Apie filosofinį kelionių ir nieko neveikimo žavesį
René Descartes. Samprotavimas apie metodą.
Iš prancūzų k. vertė Gvidonas Aloizas Bartkus.
V.: Jonas ir Jokūbas, 2017. 152 p.
Visada būsiu dėkingas tiems, kurių dėka galėsiu netrikdomas naudotis savo laiku, o ne tiems, kurie man pasiūlytų garbingiausias pareigas žemėje.
Ačiū Dievui, mano padėtis nebuvo tokia sunki, kad verstų iš mokslo padaryti amatą savo buičiai pagerinti. Ir nors aš neniekinau garbės kaip kinikai, vis dėlto nelabai vertinau tą, kurią galėjau tikėtis įgyti nepelnytai.
René Descartes, „Samprotavimas apie metodą“
René Descartes’o „Samprotavimas apie metodą“ – viena asmeniškiausių filosofo knygų. Joje jis dalinasi savo patirtimi ir apmąsto nueitą ieškojimų kelią. Asmeniškesni yra tik jo laiškai, kurie sudaro didelę jo rašytinio palikimo dalį. Šiandien skaičiau šią knygą kiek kitaip nei pirmą kartą, kai susiradau ją, nežinia kaip patekusią į tėvo biblioteką. Pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė tolimais 1979 metais. Dabar turime Ramutės Rybelienės naujai suredaguotą Gvidono Aloizo Bartkaus vertimą, kuris tikrai sklandus, o kritiškesniam skaitytojui yra pateikiamas ir prancūziškas originalas. Informatyvų įvadą parašė Laurynas Peluritis.
Descartes’o tekstas žavi grakštumu ir primena geras prancūziškas manieras. Tas gebėjimas kalbėti apie sudėtingas problemas nepasineriant į akademinio filosofavimo nuobodulį geriau bus suprantamas, jei prisiminsime, kad tuo metu universitetuose vyravo visiškai kitokia mokyklinė filosofija. Čia pavyzdys galėtų būti kad ir mano kitados studijuota Vilniaus universiteto profesoriaus Martyno Smigleckio filosofija – jo „Logika“ (pirmasis leidimas 1618 metais) pasirodė panašiu laiku kaip ir pagrindiniai Descartes’o darbai. Smigleckį prisiminiau neatsitiktinai, nes jo knyga – puikiausias XVII amžiaus filosofijos vadovėlis, kuris buvo populiari mokymosi priemonė ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir kituose Europos universitetuose. Apie tai byloja šios knygos pakartotiniai leidimai Oksfordo universitete. Smigleckio „Logikoje“, kaip ir žymiausio antrosios scholastikos autoriteto Francisco Suárezo „Metafizikos disputacijose“ (1597), atsisakyta anksčiau dominavusių filosofinių tekstų komentarų stiliaus, o logikos žinios pateikiamos sistemiško dėstymo būdu. Tačiau Descartes’as šiuo požiūriu yra dar laisvesnis. Jį galėtume lyginti su Montaigne’iu ir kitais Renesanso humanistais. Kita vertus, Descartes’as išsivaduoja tiek iš scholastinio apeliavimo į autoritetus, tiek iš Renesanso humanistams būdingo poetinio neapibrėžtumo. Ypač kritiškai jis pasisako prieš Renesanso filosofijoje atgijusią hermetinę tradiciją, kurios karikatūriškų atgarsių randame ir šiandieninėje komercinėje žiniasklaidoje: „Pagaliau, aš jau žinojau, ko vertos netikusios doktrinos, todėl manęs negalėjo suklaidinti nei alchemiko pažadai, nei astrologų pranašystės, nei mago apgavystės, nei gudrybės ar pagyros tų, kurie nuduoda žiną daugiau, negu iš tikrųjų žino“ (p. 45).
Apie to meto mokyklose vyravusią aristotelinę filosofiją Descartes’as vaizdingai teigia: „Aristotelio sekėjai jaustųsi labai laimingi, jei jie žinotų apie gamtą tiek, kiek žinojo jis, net jei niekada negalėtų žinoti daugiau. Jie panašūs į gebenes, kurios nekyla aukščiau jas prilaikančių medžių, bet pasiekusios medžių viršūnes dažnai leidžiasi žemyn [...]“ (p. 139).
