Edwardo W. Saido „Orientalizmas“ ir tarpkultūrinio pažinimo problema
Filosofiniu požiūriu kultūrų įvairovės pažinimas, kaip jis plėtojamas kultūrinėje antropologijoje, apima kelias funkcijas – kritinę, moralinę ir pragmatinę. Antropologai pažindami kitas kultūras gali kritiškai pažvelgti į savąją kultūrą ir savus papročius, lygindami skirtingas kultūras (taip pat ir savą) tarpusavyje jie ieško sektino kultūros pavyzdžio. Suprasdami kitus kultūrinius pasaulius išmoksta tinkamai elgtis ir veikti kartu su tos kultūros žmonėmis. XIX amžiuje antropologijos funkcijos buvo apribotos pragmatiniu požiūriu ir antropologija buvo sėkmingai naudojama vykdant kolonijinę politiką. Kitos kultūros, traktuojamos kaip barbariškos arba pirmykštės, prarado sektino idealo statusą, nes buvo suprantamos kaip atsilikusios. Todėl XX amžiuje kultūros tyrinėjimuose formavosi tendencija kultūrinę antropologiją ir kitų kultūrų pažinimą apskritai tapatinti su kolonializmu ir europocentrizmu.
Edwardo W. Saido „Orientalizmas“ (vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis, Vilnius: Apostrofa, 2006; toliau tekste nurodomas šios knygos puslapis) yra vienas svarbiausių veikalų, lėmusių pastaraisiais dešimtmečiais plėtotą postkolonializmo tyrimų kryptį. Teoriškai postkolonializmas remiasi marksizmu ir poststruktūralizmu. Poststruktūralistinės prieigos prisidėjo prie Vakarų epistemologijos ir europocentrizmo kritikos, o marksistinė perspektyva sukuria pagrindą dabartinio darbo pasidalinimo, neokolonializmo ir rekolonizacijos procesų kritikai (María do Mar Castro Varela, Nikita Dhawan, Postkoloniale Theorie: Eine kritische Einführung, Bielefeld: Transcript Verlag, 2020, p. 20). Saidas kritiškai analizuoja, kaip Vakarų mąstytojai, rašytojai, keliautojai ir mokslininkai reprezentuoja Rytus. Pasak autoriaus, Orientas yra Europos vaizduotės kūrinys, kuris, viena vertus, šį regioną padaro egzotiškai patrauklų, kita vertus, jį demonizuoja ir paniekina.
Nors knyga buvo skirta vieno regiono reprezentacijoms aptarti, „orientalizmas“ yra viena pagrindinių postkolonijinės teorijos sąvokų, ji tapo bendriniu terminu, apibūdinančiu, kaip dominuojančios kultūros reprezentuoja kitas kultūras ir taip steigia jų prasmę. Pasitelkdamas Michelio Foucault diskurso analizę, Saidas parodo, kaip kolonijinis diskursas sukūrė kolonizuotus ir kolonizuojančius subjektus ir kaip orientalizmo ekspertai kūrė ir esencializavo Rytus. Be to, Saidas siekė atskleisti, kaip orientalistinis diskursas tapo pragmatiniu instrumentu įtvirtinant ir išplečiant Europos kolonijinę valdžią.
Apytikriai nuo XVIII amžiaus pabaigos orientalizmas gali būti traktuojamas ir analizuojamas kaip korporacinė institucija, kuri turėjo spręsti su Orientu susijusias problemas – formuluoti teiginius apie Orientą, sankcionuoti požiūrį į jį, jį aprašyti, mokyti, tvarkyti ir valdyti. Kitaip sakant, orientalizmas yra Vakarų būdas dominuoti Oriente, jį formuoti ir valdyti. Orientalizmui apibrėžti man atrodė pravartu pasitelkti Michelio Foucault diskurso sampratą, kurią jis suformulavo knygose Pažinimo archeologija ir Disciplinuoti ir bausti. Manau, kad neišanalizavus orientalizmo kaip diskurso absoliučiai neįmanoma suvokti nepaprastai sistemiškos disciplinos, kurią pasitelkusi Europos kultūra po Šviečiamojo amžiaus įstengė kontroliuoti ir netgi kurti Orientą politiškai, sociologiškai, militaristiškai, ideologiškai, moksliškai ir estetiškai (p. 29).
