„Nyksmų“ introspekcijos
Vienas iš taivaniečių kalbos dialektų turi bent šimtą žodžių jūros bangoms apibūdinti. Dailininkės Agnės Jonkutės tapybos parodoje „Nyksmai“ panašiai tiek jų reikėtų apibūdinti šešėliams, kuriantiems tą ypatingą ir beveik antgamtišką drobių efektą, gebantį optiškai įtraukti žiūrintįjį tarsi į tunelį. Tokia sluoksnis po sluoksnio sukurta tapybinė introspekcija yra Agnės būdas pasiekti giluminius pasąmonės ir intuicijos klodus. Paaiškinti tai žodžiais turbūt viena keblesnių užduočių, visada keliančių riziką nubanalinti patį meno kūrinio poveikį, kuris šiuo atveju esti dar iki žodžių. Toje sakralioje erdvėje galėtų ir likti, jei ne mūsų nuolatinis mėginimas, o ir poreikis savo išgyvenimus išdėstyti popieriuje.
Vyto Nomado nuotrauka
VVJ meno galerijoje eksponuojami preciziškai atrinkti darbai ir vientisa jų stilistika kuria atskirą erdvės – kaip meno kūrinio – pojūtį. Polimptikų, masyvių drobių ir miniatiūrų ekspozicijos ritmas artimas Tolimųjų Rytų, Japonijos estetikai, kur nėra nieko nereikalingo, erdvė kvėpuoja, o lankytojui suteikiamas komfortas ramiai pabūti ir įsigyventi. Parodos kuratorės Algės Gudaitytės anotaciją perskaičiau jau apėjusi ekspoziciją. Vienu metu pajutau nubėgantį šiurpą – geras ženklas, lydintis sėkmingą parodos ir jos aprašo sintezę.
Vyto Nomado nuotrauka
„Nyksmai“ – pačios dailininkės mėginimas išgyventi savo praeitį, drobėse įamžinti, o ir susitikti tuos, kurių jau seniai nebėra. Įdomu, kad tokiu būdu Agnė Jonkutė įteikia raktą žiūrinčiajam – per jos paveikslus pasiekti savo paties pasąmonės užkaborius, suteikiant vienam ar kitam paveikslui savas reikšmes. Penkių drobių poliptikas kreive brėžia nežinomą landšaftą. Galbūt tai bandymas pamatyti „nematytos žemės“ peizažą – Sibirą, į kurį buvo ištremta dailininkės šeima, bet panašus vaizdas būna, kai rūkas pievomis ateina iki vienkiemio miške. Kai kurių natiurmortų koloritas man pasirodė panašus į sidabro atspaudų fotografijas iš šlapio kolodijaus negatyvų. Ar indų kontūrai įamžinti prieš pat išnykstant, ar kaip tik ryškėjantys – tarsi besibeldžiantys į atmintį, mėginantys bent tokia forma joje išlikti? Sapniškas pojūtis, lydintis tarsi hipnagogijos sukeltus vaizdinius, priartina natiurmortuose vaizduojamus subjektus prie archetipinių simbolių, universalių pasąmonės kalbos raiškos formų. Gal todėl ir ovalus dubuo, atrodantis kaip eldija, boluojanti mėnulio šviesoje, – iki skausmo pažįstamas, nors, regis, tokio ir nėra (ir nebuvo) tavo aplinkoje.
Vyto Nomado nuotrauka
Juk nyksmo tema kaip niekada artima rudeniui – net jeigu jis parodos atidarymo dieną labiau panėšėja į vasarą. Nors neįprastai šil̃ta, rudens šviesa tokia kaip visada: mirgant medžių lajų šešėliams, aplinkoje, regis, atgyja net nejudantys objektai. Žiūrint į Agnės Jonkutės paveikslus ištinka tas pats efektas – meditatyviai introspekcinei jos tapybai be jokių nereikalingų detalių būdingos giluminės, imanentinės prasmių struktūros. Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nutapytas tik fonas, tiesiog žiūrėk ilgiau; ir pamatysi.
Agnės Jonkutės tapybos paroda „Nyksmai“ VVJ meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) veikia iki spalio 15 d.
