Desertas su avižom

Jau metai, kai atnaujintas „Avižų kioskas“ vėl skleidžia žinias iš Latvijos. Galvoju, kaip taikliai visgi pasirinkau rubrikos pavadinimą – aviža tik grūdas, bet maistingas, kioskas yra nedidukė vieta, kuri telkia, kad atiduotų, o žaismas tarp latviškų avīžu (laikraščių) ir lietuviškų avižų gražiai įkūnija ne tik kultūrų skambesio panašumus, bet ir esmines prasmių nesutaptis, kurios genetiškai būdingos mūsų bendravimui. Latviai lyg ir jaukūs savieji, bet kartu miglotai kitokie. Norisi pragiedrulių tose savitarpio miglose. Ypač dabar, kai Baltijos šalių politinio vieningumo lozungų daug, o realaus supratimo vis dar mažoka.

Ruošdamasi paskaitoms Vilniaus universitete skaitau apie rites of passages ir galvoju, kad mano latviškos iniciacijos vietos buvo Ryga ir Liepoja – čia gavau savo latviškumo įdagą, vėliau jis įgijo platesnes baltiškumo apibrėžtis, iš čia nuolat grįžtu su knygų ir idėjų glėbiais.

Man Liepoja yra ir gimtadienių vieta, nes kasmet mano gimimo mėnesį čia vyksta konferencija „Aktualios literatūros ir kultūros mokslo problemos“, kartais net sutapdama su data, kurią labai noriai paskiriu mokslo šventimui.

Šiemet Liepojai 400 metų, ant konferencijos registracijos stalo pridėliota lankstinukų, kurie skelbia, kad 2027 metais ji taps dar ir Europos kultūros sostine. Latvijos konferencijų sostine Liepoja jau tapo prieš 31 metus – tiek metų vyksta šioji konferencija, kone vienintelis reguliarus mokslo renginys, sutraukiantis Latvijos filologinį akademinį elitą. Liūdnoji žinia, kad Liepojos universitetas prieš dvejus metus pavirto į Rygos technikos universiteto Liepojos akademiją, ir techniukai bando savo technologinėj emulsijoj humanitarus ištirpdyti.

Pažįstama profesorė iš Latvijos universiteto irgi nusiskundė – lyg ir dirba pagrindinėj Latvijos mokslo įstaigoj, o atlyginimai apgailėtini, filologija visiškai nugyventa. Gabusis jaunimas išlakstė kas kur, todėl tenka skambinti profesorėms emeritėms ir prašyti sugrįžti dėstyti, o universiteto atstovai vyksta į Vilniaus universitetą semtis gerosios patirties. Kai prieš keletą metų man siūlė tapti lektore LU, pakraupau sužinojusi, kad atlyginimai ten triskart mažesni nei VU. Akivaizdu, kad Latvijos akademinė sistema išgyvena ne pačius geriausius laikus. Liepojos konferencijos organizacinis lygis irgi smukęs – nebebuvo spausdintos programėlės, sinchroninio vertimo, fotografo, viskas vyko kuklesnėse auditorijose.

Bet Liepoja, savo tapatybę visad siejusi su kultūra, nepasiduoda (net spėjama, kad metalinis Liepojos tiltas galbūt suprojektuotas prancūzų inžinieriaus Gustave’o Eiffelio). Konferencijoje daugiau kaip 60 dalyvių, 15 lietuvių kolegų. Miesto jubiliejaus proga Liepojoje vyksta šviesų festivalis, miestas mirga ir skamba, šoka uosto krantinėje specialiai šia proga įrengtas fontanas ir vingrių šviesų iškraipyti pastatų frontonai.

Šiemet konferencijoje akcentas – Ukraina. Latvijoje niekas taip garsiai kaip pas mus nekalba nei apie grėsmes, nei apie palaikymą (nuosaikieji liuteronai), bet abu plenariniai pranešimai simboliškai pagerbia kariaujančią šalį. Sumanyta kaip literatūrologų konferencija, ji vis labiau plečia temų spektrą. Ir šiemet labai daug tarpdisciplininių kontekstų, kurie nuteikia minties plėtrai, išveda į plotus anapus literatūros, kur savarankiškai nelabai nukaktum.