Saidas konstruoja kultūrinio pažinimo sampratą, kuri yra paremta keliomis prielaidomis. Pirma, kultūrinis pažinimas negali būti objektyvus. Pažįstantis subjektas negali atsiriboti nuo savo aplinkybių, todėl susidurdamas su kitomis kultūromis europietis visada pirmiausia bus europietis ir tik tada asmuo. Tai reiškia, kad bet koks tyrinėjimas ar kultūrinės patirties aprašymas bus susietas su paties subjekto ir šalies, kuriai jis atstovauja, interesais (p. 37). Antra, kultūrinis pažinimas negali būti politiškai neutralus. Mokslininkai sąmoningai ar nesąmoningai atstovauja tam tikrai socialinei grupei, įsitikinimų sistemai ar visuomenei (p. 35). Trečia, kultūrinis pažinimas yra galios santykis. Pažinti kitą reiškia jį pažeminti ir užvaldyti. Autoriaus teigimu, „politinis imperializmas valdo visą studijų sritį, vaizduotę ir akademines institucijas“ (p. 40). Ketvirta, kultūriniai diskursai remiasi ne tiesa, bet reprezentacija (p. 48). Kitaip sakant, kultūros negali būti pažintos tiesiogiai. Tiesioginis stebėjimas ir dalyvavimas, kuriuo remiasi antropologai, yra neįmanomas, nes kultūros prieinamos tik per simbolines reprezentacijas ir jų sąryšius. Rytai kaip savarankiškas tyrimo objektas neegzistuoja, nes jis yra visiškai priklausomas nuo jį sukūrusių Vakarų (p. 49). Penkta, Europos idėja yra reikalinga, kad europiečius priešintų su „kitais“, neeuropiečiais. Svarbiausias Europos kultūros komponentas yra idėja, kad „europiečiai yra pranašesni už visas neeuropietiškas tautas ir kultūras“ (p. 33).
Saido epistemologinė strategija paneigia kitų kultūrų tyrinėjimo ir jų pažinimo galimybę. Jei kitų kultūrų pažinimas yra visada politizuotas ir siekiantis dominuoti ir kitus užvaldyti, tai tada bet kuris besidomintis kitomis kultūromis bus priverstas gyventi vien savo subjektyvių reprezentacijų migloje. Saido subjektyvizmas veda prie kultūrinio solipsizmo ir skepticizmo. Žinojimo redukavimas į galios siekį veda prie cinizmo. Pažinimas galimas tik kaip galingesnio valios primetimas. Prieštaraujant šiems teiginiams reiktų priminti, kad kultūrinė antropologija remiasi ne subjektyviomis reprezentacijomis, bet tiesioginiu stebėjimu paremtais aprašymais. Šie aprašymai savo validumą įgyja intersubjektyvios verifikacijos būdu, kai tie patys reiškiniai aprašomi skirtingose aplinkybėse ir tuos aprašymus atlieka skirtingi subjektai. Skaitant Saido knygą susidaro įspūdis, kad apie Orientą rašė vien vakariečiai. Kritikai atkreipia dėmesį, kad Saidas ignoravo nemažai mokslininkų, kurių tyrinėjimai neatitiko jo kuriamo etnocentriškai orientuoto kultūrinio pažinimo modelio (Daniel Martin Varisco, Reading Orientalism: Said and the Unsaid, University of Washington Press, 2017). Paradoksaliu būdu kritikuodamas vakarietišką europocentrizmą Saidas įtvirtina stereotipinę Rytų ir Vakarų priešpriešą, kurioje Vakarai atstovauja aktyviajam subjektui, o Rytai įkūnija pasyvųjį objektą, nes, pasak Saido, diskursą apie Orientą kuria išimtinai vakariečiai.
