Diena be ryšio
Sodyboje netikėtai dingus elektrai, atvykusių elektrikų akyse paprastai būnu ta, kuri tyčia ją pradangino. „Pasakokite, ką darėte“, – sako man, įsakmiai šviesdami į akis prožektoriumi. Markstausi apakinta, aplink – aklina tamsa, tik elektrikų visureigio lempos išrėžę šviesos trikampį, tarsi apreiškimo paveiksle. „Kas čia?“ – kaip vaikui rodo man į kažkurį iš laidų. Mažo miestelio elektrikai – nepatiklūs, be jokių „cackų pacackų“, kaip didmiesčiuose. Pradžioje turi užsipulti – ginkdie, kad neužsipultum jų. Žinodama tai, tiesiog tyliu ir kurį laiką visi žiūrime į karantį laidą. Ką beatsakyčiau, tai būtų ne pagal elektrikų planą – juk elektra negali dingti šiaip sau. Mintyse mėginu įsivaizduoti, kaip kažką „darau“ – tarkim, sutemus ropščiuosi ant stulpo, einu laidais kaip lyno akrobatė, vienam jų nutrūkus, dar pasisūpuoju; kaip cirke. Ištardę, „ar kažko nejunginėjau“, perėję į familiarų toną – „ar nebijote būti viena, juk aplink yra meškų“ (feminizmas mažuose miesteliuose vis dar gemalo fazės), jie tiesiog nukirps laidus ir išvažiuos. Šio krašto žmonės – agnūs ir nepatiklūs. Tarkim, pomidorų ir agurkų daigų vykstame pas šalia esančio miestelio augintojus. Pradžioje būna priekaištaujama, kad ne laiku atvykome, tada tardomi, kokios veislės norime, ir, neduokdie, pasakę tokią, kokios jie šiuo metu neturi, būsime iškoneveikti, kad šios veislės seniai niekas neaugina, kad ji iššaudo stiklainius ir yra mažiausiai katastrofa, daržininkų gėda. Jei atlaikysime ir apsisukę ant kulno neišvažiuosime, gausime geriausių daigų visoje Lietuvoje.
Žiovaudama grįžtu į lovą – greit vidurnaktis, troba, obelų sodas, visi daiktai ir aš pati panyrame į nakties tamsą. Einu užsimerkusi, nes taip lengviau orientuotis. Kitą dieną būsiu be elektros ir be ryšio.
Savotiškai laukiu tokių dienų – likimas pats įmeta tave į paralelinę realybę, kur atsiduri sąlygose, iš vienos pusės diskomfortiškose ir neįprastose (neveikia radijas, išsikrauna telefonas ir kompiuteris), iš kitos pusės lieki tyloje, su zyziančiom musėm ir piktai bimbiančiom neseniai pabudusiom kamanėm – dryžuotais kailinaičiais, kaip miniatiūriniai peršerti katinai. Tvenkiny perrėkdamos paukščius kurkia varlės – jų pavasarinis kurkimas primena, lyg kas suktų tarškynę. Tada dangum pralekia slanka, skleisdama į varlės panašų kurksnojimą, pertraukiamą pavienių pypsėjimų – „kva kva kva – pypt, kva kva kva – pypt“, po to prieblandoje iš visų kampų kieman pradės lįsti barsukai – kasinėti karkvabalių lervų. Ir taip visi persikeisdami balsais tarkšės, šnarės, kurksės, kvaksės.
Ryte atlekia kaimynų šuo – vilkas. Į mane, sėdinčią ant prieangio laiptelių, žvelgia nepatikliai – tikriausiai ateidavo, kai būdavome išvykę į miestą. Pakviestas vis dėlto prieina. Paglostau galvą. Iš pabruktos uodegos matyti, kad jaučiasi nedrąsiai, iš to nejaukumo amteli. Paskui nucimpina savo keliais, o aš, žengdama per slenkstį, vos neužlipu ant žalčio, susirangiusio ant virtuvės grindų.
Dingusi elektra troboje, regis, visus paakina lįsti iš pašalių – juk anksčiau tai būdavo ženklas, kad pagaliau išsidanginome ir teritorija priklauso jiems – barsukams, briedžiams, lapėms, usūriniams šunims, elniams ir gyvatėms. Išėjusi į mišką, pabaidau briedį – laužydamas šakas nurioglina į tankmę. Net aklinoje tamsoje galima atskirti briedį nuo elnio – išgąsdintas elnias bėgs greitai, briedis trauksis išdidžiai, neskubėdamas. Mano striukės šnaresys einant aidu sklinda per mišką, atrodo, kad mane kažkas seka. Kai pasiekiu trobą, sutemos jau gniaužia proskyną tarp miškų. Esu savo mikropasaulyje, nedidukėje ląstelėje, kurią po kelių valandų užlies tamsa. Joje – tarsi tylą daigstantys punktyrai, kartkartėmis pasigirstantys pelėdos ūkčiojimai.
