Rašymo receptūros paieškos

Rakstniecības laboratorija. Sud. Dace Sparāne-Freimane, Inga Žolude. Rīga: Dienas Grāmata, 2023. 232 p.

Apie laboratorijas 

Kadaise latvių kritikas Guntis Berelis yra vizionieriškai sakęs, kad ateis laikai, kai rašytojų bus daugiau nei skaitytojų. Ši grafomanų, perprodukcijos ir greitojo rašymo epocha atėjo ir sėkmingai tęsiasi. Visur pasaulyje gausu kūrybinio rašymo laboratorijų, literatūrinių akademijų ir tekstų kalimo dirbtuvių, kuriose mokoma(si) rašto meno, o gal tiksliau – amato ir technikos. Latviai sugalvojo prieiti prie šio fenomeno iš kitos pusės – latvių rašytoja Inga Žoludė subūrė 15 šiuolaikinių prozos veteranų ir pakvietė juos pasidalyti refleksijomis apie tai, kaip gimsta tekstas, ką jiems reiškia būti rašytojais ir gyventi žodžiuose. Šios esė sudėtos į vieną knygą, pavadintą „Rašymo laboratorija“. Jos išrikiuotos abėcėlės tvarka pagal autoriaus pavardę, bet tai ne tiek svarbu, nes knyga funkcionuoja kaip visuma, o pasisakymai vienas kitą elegantiškai papildo, pratęsia argumentaciją iš teksto į tekstą.

Tiesą sakant, žodis „laboratorija“ mano sąmonėje yra vulgarizuotas ir priklauso kūrybinių industrijų sričiai, kuri su tikruoju kūrybingumu ir literatūra turi mažai ką bendro. Greta dabar tokių madingų inkubatorių, kultūros fabrikų, menų spaustuvių šiuolaikinės „laboratorijos“ yra erdvės, kuriose dinamiškai produkuojami visokiausi kūrybiškumo impulsai, taip pat ir tekstiniai. Vis dėlto aptariamos knygos intencija priešinga – intelektualizuoti ir suprobleminti rašymą ir rašytojo instanciją, atskleidžiant ne kokias nors išorines reprezentacijas ar reklamuojant gatavą produktą, o ryškinant rašytojo vaidmens ir rašymo proceso povandenines sroves ir šešėlines puses. Šiuo atveju laboratorija reiškia labiau mokslinę, metodinę prieigą prie rašytojo užduoties ir teksto esmės, nors iškyla ir teksto magijos – įkvėpimo, „Dievo prisilietimo“ ir kitų teksto „chemijai“ reikalingų ingredientų – svarba. Latvių rašytojų laboratorijose susitinka teorija ir praktika, tiksliau, iš praktikos gimsta teorijos, o teorijos tikrinamos praktika.

Viena iš knygos sudarytojų Dacė Sparānė-Freimanė įvade klausia: „Kokia rašytojo vieta šiuolaikiniame pasaulyje? Ar ji dar apskritai egzistuoja? Ar galima sakyti, kad tai „vieta“? Ką, kaip ir kodėl rašytojas rašo? Sunku ar lengva būti rašytoju? [...] ką, jei išvis ką nors, išorinis pasaulis žino apie rašytojo gyvenimą?“ (p. 5) Pro tekstus šiek tiek prasišviečia orientaciniai klausimai, kurie tikriausiai buvo išsiųsti visiems dalyviams kaip individualių esė konstravimo karkasas. Galima nuspėti, kad teminės gairės buvo apytikriai tokios: ar norėjote tapti rašytoju? Kas jums yra kalba? Kur, kaip ir kada dirbate? Kas padeda ir trukdo? Iš kur atsiranda idėjų tekstams? Kaip vertinate tai, ką ligi šiol sukūrėte?

Lietuvoje irgi būta panašių iniciatyvų pakalbinti rašytojus apie rašymo procesą. Dar sovietmečiu (nuo 1980 m.) žurnale „Nemunas“ spausdinta interviu serija, vėliau ji realizavosi knyga „Dešimt klausimų rašytojams“ (1986, sud. Laimonas Inis), apimančia net keliasdešimties lietuvių rašytojų atsakymus. 1996 m. panaši idėja įgyvendinta savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ rubrikoje „Kaip rašo mūsų kūrėjai“, kur į trylika tų pačių klausimų atsako Jurgis Kunčinas, Markas Zingeris, Danutė Kalinauskaitė, Neringa Abrutytė, Henrikas Algis Čigriejus, Eugenijus Ignatavičius, Sigitas Geda, Zita Čepaitė ir kiti literatai.