Apie pusė pranešėjų svarsto amžinąją temą – sovietmečio palikimo klausimus, kurie vis dar veriasi naujais rakursais ir rakursėliais, reikalauja naujų prieigų ir peržvalgų. Prisimenu ukrainiečių rašytojos Tanios Pjankovos mintį, nuskambėjusią per romano „Raudonųjų skruzdžių amžius“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje, – mes nespėjam įsisąmoninti ir ištirti vienos traumos, kai ištinka kita. Sovietmetis kasmet išlieka konferencijos fokusu, diskutuojama apie jo poveikį menui, literatūrai, tapatybei. Jaunas latvių mokslininkas, tiesiogine patirtimi sovietmečio jau turbūt neužgriebęs, aptaria inturisto įvaizdį latvių išeivijos romanuose, rodo vaizdo įrašą iš slaptųjų archyvų, kaip gidė instruktuoja naivius vakariečius. 1959 metai – pirmieji, kai Sovietų Sąjunga ima išduoti turistines vizas. Turistus seka juodos prabangios čiaikos, net nesislėpdamos, nes norėta parodyti, kad „Didysis brolis“ yra visur. Ir romanų autoriai, ir interviu respondentai liudija, kad latviškojo „Hotel Intourist“ laukujės durys nakčiai būdavo užremiamos mediniu basliu, o kiekviename aukšte budėdavo po budrią prižiūrėtoją – viešbučio akis ir ausis. Kai turistai prisipažino šokinėję ant lovos ir ją sulaužę, ji pasakiusi – viską jau žinau.

Prelegentas, kalbantis apie pirties ritualus Baltijos šalyse, sieja pirties atgimimą su nomenklatūriniu šnipinėjimu. Kažkodėl prisimenu, kad pirmajame latvių romane „Matininkų laikai“ (1879) vieta, kur išaiškinami kaimo nusikaltimai, buvo malūnas. Sako, kad pirties entuziastas Kęstutis Gurevičius siūlo įvesti terminą „pirčiulis“ (pirties bičiulis) ir „pirčiulystė“ (pirties mėgėjų bičiulystė). Palyginus lietuvišką ir latvišką pirtį, latviškoji artimesnė originaliai tradicijai, o lietuviška modifikuota, papildyta visokiais masažų ir net rytietiškų ezoterikų ritualais.

Įstrigo pranešimas apie latvių tautodailininką Jēkabą Bīnę, kuris manevruodamas tarp ištikimybės menui ir valdžiai gamino vazas su latviškais ornamentais, į kurias integravo Kremliaus bokštus, kūjį ir pjautuvą, taikos balandžius. Susidaro įspūdis, kad latviai ramiau reaguoja į žmonėms sovietmečio primestas dilemas, stengdamiesi analizuoti, argumentuoti, neįsprausti visko į „juoda–balta“ kategorijas, kur „juoda“ užgožia bet kokią produktyvią diskusiją. Tie kūjai ir pjautuvai padėjo išsaugoti tautodailės paveldą, sako pranešėjas.

Nuo tautodailės pereinama prie videožaidimų, kuriuose pranešėja (viena iš tų, perbėgusių iš universiteto dirbti į Skaitmenizavimo laboratoriją) ieško latviškos tapatybės ženklų. Jų visai nemažai – nuo specifiškai latviškų miestovaizdžių (atpažįstami sovietiniai mikrorajonai, Rygos centras, televizijos bokštas) iki latviškų tautinių ir nacionalinių ženklų (ornamentai, vėliava, latviški vardai), erdvėlaivio pavadinimu „Sprīdītis“ (taip vadinosi latvių klasikės Annos Brigaderės 1903 metais sukurtas vaikiškas personažas, tapęs mažo, bet užsispyrusio žmogučio archetipu). Autentiškumas susipina su inovacijomis ir technologiniu progresu, todėl svarbiausia – suvokti naują skaitmeninę realybę ir rasti pusiausvyrą. Videožaidimai lieka bene vieninteliu būdu nebeskaitantį jaunimą supažindinti su tautinėmis realijomis. Iš salės nuskamba klausimas – bet ar jaunimas jas beatpažįsta? Juolab kad didžioji dalis komercinių latviškų žaidimų kuriami angliškai, taip didinant jų prieinamumą tarptautinėms auditorijoms, todėl jau keliama problema, kad reikia finansuoti jų vertimą į latvių kalbą, kaip finansuojami knygų vertimai.