Arba štai kitas vaizdingas pasisakymas, puikiai tinkantis ir daugeliui „postšiuolaikinių“ filosofų, kurie vienus neaiškius dalykus siekia paaiškinti kitais, dar neaiškesniais: „Tačiau jų filosofavimo būdas labai patogus vidutinio proto žmonėms, nes dėl skirčių ir principų, kuriuos jie taiko, neaiškumo jie gali apie viską kalbėti taip drąsiai, tarsi tai išmanytų, ir gina savo teiginius stodami prieš pačius įžvalgiausius ir sumaniausius, todėl nėra būdų juos įtikinti; dėl to jie man atrodo panašūs į neregį, kuris, norėdamas muštis su reginčiuoju vienodomis sąlygomis, priverstų jį nueiti į kokį nors visiškai tamsų rūsį“ (p. 139).
Descartes’as žavi savo pasiūlymu filosofijos išminties ieškoti ne knygose, bet atrasti ją patyrime. „Bet aš maniau, kad jau skyriau užtektinai laiko kalboms, taip pat senovės autorių knygų, jų istorijų ir pasakų skaitymui. Juk kalbėtis su kitų amžių žmonėmis yra beveik tas pats, kaip keliauti. Naudinga šį tą sužinoti apie įvairių tautų papročius, kad galėtume blaiviau spręsti apie savuosius ir nemanytume, jog viskas, kas neatitinka mūsų papročių, yra juokinga ir prieštarauja protui, kaip mano tie, kurie nieko nėra matę“ (p. 41). Patyrimą jis supranta kaip pasaulio patyrimą, kurį lengviausia įgyti keliaujant ir bendraujant. Todėl Descartes’as šioje knygoje kaip niekad daug dėmesio skiria kelionių reikšmingumui aptarti. Kelionė atskleidžiama keliais aspektais. Pirma, kelionė yra būdas pažinti papročių įvairovę. Tačiau filosofui svarbus ne papročių įvairumas, bet supratimas, kad savieji papročiai nėra vieninteliai teisingi. Papročių ir įpročių reliatyvizavimas padeda išvengti klaidingų nusistatymų ir atverti „natūralią proto šviesą“. Antra, kelionės atskleidžia, kad nepaisant papročių įvairovės žmonių racionalumas yra universalus. Taip filosofas atsisako barbaro ir laukinio etikečių sugestijuojamo savo viršenybės kitų tautų atžvilgiu supratimo: „Paskui keliaudamas įsitikinau, kad tie žmonės, kurių supratimas visiškai priešingas mūsų supratimui, dėl to anaiptol nėra barbarai nei laukiniai, kad daugelis iš jų yra tokie pat protingi, kaip ir mes, ar net protingesni už mus“ (p. 55). Šiuos dalykus reikia priminti, kad išvengtume neišmanėlių teiginių apie visuotinį vakarietiškos filosofijos rasizmą ir europocentrizmą. Trečias filosofinis kelionės bruožas yra tas, kad kelionėje, pasak Descartes’o, įgyjame kontempliatyvinę nuostatą. Mokomės stebėti neįsitraukdami. Descartes’o žodžiais: „Devynerius metus aš nieko kito neveikiau, tik basčiausi po pasaulį, stengdamasis būti veikiau visų jame vykstančių komedijų žiūrovu, o ne aktoriumi“ (p. 75). Mamardašvilis, komentuodamas šį Descartes’o polinkį į keliones, palygino jį su fenomenologine redukcija. Svarbiausia yra tam tikra būsena, kuri pasiekiama neutralizuojant natūralius ryšius. Redukcija yra radikalus nuostatų pakeitimas arba klausiančio žvilgsnio įgijimas, kai dalykų reikšmės nebėra savaime suprantamos. Keliaudamas žmogus tokią būseną gali pasiekti spontaniškai. Kelionės skatina keisti nuostatas, nes suspenduoja mūsų turėtus įsitikinimus, leidžia kvestionuoti nusistovėjusias nuomones ir įpročius. Keliaudamas turi atsisakyti mąstymo ir patirties schematizmų ir atsiverti netikėtiems patirties viražams. Kelionių teikiamą filosofinę nuotaiką galiu patvirtinti ir aš pats. Jau dvidešimt metų keliaudamas iš Vilniaus į Kauną ir atgal pastebėjau, kad daugelis minčių formuluočių įgyja galutinį pavidalą būtent sėdint traukinyje, kai esi tarsi tarpinės būsenos.