Nesu girdėjusi apie analogiškas anketas latvių rašytojams latvių kultūrinėje spaudoje, bet noriu paminėti labai ryškų rašytojo savirefleksijos pavyzdį latvių grožinėje literatūroje. Tai XX a. 8–9 dešimtmečio Regīnos Ezeros proza. Ezera buvo bene pirmoji, perkėlusi veiksmą į personažo vidų, pavertusi jį emociškai atvirais subjektyviais išgyvenimais ir svarstymais apie rašymą ir rašytojos misiją (lietuviškai prieinami jos romanai „Prievarta. Išdavystė“, vertė Renata Zajančkauskaitė, Vilnius: Vaga, 1992). Daugelyje Ezeros kūrinių veikia visažinė Autorė, kuri atskirus monologus suvienija į visumą, tarsi flirtuoja su savo pačios kuriamu tekstu. Tai jau postmoderniajai prozai būdingos technikos, kurios latvių postmodernizmo pradžią leidžia datuoti daug anksčiau.

Rašytojų salto mortale

Esė žanras ir taip asmeniškas, o rašymas apie savo rašymą yra itin intymus, galima sakyti, apsinuoginimas kvadratu. Net nustebau, kaip stipriai atsiveria rašytojai, kalbėdami apie savo kūrybos patirtis už kadro, tiksliau, už teksto – rašymo proceso kuluaruose. Sužinai ne tik apie jų santykį su žodžiu, bet ir apie santykį su pasauliu, su savimi, apie pomėgius, ydas, ideologijas. Patiko tas nuoširdumas sau ir skaitytojams, neapsimestinis atvirumas, nusimetant bet kokias pozas ir kaukes. Nejučia pagalvojau: ar mūsiškiai rašytojai irgi gebėtų taip atsisakyti bet kokio kamufliažo? Vargu. Kadangi daugelio į knygą patekusių latvių rašytojų kūrybą esu skaičiusi, o kai kurių ir analizavusi, buvo įdomu palyginti jų svarstymus su grožiniais kūriniais. Akivaizdi koreliacija tarp asmenybės ir pasirenkamų temų, tarp asmenybės ir literatūrinės raiškos, stiliaus, poetikos. Turbūt beveik galėčiau atpažinti, kuriam rašytojui priklauso kuris požiūris. Jau net atskirų tekstelių pavadinimai koduoja autorių rašymo programas: „Sunkus žaidimas“ (Māris Bērzinis), „Šviesūs sumanymai ir juodas chaosas“ (Guntis Berelis), „Pasitikėti žodžiu“ (Nora Ikstena), „Stebint ir pasakojant“ (Laima Kota), „Aš tiesiog kalbu“ (Gundega Repšė), „Socializuotis su tekstu“ (Inga Žoludė) ir pan. Atsiskleidžia subjektyvūs ir konstruktyvūs, intuityvūs ir racionalūs požiūriai: rašymas kaip malonumas; kaip užduotis; kaip saviterapija ir „paskutinis šiaudas“; kaip noras papasakoti istoriją; kaip protestas; kaip žaidimas; kaip galios ir laisvės pojūtis, kai tampi savo literatūrinių personažų viršininku, šeimininkauji savo sukurtame pasaulyje.

Keista, kad Latvijoje nebuvo nė vienos „Rašymo laboratorijos“ recenzijos (bent jau man prieinamuose šaltiniuose) – galbūt vietiniai kultūrininkai pabijojo kritikuoti savo rašytojų elitą? Tačiau prireikė knygos pakartotinio leidimo, vadinasi, adresatui ji aktuali ir reikalinga. Neatmestina, kad jos griebiasi ir tie, kurie patys svajoja tapti rašytojais. Visgi svarbu paminėti, kad knygos autoriai ne moko, o dalijasi, išskyrus Osvaldo Zebrio ir Andrio Akmentinio esė, kuriose galima rasti praktinių patarimų ir pasiūloma rašymo strategijų. Visuotinio rašymo psichozę nuvainikuoja beveik visi, o Dacė Rukšānė užvažiuoja tiesiai ir negailestingai: „Maniau, reikia įrodyti, kad kiekvienas gali, jei nori. Na, negali, negali“ (p. 148).