Dar vienas Saido samprotavimų trūkumas yra tas, kad jis imperializmą priskiria tik europiečiams, o kitus imperinius galios centrus ir jų vykdomą kolonijinę politiką ignoruoja. Egzistavo ir egzistuoja ir kitos imperijos, tokios kaip Rusija, Japonija, Kinija ar Osmanų imperija. Visoms joms būdingas Saido minimas kultūrinis komponentas – savo pranašumo prieš kitus jausmas. Tačiau ar tai vienintelis komponentas ir ar jis yra lemiamas? Egzistuoja ir kitas ne mažiau svarbus komponentas – atvirumas kitoms kultūroms ir civilizacijoms. Juo remiantis kitos kultūros pažįstamos ne siekiant jas užvaldyti ir asimiliuoti, bet iškeliant jas kaip sektiną pavyzdį ir galimybę kritiškai pažvelgti į savuosius papročius. Pastaraisiais metais kilo diskusija dėl postkolonijinės teorijos pritaikomumo Austrijos-Vengrijos imperijai. Vieni teigė, kad dėl to, jog Austrijos-Vengrijos užjūrio teritorijų nebuvo, kolonializmo ir postkolonializmo sąvokos yra nereikšmingos, o kiti tvirtino, kad Viena buvo imperijos centras ir elito požiūris į įvairias imperijoje gyvavusias tautas buvo grindžiamas siekiu dominuoti. Roberto Lemono knygoje „Imperijos žinios“ (Imperial Messages: Orientalism as Self-Critique in the Habsburg Fin de Siècle, Rochester, NY: Camden House, 2011) postkolonializmo teorija taikoma Hugo von Hofmannsthalio, Roberto Musilio ir Franzo Kafkos orientalistinės literatūros kūriniams, kvestionuojant Saido požiūrį, kad orientalistika visada ideologiškai tarnauja Europos kolonializmui. Lemonas teigia, kad šie autoriai naudoja rytietiškus motyvus ne tam, kad skelbtų Vakarų pranašumą, bet tam, kad skatintų savirefleksiją ir savikritiką. Straipsnių rinkinyje „Po Orientalizmo“ (After Orientalism: Critical Perspectives on Western Agency and Eastern Re-appropriations, edited by François Pouillion, Jean-Claude Vatin, Leiden, NY: Brill, 2014) siūloma atkreipti dėmesį, kad kalbant apie imperijas reikalinga perspektyvų įvairovė. Kritiškai svarstyti reikia ne tik Europos santykį su kolonizuotomis šalimis, bet ir kitas imperijas. Knygoje analizuojamos Osmanų, Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir Kinijos imperijos. Kitose šio tomo esė analizuojama, kaip valstybės po nepriklausomybės atgavimo pasinaudojo žinių ir reprezentacijų sankaupa, paveldėta iš ankstesnių kolonijinių režimų, tačiau, atmesdami vakarietišką kultūros antropologiją ir siekdami apibrėžti savojo nacionalinio identiteto ypatingumą, mokslininkai prarado galimybę kritiškai pažvelgti į savo kultūrą.
Jei išorinis kultūrų pažinimas yra neįmanomas arba diskriminuojantis ir paneigiantis kitų kultūrų kitokybę, tai gal tada kultūriniai tyrinėjimai turėtų apsiriboti vien liudijimais, kuriuos autochtonai pateikia apie pačius save. Šis kelias niekaip neįveikia kultūrinio solipsizmo, nes vietoj kultūros objekto mes gausime tik dar vieną subjektyvią reprezentaciją. Antropologija remiasi galimybe palyginti kultūras ir jų skirtumus, todėl nepakanka ištirti, kaip vienos ar kitos kultūros žmonės save suvokia ir įsivaizduoja. Negana to, įtarus požiūris į kultūrinę antropologiją kaip universalų mokslą skatina kultūrų uždarumą, nacionalizmą ir nekritišką požiūrį į savosios kultūros pranašumą. Jei kritinis požiūris į savus papročius ir tradicijas yra laikomas vien svetimtaučių primestu požiūriu, tai savos kultūros vertinimas lyginant ją su kitomis tampa neįmanomas. Tad Saido kultūrinio pažinimo kritika atveda prie išvados, kad transkultūriškumas yra neįmanomas. Kiekviena kultūra yra susieta su savo etnine tapatybe ir bet koks bandymas pažinti kitą kultūrą yra pasmerktas, nes kultūrinis pažinimas negali būti tolerantiškai empatiškas, jis visada virsta kitos kultūros apropijavimu ir savasties paneigimu.
Ištrauka iš spaudai rengiamos monografijos „Fenomenologinė kultūros filosofija: sedimentacija kaip kultūros modelis“. Tekstas parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto (Nr. S-MIP-22-17) dalis
