„Literatūros salos“: aš, mes, „kitas“

 

– Kaip jaučiatės? – paskutinį „Literatūros salų“ vakarą klausia manęs Mindaugas Kvietkauskas, šio literatūrą ir su ja susijusias sritis tyrinėjančių mokslininkų bei studentų sambūrio sumanytojas ir įkūrėjas.

Akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“ (arba tiesiog „Salos“) vyksta jau 18-ą kartą ir organizacinį vairą jau perėmę buvę studentai – dabar jau dėstytojai, kviečiantys čia savo studentus, tačiau pirmtakas visada dalyvauja ir visada „Salų“ dalyvių draugiškai klausia, kaipgi jaučiasi čionai atvykę.

– Kaip namie, – išgirstu savo spontanišką atsakymą ir pati nustembu taip atsakiusi.

 

 

●

 

O ko ne kaip namie? Turiu omenyje namus tradiciškai suvokiamoje tėviškėje, kaime, į kuriuos vasaromis sugrįžti iš miesto. Pasitiktas ir priimtas, kol lauki kitų atvykstančių, bandai žvilgsniu aprėpti pievą ir po slėnį išsibarsčiusias rąstines gryčias. Ana ten, šlaito papėdėje, – ežeras, į kurį einam maudytis – vėsinti nuo saulės ir įspūdžių įkaitusių galvų. Lyg į darbymečio talką buriamės į vieną salę, kur vyksta pranešimų sesijos ir kiti renginiai. Paskui susėdę prie ilgo didelio stalo valgome gardų sodybos šeimininkų ruoštą maistą, o pailsę sulendam su mums priskirtais giminaičiais į jaukius, mediena kvepiančius kambarius gryčių mansardose („ant aukšto“) ir taisomės į šviežiais patalais paklotas lovas. Svarbiausia – „Salų“ žmonės mums pažįstami tarsi kaimynai, kuriuos galbūt ir ne visus esi pamilęs, tačiau pamatęs iškart atpažįsti kaip savuosius. Matyt, į „Salas“ turėjau atvažiuoti penktą kartą (šį kartą vengiu dievagotis, neva paskutinį), kad pagaliau nustočiau jaustis kaip tas „kitas“, su kuriuo literatūriniuose tekstuose susitinka protagonistas. Penktą kartą, Karlai! Kitiems galbūt tiek daug nereikia.

– Kaip taip nutiko, kad prieš dvi dienas aš čia dar nieko nepažinojau, o šiandien jau kažką moderuoju? – šmaikštauja trečios „Salų“ dienos studentų sesiją moderuojanti Vilniaus universiteto magistrantė Erika Nedvecka.

Štai šitaip greitai „Salų“ atžalynas tampa nebe „kitas“.

 

●

 

Užtat, būdama nebe „kita“, šį kartą čia susitinku su „kitu“ – įdomiu, gražiu, vertu ypatingo dėmesio ir pagarbos – visgi ne mano – Vilniumi, švenčiančiu 700 metų jubiliejų. Todėl visi šiųmetinių „Literatūros salų“ pranešimai ir diskusijos yra apie Vilniaus miestą ir jo istoriją, jo vaizdinį kuriančius literatūros tekstus ar kaip kitaip susiję su Vilniumi – naujai atrastais tekstais ar tekstų kanonais, archyviniais dokumentais ir žemėlapiais, vaizdine erdve ir kūrybine vaizduote, atminties įprasminimu ir reprezentacija. Klausydamasi apie Šnipiškes, Karoliniškes ar Užupį, apie Vilniaus švarą XVIII amžiuje ir apie XV amžiuje Vilnių aplankiusius „kelionių influencerius“ iš užsienio, apie Bajorą ant ližės iš „Nenaudėlių Vilniaus“ ir apie Sarbievijaus erdves tarp Vilniaus bei Trakų, apie „Vilniaus pokerį“ ir apie „Vilniaus rūbą“, nepatiriu gilaus emocinio įsitraukimo, nebent tik smalsią nuostabą. Jokių vietinio tapatinimosi ženklų ir sentimentų, vien ramus, racionalus pergalvojimas, pažintis, lyginimas, atradimas. Vilniečių diskusijos apie (post)paminklinį būvį man, kaunietei, taip pat skamba kaip įdomi (bet) utopija. Prie pietų stalo pajuokaujam, kad Kaunas galėtų pasiimti aptarinėjamo poeto paminklą, tik manau, kad laimėjęs projektas „sostas-taburetė“ vargu ar derėtų Kaunui. Pati iš savęs juokiuosi:

– Mums reiktų kažko didingiau.

– Gal tiktų paukštis?

– Na, paukštis, jeigu didelis, tai tinka.