Jei būtų elektra, per radiją šiuo metu skambėtų LRT „Klasikos“ „Vakaro su knyga“ akordai. Raminančiai bubentų skaitančio aktoriaus balsas, net nesvarbu, ką beskaitytų. Radijo klausymosi įprotį perėmiau iš Giedrės Kazlauskaitės. Mėgstu klausydama pašnekovo pagal jo balsą susikurti menamą portretą, o laidai pasibaigus susirasti žmogų internete ar socialiniuose tinkluose ir palyginti, kiek mano spėjimas sutampa su realybe. Kai dar buvau socialiniuose tinkluose, įdomesnius pašnekovus pakviesdavau draugauti. Kai po kurio laiko neprisimindavau, iš kur vienas ar kitas žmogus mano draugų sąraše, nuspręsdavau, kad greičiausiai – iš kokios nors radijo laidos.
Dabar, užuot klausiusi radijo, užsikuriu pečių, uždegu žvakių ir pasišviesdama žibintuvėliu skaitau knygą.
Kitą dieną, keldami ne mažesnį ermyderį nei pirmieji, atvyksta kiti elektrikai ir elektra atsiranda. Bet pradingsta kažkas, ko net negalėčiau tiksliai įvardinti, – galbūt atsitiktinumo burtas, tyla. Vėl veikia visi aparatai ir net būdama miške paradoksaliai esu apsupta pasaulio triukšmo.
●
Vilniuje su sūnum einam į MO muziejuje vykstančią videožaidimų parodą „GamePlay. Žaidžiant pasaulį“ (parodos kuratorės – Agnė Kuprytė ir Laura Schmidt). Pasak parodos rengėjų, videožaidimai – viena įtakingiausių šių dienų medijų, jie daro poveikį bendravimui, mokymuisi ir net tikrovės suvokimui. Parodoje žaidimai suskirstyti į tris kategorijas – plečiantys kūrybines ir estetines ribas, atkreipiantys dėmesį į aktualias socialines ir politines problemas ir, man asmeniškai pasirodę įdomiausi, – per asmeninius pasakojimus ugdantys empatiją. Ne mažiau įdomūs ir pačių žaidimų aprašai – panašūs į pasakojimus ar nedideles noveles.
Žaidime „Gris“ (2018) veikėja mėgina įveikti skaudžią patirtį, dėl kurios jos pasaulis neteko spalvų ir garsų, „Florens“ (2018) 25 metų mergina, nepatenkinta savo gyvenimu, kuris – vien rutina ir naršymas socialiniuose tinkluose, sutinka violončelininką Krišą. Žaidėjai gali dėlioti novelės dalis – pasimatymo, veikėjų pokalbių ir ginčų. Žaidimas sukurtas pagal braukimo / baksnojimo principą, artimas internetiniams komiksams. „Before I Forget“ („Prieš man pamirštant“, 2020) – naratyvinis žaidimas, besigilinantis į demencijos patirtį, jausminės ir emocinės atminties praradimą. Su ankstyvąją demencija sergančia Sunita žaidėjai bute tyrinėja jos daiktus, su kuriais susiję buvę Sunitos gyvenimo įvykiai, tokiu būdu padėdami jai „prisiminti“. Žaidimo „Psychotic Bathtub“ („Psichozės vonia“, 2025) apraše – įspėjimas dėl žaidimo turinio, jautresniems galinčio sukelti blogą savijautą. Gulėdamas vonioje, ištiktas fiktyvaus psichinio sutrikimo, žaidėjas ginčijasi su geltonu guminiu ančiuku, plempia vyną, užtvindo vandeniu vonios kambarį ir net gali paskandinti Jėzų.
Paminėjau tik mažesnę dalį žaidimų iš kategorijos, kuri man buvo įdomiausia. Vis dėlto parodą verta aplankyti ne tik žaidžiantiems, bet ir gyvenime nežaidusiems jokio internetinio žaidimo, taip pat turintiems vaikų, kuriems žaidimai yra tapę antrąja tikrove. Įdomu, kad technologijos, sukūrusios įtaigią paralelinę realybę, tuose pačiuose videožaidimuose mėgina supažindinti vaikus ir paauglius su realiu pasauliu ir jo dalykais.
Prieš metus Londono Karališkojoje Alberto salėje su sūnumi klausėmės simfonijos, sukurtos vienam garsiausių fantastinių žaidimų „Elden Ring“ („Eldeno žiedas“, 2022). Simfoniją atliko Londono filharmonijos orkestras. Salė buvo sausakimša įvairiausio amžiaus šio žaidimo gerbėjų. Bufete „geimeris“ anūkas paslaugiai pirko savo močiutei arbatos. Tada sūnui pajuokavau, kad mudvi su tąja močiute koncerte tikriausiai buvom vienintelės, nė karto nežaidusios jokio internetinio žaidimo. Nors dabar dėl močiutės nebūčiau tokia tikra, nes „GamePlay“ parodoje MO sutikau jų – žaidžiančių – net keletą.
Videožaidimų fenomeno nenorėčiau vertinti neigiamai, tik kartais mintyse palinkiu savo vaikui dienos be ryšio.