Skaičiau šią knygą ne kaip rašymo pradžiamokslį, o kaip įvadą į kiekvieno rašytojo kūrybos teritoriją ir kartu kaip filosofinį traktatą apie teksto gimimą, kuris dažnai būna komplikuotas. Ilzė Jansonė gana atvirai prabyla apie rašytojo nėštumą ir „išnešiotas mintis“ (p. 86). Beveik visi patyrę rašytojai apibūdina rašymą kaip sunkų darbą (Andra Manfeldė, p. 140), kuris pareikalauja „giliai gyventi, patartina, kokį kartą ir beveik numirti“ (Kristīnė Ulberga, p. 166), kaip „fiziškai gana varginantį procesą, kuriame svarbiausias organas yra geležinis užpakalis“ (Berelis, p. 35). Nekart kalba pasisuka apie minčių chaosą ir negebėjimą susikaupti (Akmentinis, p. 9), apie „lomkes“, kai neateina reikiamas žodis (Kota, p. 125). Rukšānei rašymas ne tik emocinis, bet ir absoliučiai fiziologiškas, „kartais iki tokio lygio, kad net nesinori apie tai kalbėti“, ir „vargina daug labiau nei darbas darže kasant lopeta molingą žemę. Rašydama aš prakaituoju, man skauda galvą, pečius sutraukia mėšlungis – nė kvapo relaksacijos ir tingaus poilsio su gėrimo stiklu rankoje“ (p. 150). Zebris sodo terminologiją pritaiko tekstui, sakydamas, kad jis turi būti „išravėtas, nutrimeriuotas, apipjautas, su takeliais pėstiesiems (skaitytojams)“ (p. 180), o Akmentinis priduria, kad „rašytojai turi pranašumą lyginant su daržininkais. Rašytojai darbo įrankius gali kurti kiekviename žingsnyje, susidūrę su problema, juos gali sintezuoti konkrečiam poreikiui, unikaliai keisti, jų nereikia tampytis kaip seno, surūdijusio kauptuko iš sodo namelio“ (p. 17). „Mes patys esam instrumentai“, – į daržininkų diskusiją įsitraukia Ulberga (p. 172).

Greta kraštutinių kančios ir „daugiau niekada nerašysiu“ patirčių prabylama apie įkvėpimą, kai tekstas „plūsta kaip iš gausybės rago“, o rašytojo „ranka, barškindama klaviatūros klavišus, gena kalbą į priekį“ (Ikstena, p. 77). Manfeldė įvardija rašytoją kaip laidą, kuriuo teka elektra. Ne vienas mini būseną, „kai esi paniręs į rašymą tiek, kad dingsta viskas“ (Arno Jundzė, p. 110), tačiau tai gali turėti ir nekokių išorinių pasekmių – namuose pridegė visi ligi vieno puodai ir keptuvė (Žoludė, p. 222). Viena vertus, galimybė rašyti palaiko rašytojo gyvastį, bet, kita vertus, gali ir įtraukti į juodąją skylę, kaip atsitiko Ikstenai, kai romanas „Motinos pienas“ tiek išpopuliarėjo ir pareikalavo, kad pasiglemžė jos norą ne tik rašyti, bet ir gyventi. Krito į akį rašytojų polinkis nesusireikšminti, vadinti save „kuriančiu asmeniu“ vietoj skambaus įvardijimo „rašytojas“ (Akmentinis, p. 8), „dulke“ vietoj „žvaigždės“ (Ikstena, p. 81), nekoketuojant sakyti, kad „procesas svarbesnis už rezultatą“ (Jundzė, p. 99), nors šie autoriai Latvijoje priklauso tikrai ne rašytojų panteono žemumoms.

Įkvėpimas yra tik viena medalio pusė, kita – savidisciplina, bet rašytojo drausmė ir bandymas prisiversti vis vien yra „disciplinuotas chaosas“, kaip sako Žoludė (p. 218) ir paliudija kiti, ne visada sulaukdami tos kūrybinės elektros srovės išlydžio. Patiko konstruktyvus Bērzinio požiūris: užuot laukęs, jis siūlo eiti ir atsivesti įkvėpimą pačiam, nes pagal jo asmeninę definiciją „įkvėpimas susideda iš geros idėjos ir noro šią idėją realizuoti“ (p. 53).