Descartes’as pabrėžia kelionių svarbą, nes jos leidžia naujai atrasti pasaulio patirtį ir transformuoti savo nuostatas. Šiuose svarstymuose pasirodo praktinė filosofinių meditacijų reikšmė. Pasaulio patirtis turi būti ne šiaip įgyjama, bet nuolatos reflektuojama. Patiriami dalykai turi būti apmąstomi susiejant juos su patirties būdu ir mano paties dalyvavimu šiose patirtyse. Todėl Descartes’as pabrėžia patirties aiškumą, kuris yra įsisąmonintos ir įprasmintos patirties ženklas. Tiesa, jis kalba apie patirties aiškumą ir distinktyvumą. Antrasis patirties apibūdinimas išverstas kaip tikslumas (p. 83). Aš vis dėlto versčiau arba kaip ryškumą, nes taip galima charakterizuoti patirtyje suvokiamą dalykų skirtingumą, arba palikčiau lotyniškos kilmės distinktyvumą.
Descartes’o svarstymuose patraukliai aptariama ne tik kelionių filosofinė nauda. Autorius nurodo ir laisvalaikio arba nieko neveikimo naudą. Nieko neveikimas čia suprantamas ne kaip paprastas tinginiavimas, bet kaip atsipalaidavimas nuo kasdienių rūpesčių, kai galima pasilikti su savo mintimis: „Neturėdamas su kuo pasikalbėti, kad prasiblaškyčiau, ir, laimė, neturėdamas ramybę drumsiančių rūpesčių ir aistrų, aš užsidarydavau visai dienai kambaryje prie krosnies ir maloniai paskęsdavau savo mintyse“ (p. 49). Descartes’as nuolatos pabrėžia mąstymo ir pasinėrimo į mintis malonumą. Pastarajam reikalingas vienišumas, proto ramybė ir nieko neveikimas, apie kurį filosofas dažnai užsimena laiškuose. Štai laiške Beeckmanui, rašytame 1619 metų sausio 24 dieną, Descartes’as teigia, kad jis kaip įprastai nuolatos dykinėja, lietuviškai dar galima sakyti „slainikauja“. Vėliau priduria, kad užsiima visokiais mokslininko akimis žiūrint nesvarbiais dalykais – piešimu, karine architektūra, mokosi flamandų kalbos. Tad nieko neveikimą Descartes’as supranta kaip laiko išlaisvinimą, buvimą dabartyje, kai galima užsiimti maloniais, o ne darbo reikalais. Šiuo požiūriu jo samprotavimas apie metodą – ne šiaip mokslinį pažinimą reglamentuojančios taisyklės. Tai greičiau išmintingi nurodymai, kaip reikia transformuoti save, kad įgytum reikalingą nusiteikimą ir patirtum mąstymo malonumą. Metodo žinojimas yra tiesiogiai susijęs su klausimu, kaip ir kuo reikia vadovautis gyvenime.
Descartes’o pateikiamos taisyklės – ne mokslinė metodologija, bet darbo su savimi ir savo mintimis nurodymai. Visos keturios jo siūlomos taisyklės yra tokios paprastos ir akivaizdžios, kad po jomis nedvejodamas pasirašyčiau ir aš pats. Jos tinka kaip nurodymai ir studentams, besimokantiems, kaip rašyti filosofinius darbus. Siekti akivaizdumo, sudėtingesnius dalykus skaidyti į atskiras dalis, pradėti nuo paprastesnių ir eiti prie sudėtingesnių dalykų, pateikti nuodugnius išvardinimus – šios keturios taisyklės dėl paprastumo nė kiek nepaseno ir šiandien.
