Skandalas Britų muziejuje ir restitucija
Per dieną „Akropolius“ Lietuvoje aplanko turbūt ne mažiau žmonių negu Atėnuose. Bet Atėnų akropolis, arba aukštutinis miestas, yra vietovė, kurią kelionių vadovai apibūdina kaip must visit. Šis apibūdinimas skamba gana banaliai, nes bet kurio didesnio pasaulio miesto kelionių vadove būtų galima surasti panašių epitetų ir apibūdinimų, tačiau akropolis tikrai jų nusipelno. Šalia Partenono papučia gaivus vėjelis, vėsuma čia jaučiama net karščiausią vasaros dieną. Kaip ir antikinės dvasios dvelksmas, jeigu racionaliam mūsų laikų žmogui tai ką nors reiškia, kita vertus, mūsų vadinamajame racionaliajame amžiuje tokie antikinės pagonybės reliktai kaip būrimai (gaila tik, kad ne iš gyvulių vidurių) ar sapnų aiškinimas kaip tik ir klesti. Antikos istoriją natūraliai gali pajusti ant akropolio kalno.
Britų muziejaus elektrinis apšvietimas. „Illustrated London News“. 1890
Nepaisant Graikiją niokojusių karų, gaisrų ir žemės drebėjimų bei kitų nelaimių – ant akropolio kalno turkai buvo sukrovę sprogmenis ir paraką ir 1687 metais Atėnus apgulusių venecijiečių sviedinys pataikė ir sunaikino visą vidurinę dalį, – akropolio šventyklų kompleksas su Partenono, Atėnės Nikės šventyklos ir Erechtėjono dalimis išliko. Žinoma, be daugumos frizų, portikų figūrų, akroterijų, marmurinių dievų skulptūrų, kurių begalvius ar berankius likučius galima pamatyti Europos ir Amerikos muziejuose.
Architektūriniai ir meniniai antikos likučiai iškyla prieš mus griuvėsių pavidalu. Kaip rašė Hegelis apie istoriją – atsigręžę atgal mes matome vien griuvėsius. Dėl dalies Partenono portiko likučių, pramintų Elgino marmuru, nuo 1983 metų tęsiasi ginčai tarp Graikijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės atstovaujamo Britų muziejaus. 1801–1812 metais verslaus britų politiko, kariškio ir diplomato lordo Thomo Bruce’o Elgino pasamdyta komanda su turkų valdžios leidimu ar be jo (XIX amžiaus pradžioje prasidėję ginčai dėl turkų valdininkų Atėnuose dokumento autentiškumo vyksta iki mūsų dienų) demontavo apie pusę išlikusių Partenono skulptūrų bei marmuro skulptūras iš Atėnės šventyklos, Propilėjų ir Erechtėjono ir išsiuntė į Angliją. Vienas laivas nuskendo netoli Aleksandrijos, bet skulptūros vėliau buvo iškeltos.
Lordas Elginas planavo įkurti privatų antikos muziejų, tačiau, visuomenėje kilus ginčams dėl akropolio vertybių įsigijimo teisėtumo ir moralumo, byla pasiekė Parlamentą, o šis 1816 metais pripažino, kad lordas Elginas savo kolekciją įsigijo legaliai. Tarp Europos kultūrinio elito vieningos nuomonės nebuvo. Poetas Goethė sveikino tokį žingsnį – anot jo, taip antikos vertybės buvo išgelbėtos nuo sunykimo. Lordas Byronas tokį lordo Elgino poelgį vadino plėšikavimu ir „Čaild Haroldo klajonėse“ užsiminė apie tas prakeiktas valandas, kai iš vargšės Graikijos šiuolaikiniai anglų barbarai (modern Pict’s) išplėšė kūrinius, išlikusius po gotų, turkų ir laiko griovimų. Ši poema, deja, į lietuvių kalba nėra išversta, tad citatą pateiksiu originalo kalba:
Dull is the eye that will not weep to see
Thy walls defaced, thy mouldering shrines removed
By British hands, which it had best behoved
To guard those relics ne’er to be restored.
Curst be the hour when from their isle they roved,
And once again thy hapless bosom gored,
And snatched thy shrinking gods to northern climes abhorr’d!
Po britų Parlamento sprendimo Elginas pardavė kolekciją vyriausybei, o ši Partenono skulptūras perdavė Britų muziejui. Britų muziejus – mėgstamiausia vieta Londone, unikali ne tik Britanijos sostinės, bet ir visos Europos vieta, turinti puikias Afrikos, Azijos, Europos meno dirbinių ir įvairiausių gamtinių bei kultūrinių artefaktų kolekcijas, kurias galima apžiūrėti veltui (Britų muziejų kasmet aplanko 4,5 milijono lankytojų, o jo išlaikymas praeitais metais Jungtinės Karalystės vyriausybei kainavo 68 milijonus svarų sterlingų). Ten galima dirbti mokslinį darbą, nes gausi muziejaus bibliotekos kolekcija (išskyrus gal 10 % pačių rečiausių knygų) yra laisvai prieinama tyrėjams. Ten ir kultūrinio ir mokslinio elito socializacijos ir diskusijų lauko erdvė ir poilsio vieta. I’m afraid there’s many a spectacled sod / Prefers the British Museum to God, – šios anglų poeto Wystano Hugh Audeno eilutės gana dažnai cituojamos.