„Planuotojai“ ir „intuityvistai“

Išskaičiau dvi rašytojų taikomas prieigas rašant ir atitinkamai du rašytojų tipus, kurių atstovus pagal rašymo manierą Berelis įvardija „planuotojais“ ir „intuityvistais“ (p. 30). Pirmasis principas – „mentalinis žemėlapiavimas“, kai romanas suplanuojamas galvoje ir idėjos apmatai perkeliami braižant siužetines schemas, genealoginius medžius, darant personažų sąrašus, o kiti rašo klaidžiodami ir pasiklysdami, pasiduodami impulsyviai minties tėkmei ir kūrybinei nuojautai, kuriamų personažų įtaigai ir įtakai. Kaip sako Bērzinis, jis stato namą be išankstinio projekto, nors tuojau pat priduria: „Tiesa, tokiu būdu dirbant, man dažnai tenka perstatyti tai, ką jau buvau surentęs, kartais gan radikaliai. Gerai, kad žodžiai ir sakiniai nesucementuoti kaip plytos“ (p. 55).

Daugelis rašytojų paneigia įprasto rašomojo darbo stalo (kėdės, kabineto) svarbą, pavyzdžiui, Berelis įpratęs dirbti išsitiesęs arba susirangęs dideliame minkštame fotelyje, Zebriui „gerai kimba“ važiuojant automobiliu, Žoludei geriausiai „rašosi“ plaunant indus ir skutant bulves arba ant grindų prie sulankstomojo kompiuterio stalelio, Bērziniui ir daugeliui kitų geriausiai sekasi generuoti idėjas vaikštant, Jansonės žodžiais tariant, tai – „rašymas kojomis“ (p. 93), o kažkam romano mintis puikiausiai sekėsi gludinti šveičiant medines sodybos lubas. Laimai Kotai dirbant prie romano „Kambarys“ galvoti apie skurdžias sovietmečio aplinkybes trukdė pernelyg komfortiška Turkijos namų aplinka, todėl teko perkelti stalą nuo lango, pro kurį matosi Bosforo įlanka ir sirpstantys persikai, ir pasistatyti priešais baltą sieną. Vis dėlto rašytoja sako supratusi, kad „aimanologijos“ nepropaguos, todėl visi jos romanai net ir rimtus, tragiškus ir niūrius dalykus perteikia per humoro prizmę. Visgi daugelis dalijasi nuoskauda, kad rašytojo darbas nelaikomas rimta profesija, ir nors galva pilna idėjų, piniginė nuolat tuščia.

„Rašymo laboratorija“ pasirodė 2023 m. sausį, o radosi tikriausiai 2022 m., kai visus neišvengiamai veikė socialinis ir politinis fonas, Ukrainos įvykiai, daugelį intelektualų įstūmę į krizę, privertę persvarstyti žmogiškumo ir žodžių prasmę. Repšės esė, kuri knygoje pati trumpiausia ir neužima nė dviejų puslapių, prasideda taip: „Nuo žmogžudiško Rusijos įsiveržimo į Ukrainą aš nebežinau nė vieno atsakymo, dėl ko rašau ir rašiau. Nežinau, kam tarnauja literatūra. Nežinau, ar buvo prasmė gimti ir mėginti tapti žmogumi. Žmogiškoji prasmė šiuo metu virtusi griuvėsiais“ (p. 145). Baigdama Repšė atsisako bet kokios iliuzijos ir politkorektiškumo, bet ne rašymo: „Karas mane išlaisvino – esu nusikračiusi įsivaizdavimų, kad privalau susikalbėti su kitu, kitokiu, svetimu. Aš tiesiog kalbu“ (p. 146). Inga Gailė irgi bando ieškoti motyvacijos savo kūrybai po to, „kai net mirtis yra numirusi“, ir prieina prie išvados, kad nerašymas juolab nieko nepakeis, o literatūra visgi „suteikia galimybę žmonijai atgimti net po didžiausio siaubo“ (p. 74).

Knyga „Rašymo laboratorija“ svarbi dėl kolektyvinės pastangos užčiuopti, kas yra rašymas, po lašelį iškristalizuoti kūrybinę esenciją. Vis dėlto kiekvienas autorius turi savą profesinę motyvaciją, prieigą, techniką, žaliavą, nevienodi jų kūrybingumo impulsai, mastai, pasaulėžiūra ir meninės priemonės, todėl iš esmės galima sakyti, kad tai 15 skirtingais principais veikiančių laboratorijų. Kas įdomiausia – visos jos veiksnios, nes visi 15 autorių priklauso latvių literatūros branduoliui, gyvajam jos kanonui. Taigi akivaizdu, kad universalaus recepto ar instrukcijos nėra, nes, norint būti rašytoju, pirmiausia reikia būti asmenybe, o ne mėgdžiotoju ar taisyklių taikytoju. „Pasaulyje yra daugiau nei milijonas būdų, kaip rašyti“ (p. 16), todėl tikrojo kūrybiškumo sąlyga – nuolatinės „savo tembro“ paieškos.