Ironiją sau leidžiu ne tik dėl savikritikos ar beviltiškos melancholijos, – kai pripažįstu trūkumus taip pat, kaip pripažinčiau pranašumą, jaučiuosi nesidangstanti kaukėmis ir sau nemeluojanti – man taip lengviau mylėti savo Kauną ir kartu nebūti išdavike, kad Vilniumi domiuosi ir jį mėgstu, kad kartais šito miesto pasiilgstu. Ir Vilniaus žmonių pasiilgstu labiau nei kaimynų. Galiausiai, pasibaigus seminarui, visi „Salose“ išgirsti pranešimai susilies į vieną ištisą ir laturiškai tinklišką mūsų sostinės, o tai reiškia ir mūsų valstybės naratyvą, kuriuo papildysiu savo suvokimą apie pasaulį. Tai viskas tik į naudą.

 

Rūtos Lazauskaitės nuotraukos

●

 

Be manęs, rodos, vos keli žmonės atvykę iš tolėliau – literatūrologas (mieliau pabrėžčiau: literatūros sociologas) Marijus Šidlauskas iš Klaipėdos universiteto ir trys jo studentai. Į kitą Mindaugo Kvietkausko klausimą, ar čia, be manęs, yra daugiau studentų iš mano universiteto, atsakau „nėra“ jau be užslėptos gynybinės pozicijos. Šių metų „Salose“ apskritai esu vienintelė iš Kauno, tačiau turbūt jau susitaikiau su tuo, kaip yra. Žinau, kad organizatoriai dėjo nemažas pastangas skleisdami kvietimą į „Salas“, norėdami įtraukti studentus iš kitų miestų universitetų. Pati kviečiau savo aplinkos žmones, bet kviesdama mačiau jų veiduose – neužkibo. Nieko nepadarysi, o ir šiųmetinė tema, kurią suvokiu gal kiek kitaip nei Vilniaus saliečiai, man sufleruoja galimą „neužkibimo“ priežastį ir kartu primena, kad kitas – tai ne aš ir tam kitam nebūtinai turi, o gal net ir negali būti svarbu tai, kas svarbu man.

 

●

 

Kad jau Vilniaus tema, tai ir „Salos“ šiemet visai šalia Vilniaus, vos už penkiasdešimties kilometrų, sodyboje Trakų rajone, kas be galo papatogina dalyvių mobilumą. Ne visa valanda kelio automobiliu ir šast – jau dalyvauji sostinėje vykstančiame performanse, šast – į svarbų susitikimą, šast – ir vėl „Salose“. Beveik teleportacija. Žmonių tuo pat metu atrodo ir jaukiai mažai, ir gana daug, nes, regis, nuolat kažkas atvyksta ir kažkas išvyksta, o visą šį migracijų procesą sužiūri organizatoriai, besirūpinantys kiekvieno „Salų“ dalyvio gerove. Šis miestietiškas mobilumo bruožas mūsų mažame bendraminčių koncentrate sukuria nuolatinės kaitos ir gyvasties įspūdį, lyg ir būtume pačiame Vilniuje.

 

●

 

– Aš tai dėkinga „Saloms“ jau vien ir už tai, kad čia galim visos susitikti ir pabendrauti, ir ne vien profesiniais klausimais, tiesiog pabūti, pažvengti. Ne tik kaip kai su vienu žmogum susitinki, o visos, – konferencijų salės prieigoje per pertrauką čilinančiai moterų ir merginų grupelei sako antrose iš eilės „Salose“ dalyvaujanti Laima Kreivytė.

Kad ir kaip intensyviai yra sukalta „Literatūros salų“ mokslinė (arba „rimtoji“) programa, čilinimo ir progų išlieti susikaupusį krūvį bei kartu pažvengti čia pakanka – poezijos iš atminties skaitymai, žaidimai, šokiai, neoficialūs vakarojimai ir jau visiškai niekur nereglamentuoti naktiniai pašnekesiai, pavyzdžiui, sąvokų „žąsinas“ ir „dalba“ lingvistiniai aiškinimaisi. Tikiu, kad ne mane vieną čia atvilioja malonios bendraminčių kompanijos galimybė ir netgi galimybė tą bendrystę stebėti iš šalies. O šįsyk „Salose“ atrandu ir labai stiprią moterų bendrystę. Pirmosios seminaro sesijos metu, klausydamasi pranešimų apie moterišką Vilnių ir įžymias istorines vilnietes, susigundau atlikti sociologinį saliečių populiacijos tyrimą ir apskaičiuoti čia dalyvaujančių vyrų ir moterų santykį, tačiau apžvelgusi salę suprantu, kad nėra ką skaičiuoti. Prieš šimtą metų literatūros, kultūros ir mokslo plėtros lauke geriausiu atveju galėjai suskaičiuoti vos 10–15 procentų moterų. Sovietmečiu, kaip pranešime apie Vilniaus daugiabučių kultūrą pasakoja Marija Drėmaitė, moterys architektės buvo įvardinamos tik kaip „planuotojos“, nes „du architektai atėjo ir parodė, kaip reikia dirbti“. Dabar matau beveik priešingą situaciją: taip gausiai čia susirinkusios literatūros, menų ir kultūros tyrinėtojos, profesorės, menininkės, dėstytojos ir studentės, drąsiai uždavinėjančios klausimus scenoje sėdintiems prelegentams, tiek moterims, tiek vyrams. Niekada neatkreipiau į tai dėmesio, bet šįsyk pastebiu, kad „Salos“ yra moteriškosios giminės.