Tačiau neseniai Britų muziejų sukrėtė didžiausias skandalas per visą 270 metų istoriją. Po kruopštaus tyrimo, į kurį buvo įtraukta ir policija, paaiškėjo, kad iš muziejaus didžiulių kolekcijų ir ne be muziejaus kuratorių, mokslininkų ir darbuotojų žinios dingo apie 2 000 artefaktų, tarp kurių buvo ir dirbinių iš aukso ir brangakmenių. Tyrėjai sako, kad vagystės iš kolekcijų vyko porą dešimtmečių, bet kai kurie artefaktai dingo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
1753 metais įkurto Britų muziejaus pirminis siekis buvo reprezentuoti plačias pasaulio tautų žinias ir pasiekimus ir atlikti savotišką žmonijos enciklopedijos funkciją. Pirmąja muziejaus kolekcija tapo daktaro sero Hanso Sloane’o knygų, monetų ir sudžiovintų augalų rinkinys, jis nuolatos buvo papildomas ir kaupiamas ir dabar sudaro apie 8 milijonus įvairių daiktų, tik vienas jų procentas yra prieinamas lankytojams ir tik pusė jų yra sukataloguoti. Natūralu, kad misija surasti dingusius artefaktus yra gana sunki. Skandalas Britų muziejuje sukėlė diskusijas dėl eksponatų, į kuriuos reiškia pretenzijas kitos šalys, saugumo. Muziejus yra spaudžiamas grąžinti bronzines skulptūras, indus ir kitus meno dirbinius, paimtus iš Benino ir Nigerijos per britų kariuomenės įsiveržimą 1897 metais. Tačiau didžiausia diskusija vyksta dėl Elgino marmuro – Partenono skulptūrų. 1983 metais Graikijos vyriausybė oficialiai paprašė Jungtinės Karalystės vyriausybės grąžinti jas Graikijai. Buvo pradėtos tiesioginės derybos, bet Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Britų muziejus atsisakė UNESCO pasiūlymo tarpininkauti.
Graikijos vyriausybė ir Elgino marmuro grąžinimo į Partenoną šalininkai teigė, kad artefaktai buvo paimti ir išgabenti neteisėtai ir kad jie turi išskirtinę kultūrinę reikšmę Graikijai, o jų kultūrinė vertė geriausiai būtų atskleista bendroje ekspozicijoje šalyje, kur jie buvo sukurti, Akropolio muziejuje Atėnuose, kartu su kitais išlikusiais Partenono artefaktais. Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Britų muziejus kontrargumentuoja, kad jie buvo gauti teisėtai, o jų grąžinimas sukurtų precedentą, galintį pakenkti didžiausių pasaulio kultūros muziejų kolekcijoms, ir kad Britų muziejaus kolekcija leidžia šias vertybes geriau vertinti kitų didžiųjų senovės kultūrų kontekste.
Ginčas dėl kultūros vertybių sugrąžinimo iš Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Belgijos ir kitų Europos šalių muziejų į vietas, iš kurių jos buvo išvežtos neteisėtu būdu arba pagrobtos, pastaraisiais dešimtmečiais įgavo vis didesnį pagreitį. Afrikos šalys reikalauja atiduoti vertybes, kurios buvo išvežtos tuomet, kai europiečiai šiame žemyne buvo didžiulių kolonijų viešpačiai.
Tačiau kultūrinių vertybių restitucijos istorijoje atsirado ir gerųjų naujienų. Šiais metais Škotijos nacionalinis muziejus Nisga’a genties indėnams iš Naso slėnio Kanadoje sugrąžino XIX amžiuje iš raudonojo kedro pagamintą vienuolikos metrų aukščio toteminę genties vadui skirtą atminimo skulptūrą, kurią 1929 metais etnografas ir Nacionalinio Kanados muziejaus kuratorius Marius Barbeau „nusipirko“ iš asmens, neturėjusio leidimo ją parduoti. Kultūros apžvalgininkė Erica Wagner konstatuoja, kad tokios restitucijos rodo laipsniškus kaitos procesus ir tampa iššūkiu nacionalinių muziejų direktoriams, ypač tų muziejų, kurie turi gausias vadinamąsias „etnografines“ kolekcijas (Erica Wagner, „Trending“, FT Weekend, 2023 m. rugsėjo 2–3 d.). 2022 metų lapkritį pietų Londone įsikūręs Hornimano muziejus sugrąžino Benino bronzos kolekciją Nigerijai. Mančesterio muziejus pradėjo procedūrą dėl 43 Australijos aborigenams šventų artefaktų sugrąžinimo. Nors iš visų nacionalinio lygio muziejų, sugrąžinusių etnografinius objektus, sąraše yra tik Škotijos nacionalinis muziejus, restitucijos procesas pajudėjo.
Beje, 2002 metų pradžioje iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Jeruzalės žydų bendrijai „Hechal Shlomo“ buvo perduotos 309 XIX amžiaus toros, Lietuvoje buvo paliktos 58 toros, po metų didžioji jų dalis buvo atiduota tai pačiai bendrijai.
O kalbant apie išvežtas iš Lietuvos vertybes, Maskvos lobynuose ir bibliotekose tebelieka Lietuvos Metrikos tomai, Vilniaus miesto brangenybės ir Vilniaus universiteto reliktai, kuriuos maskvėnai išgabeno karų ir okupacijų metais, tačiau atgauti šias vertybes yra beveik neįmanoma misija.