Descartes’as pateikia taip pat etines taisykles, kurios turėtų padėti „patogiai gyventi“. Pirmoji taisyklė reikalauja paklusti šalies įstatymams ir papročiams bei prisiderinti prie tų, su kuriais tenka gyventi. Tai atrodytų labiau kompromisinis, o ne revoliucinis reikalavimas. Tačiau nereikia užmiršti, kad Descartes’as ir nesiekia pakeisti pasaulio, jis labiau rūpinasi, kaip pakeisti save patį. Kita vertus, pirmosios etinės taisyklės formuluotė knygoje yra tokia kompromisinė dėl galimos savicenzūros. Laiške princesei Elisabeth, rašytame 1645 metų rugpjūčio 4 dieną, autorius pateikia tris taisykles ir pirmąją formuluoja kitaip. Jis teigia, kad svarbiausia yra visomis aplinkybėmis geriausiu būdu naudotis savo protu. Antroji taisyklė pabrėžia ryžtingumą laikantis savo nuomonės arba ginant ją. Šiuo atveju filosofas panašesnis į kovotoją, o ne į abejojantį prisitaikėlį. Trečioji taisyklė kviečia nugalėti save, o ne lemtį, pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką. Descartes’as pamatuotai siūlo rūpintis savo siela, o ne „gelbėti pasaulį“, nes „nėra nieko, kas būtų visiškai mūsų valioje, išskyrus mūsų mintis“ (p. 71). Kita vertus, filosofas pripažįsta, kad toks neįgyvendinamų siekių atsisakymas ir troškimų dieta yra pasiekiama tik nuolatos treniruojantis: „Aš pripažįstu, jog būtinos ilgos pratybos ir dažnai kartojami apmąstymai, kad įprastum taip žiūrėti į visus dalykus“ (p. 73).
Pabaigoje norėčiau tarti keletą žodžių apie sąmonės neredukuojamumą į materialius procesus. Descartes’as dažnai suprantamas kaip tas mąstytojas, kuris radikaliai atskyrė kūną ir sąmonę. Tačiau šis atskyrimas gali būti interpretuojamas skirtingai. Pirmiausia radikalus kūno ir sąmonės atskyrimas leidžia tyrinėti kūną ir jame vykstančius procesus kaip tokius fiziologinius mechanizmus, kurie vyksta be mąstymo įsikišimo. Būtent šiuo atžvilgiu žmogus yra panašus į gyvūnus. Pastariesiems suprasti nereikalinga prielaida, kad jie mąsto. Descartes’as atmetė bet kokius bandymus antropomorfizuoti gyvūnus. Kita vertus, jis neigė ir žmogaus palyginimą su mašina. Pasak Descartes’o, mašina visada skirsis nuo žmogaus, nes neturi universalaus proto ir sąmoningumo: „Jos veikia ne sąmoningai, o tik dėl tam tikro jų organų išdėstymo“ (p. 119). Taigi Descartes’o pasiūlyta kūno ir sąmonės perskyra yra sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji tiek įtvirtina fiziologinių, materialių procesų nepriklausomybę nuo mąstymo procesų, tiek parodo pačios sąmonės neredukuojamumą į materialius procesus. Sąmonė yra nepriklausoma nuo materijos ir turi būti specialiai sukuriama: „Po to aš aprašiau protingąją sielą ir parodžiau, kad ji jokiu būdu negali atsirasti iš materijos galios, kaip kiti dalykai, apie kuriuos kalbėjau, bet turi būti specialiai sukurta; ir neužtenka, kad ji būtų žmogaus kūne, kaip locmanas laive, nebent tik tam, kad judintų jo dalis, – ji būtinai turi būti glaudžiau su juo sujungta ir susieta, kad turėtų panašius į mūsų pojūčius ir norus ir sudarytų tikrą žmogų“ (p. 121).
Sąmonei būdingas supratimas remiasi saviduoties akivaizdumu, o materialius fiziologinius procesus, pasak Descartes’o, galime aprašyti prasmingai ir suprasti tik suponuodami išorinį stebėjimą. Descartes’as prieš pateikdamas anatominius aprašymus siūlo pasirūpinti, kad skaitytojo akivaizdoje būtų perpjauta kokio nors didelio plaučius turinčio gyvūno širdis, nes ši esanti panaši į žmogaus (p. 103). Svarbu tai, kad bet koks materialių procesų žmogaus kūne pažinimas taip pat suponuoja akivaizdžią stebėseną. Taigi, norėdami suprasti bet kokius empirinius tyrinėjimus, turime reflektuoti stebėjimo poziciją. Descartes’ui savęs pažinimas ir savirefleksija yra būtina bet kokio žinojimo sąlyga.
Linkėdamas laisvalaikiu skaityti šią Descartes’o knygą, noriu priminti dar vieną kiek ironišką jo apibūdinimą. Laiške Mersenne’ui, rašytame 1630 metų balandžio 15 dieną, jis teigė, kad jo rengiamas „Samprotavimas apie metodą“ bus toks trumpas, kad jį bet kuris skaitytojas gebės perskaityti per popietę.
