paauglė neapkenčiau tokių keiksmų lavinų. Nors veiksmas vyksta kone dabartyje, socialiniu požiūriu viskas taip pat beviltiška kaip mano gariūninėje jaunystėje: paaugliai trokšta prasigyventi, užsidirbti ir prasiveržti į vidurinę klasę, bet ne studijų būdu. Priminė Edmundo Niziurskio knygą paaugliams „Penki melionai į rankas“. Tiek daug kalbama apie pinigus, kad prašosi marksistinio perskaitymo rakurso. Šiek tiek netikroviškas moralinis apsisprendimas ir lūžis, bet į antrą skaitymo pusę pasidarė smagu: įvertinau kaip puikią lektūrą jaunimui (statistiškai – tų gerų mergaičių daugumai, kurios vis dar skaito).

„Robčiką“ skaičiau autobuse: greta sėdintys paaugliai (veikiausiai iš sporto treniruotės) kalbėjosi apie Kalvarijose vyksiantį sutvirtinimą ir rekolekcijas. Kad būtų kiečiau, įterpdami vieną kitą keiksmažodį. Vienas pasakojo, kaip jam tėtis pirko mocą. Sprendžiant iš turinio, kalbos, laikysenos ir intonacijų (beje, ypač iš jų), abu jie priklauso aukštesnei vidurinei klasei.

 

 

Poezijos pavasaris 2025. Almanachas. Sudarė Martynas Pumputis ir Alvydas Šlepikas, užsienio svečių dalį sudarė Indrė Valantinaitė. V.: Rašytojų klubas, 2025. 352 p

Įdomiausios publikacijos: Dovilė Bagdonaitė (už grafinį eilėraštį), Kerry Shawnas Keysas, Kornelijus Platelis, Karolis Baublys, Rima Malickaitė. (Kai kurios kitos ne tokios įdomios ne dėl to, kad eilėraščiai prasti, bet dėl to, kad jau esu skaičiusi juos kur nors kitur.) Ir, žinoma, tokiuose leidiniuose vilioja jaunimas. Vertinu Aistės Kučinskienės straipsnį apie Kazį Borutą – dar kartą apmąsčiau asmenybę. Laiškuose Vincui Mykolaičiui-Putinui jis egocentriškai skundžiasi, bamba, sukelia ne itin adekvataus adresanto įspūdį, bet tie sėdėjimai kalėjimuose prie visų valdžių irgi šį tą sako. Akvilina Cicėnaitė straipsnyje „Apie pranašus, kankinius ir naujus poetų drabužius“ nemažai cituoja, bet konkrečios beržinės košės negauname nė vienas. „PoPa“ anketoje buvo prašoma nurodyti tris pavardes autorių, kurių poezija nepatinka, – kaip ir buvo galima tikėtis, beveik niekas to nepadarė. Smagiai išsisuko Aidas Marčėnas – esą jo nemėgstamiausi yra Rimvydas Stankevičius ir Donaldas Kajokas. Iš užsienio svečių patiko lenkas Jakubas Kornhauzeris (trumpa poetinė proza) ir bulgarė Kamelija Panajotova (išpažintinė).

 

 

Nenad Veličković. Sachibas: impresijos iš depresijos. Romanas. Iš bosnių k. vertė Kristina Tamulevičiūtė.

V.: Slinktys, 2024. 182 p.

Britas gėjus atvyksta į pokarinę Bosniją vykdyti humanitarinių misijų. Romano struktūra – laiškai Londone likusiam mylimajam Džoi, – nors juose ir nė karto nesiteiraujama, kaip jis gyvena. Užtat atskleidžiamas pasakotojo pižoniškumas – tuometinis Sarajevas daug kuo primena gariūninę Lietuvą. Deja, neturime tokio politiško lietuvių romano. Ši knyga gali būti atsakymas į klausimą, kodėl Vakarų Europa neskuba gelbėti Ukrainos. Britas veikėjas nesuvokia, kaip galima neatlygintinai duoti kraujo, kai jo tiek daug jau nutekinta prieš tai vykusiose skerdynėse. Panūdau aplankyti Bosniją.

 

 

Ignė Ale. Migruojantys paukščiai. Romanas. V.: Svajonių knygos, 2024. 256 p.

Anksčiau meilės romanai buvo orientuoti į naivokas namų šeimininkes, o dabar segmentas kitas – pasilavinusios, keliaujančios, vartojančios gerus prekių ženklus, savęs ieškančios, veiklios, liberalių pažiūrų vidurinės arba aukštesnės vidurinės klasės moterys (anksčiau tokios socialinės grupės beveik ir nebuvo). Įdomiausia – kaip tokiame kontekste vaizduojamas homoseksualumas ir biseksualumas. Būtų galima lyginti ir su Gabijos Grušaitės „Grybo sapnu“, mat veiksmas vyksta Kuršių nerijoje, kuri šioje knygoje virsta svajonių Eldoradu; apimama ir emigracijos tema. Autorė išmano romano kompoziciją, šmaikščiai rezga dialogus.

 

 

Juhani Karila. Lydekaitės burtai. Romanas. Vertė Urtė Liepuoniūtė. V.: Aukso žuvys, 2024. 309 p.

Panašu į Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“, tik ne vaikams. Laplandijos prijaukinimas: mitologija, laukinio gyvenimo romantika, humoras. Detektyvo momentas kiek primena simpatiškąją Olgos Tokarczuk Janiną Dušejko. Gal dėl to milžinas Maukė Olis kalba lenkiškai.