Sužinau, kad staigiai išgarsėjęs Ginto Zilbalodžio animacinis filmas „Potvynis“ (Straume), kuris susirinko kone visus įmanomus kino apdovanojimų laurus, yra sukurtas videožaidimų stilistika „Blender“ platformoje, galbūt tai irgi prisidėjo prie jo populiarumo. Ir apskritai statistika šokiruoja – platformos „Truelist“ duomenimis, žaidžia 3,7 milijardo pasaulio gyventojų, sukuriama 11 000 naujų videožaidimų per metus, o šios industrijos vertė – 257 milijardai JAV dolerių, daugiau nei kino ir muzikos industrijos kartu sudėjus.

Užtat kitas pranešimas – apie smunkančius skaitymo rodiklius, diagramos iškalbingai žvelgia į bedugnę. Latvių prelegentės siūloma išeitis – atidusis skaitymas, kuris praplečia suvokimo spektrą, leidžia iš mažiausio teksto vieneto išdistiliuoti daugybę prasmių. Ši strategija siūloma ne tik kaip mokinių grąžinimo prie teksto būdas, bet ir kaip ginties nuo sukčių metodika, nes įsiskaičius ir įsigilinus gali paaiškėti ne tik meninio teksto klodai, bet ir kenkėjiški ketinimai. Pranešėja su šypsena atkreipia dėmesį, kad Latvijos populistinės partijos „Latvija pirmoje vietoje“ logotipas – „1!“ raudoname fone – įdėmiau pažvelgus gali įgauti visai kitą prasmę. Mat latvių kalboje pagal vokišką tradiciją kelintiniai skaitvardžiai rašomi su tašku (1.), o šauktukas šios prasmės nesuteikia, tad toks „atidaus skaitytojo“ žvilgsnis leidžia pavadinimą interpretuoti kaip „Latvija vienoje vietoje“. Per salę nuvilnija pritariantis juokas.

Trumpam užbėgusi į lietuvišką konferencijos sekciją, išklausau pranešimo apie mažai kam žinomą „Šešiasdešimties manifestą“, lietuvių išeivių paskelbtą 1958 metais ir pasirašytą net 60 to meto kultūros autoritetų – rašytojų, dailininkų, mokslininkų. Nors dokumento turinys buvo svarbus – grafomanija spaudoje, didžiausias šaršalas kilo ne dėl jo esmės, o dėl asmeninių ambicijų ir nesutarimų: kodėl vienam buvo pasiūlyta pasirašyti, o kitam – ne, tas su tuo nenori būti viename sąraše, tas principingai atsisako pasirašyti vien dėl to, kad kažkas kitas jau pasirašė. Paradoksalu, kad pati polemika spaudoje nusileido iki grafomaniško lygio, kuris manifeste visų pirma ir buvo kritikuojamas. Galvoju – jei jau anksčiau tokie nesutarimai, tai ko stebėtis dabarties kontroversijomis.

Liepojoj apžiūriu ir tris animacinio filmo „Potvynis“ kūrybinės komandos laimėtas statulėles – „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir Europos kino akademijos apdovanojimą, pasisveikinu ir su garsiuoju filmo katinėliu, kuris, dabar pakrikštytas Oskaru Straume, žvelgia baimingom akim nuo Liepojos meno galerijos „Viktorija“ (sovietmečiu – „Pergalė“) durų. Gidė pasakoja – vien šitoj gatvėj tarpukariu veikė trys kino teatrai su prabangiais kilimais, krištoliniais sietynais, staliukais, kur kino filmai žiūrėti gurkšnojant tauriuosius gėrimus. Net ir plynoje aikštėje greta universiteto kadaise stovėjo ištaigingas viešbutis „Hamburgas“, kuriame apsistodavo kilmingi svečiai pakeliui į Ameriką, veikė varjetė teatras. Netoliese išlikęs art nouveau pastatas su bokšteliais, kuriame buvo pardavinėjami laivų bilietai į svajonę. Žiūriu į plynę ir patiriu ukrainietišką realybę, kur naikinanti jėga per akimirksnį ištrina pastatus kaip koviniuose videožaidimuose.

Grįždama iš Liepojos savo mėgstamame, nes latviškame ir nepretenzingame, „Lido“ restoranėly vietoj gimtadienio torto užsisakau deserto su avižom.