 

●

 

– Tikiuosi „švelnios agresijos“, – prieš pradėdama patį pirmąjį šių „Salų“ pranešimą, Inga Vidugirytė cituoja Mindaugo Kvietkausko prieš kelias minutes per sveikinimo kalbą pacituotą Marijaus Šidlausko frazę.

„Švelni agresija“ – tai akademinėje bendruomenėje vienų kitiems išsakomos korektiškos ir konstruktyvios pastabos, pastebėjimai ar patikslinamieji klausimai, kitaip sakant, oponavimas neužsipuolant prelegentės ar prelegento. „Salų“ bendruomenė pernelyg glaudi vykti šiurkščiai agresijai – metai iš metų kelioms dienoms sueidami kartu pagyventi, vieni su kitais savitai suartėjame. Literatūros ir apskritai kultūros laukas Lietuvoje yra gana mažas ir esame daugiau ar mažiau vieni kitų pažįstami, draugai ar bendradarbiai. Ne vienas yra įvardinęs problemą, kad net ir norėdami sužinoti, ką, kito lygiaverčio ar mums autoritetingo asmens požiūriu, darome negerai ir kaip savo darbus galėtume tobulinti, nesulaukiame kritikos, – nes kaipgi kritikuosi darbus žmogaus, su kuriuo pačiam tenka dirbti, bendrus projektus vystyti, o kartais gal ir drauge vakarojant pažvengti. Dar blogiau, kai negauname palaikymo ir pritarimo – požiūris „jei nieko nesakau, vadinasi, viskas gerai“ sąmoningėjančioje visuomenėje tampa atgyvena ir nebeveikia.

„Salos“ yra fenomenas, ir galime tik džiaugtis, kad čia retas pranešimas nesukelia atgarsių, komentarų ar diskusijų, ypač paskatinimo ir padrąsinančių patarimų ne tik sesijų metu, bet ir dar kurį laiką už konferencijos salės ribų. Kiek išties išsprūsta mokslinio intereso agresijos ir kiek ji yra švelni, dažniausiai parodo „Studentų pieva“ – taip vadinama bakalaurantų, magistrantų ir doktorantų pranešimų sesija, per kurią vis pasitaiko koks vienas „suvalgomas“ studentas, o tiksliau, bent kiek man teko matyti, – studentė. Galbūt šis švelnumo akcentavimas seminaro pradžioje (o gal, susigundysiu pajuokauti, itin sotus ir gausus šiųmetinis dalyvių maitinimas) nulemia tai, kad šiemet pasiekimais vyresni akademikai „nesuvalgo“ nė vieno studento ar studentės. Išties neabejoju, kad tuo dėta ir visiškai kitokiais bruožais – laisva drąsa, smalsumu ir pasitikėjimu savimi – pasižyminti jau mano minėto akademinio atžalyno karta: į klausimus atsakinėja išlaikydami poker face, į provokacijas nesileidžia ir patys klausimais apiberia profesūrą. Štai „Studentų pievos“ sesiją ir apskritai visų pranešimų programą užbaigianti prelegentė Monika Kazabuckaitė į bandymą provokuoti atsiliepia su rafinuota šypsena veide:

– Į šį klausimą atsakysiu per šias dienas daug kartų nuskambėjusiais žodžiais – „prie kavos“.

Už tai sulaukia emocingų salės aplodismentų.

 

●

 

– Rašau tam, kad pabaigčiau universitetą, – nugirstu iš konteksto iškritusią tobulai paprastą frazę.

Ir suima savotiškas pavydo jausmas. Jau du kartus pabaigusi universitetą, vis prisigalvoju naujų rašymų turbūt tik todėl, kad vis atitolinčiau galutinę pabaigą.

Iš tiesų čia važiuoju dėl labai savanaudiškų paskatų – ieškodama vidinių aplodismentų triukšmo ir motyvacijos kalbėti apie tai, ką esu atradusi savo tyrinėjimuose. Jei ne „Salos“, gal jau seniai viską būčiau metusi. Ir dabar, sėdėdama salėje, užuot graužusi save, kad artėjant dedlainams nerašau, esu mentaliniame online su savo tekstais, užsirašinėju į telefoną sąvokas, mintis, žymiuosi nuorodas ir pati sau save komentuoju. Įdomūs pranešimai savo turiniu, skirtingi tyrimai savo formomis ir prieigomis, charizmatiški prelegentai, diskusijos „prie kavos“. Ne tik ką kalba, o ir kaip kalba. Kasdienėj rutinoj besiknaisiodama po savo tyrimo šaltinių skruzdėlyną ar nusukusi akis į kitokio pobūdžio savus darbus, atitolstu nuo akademinio rūbo, to specifinio kalbėjimo būdo ir stiliaus. O „Salos“ sugrąžina ir įtraukia atgal. Įkvepia ir drąsina.

Bene tiesa, kad kartu valgant nudievinami pranašai, vedliai ir kiti autoritetai – per vakarienę be atvangos kalbu apie savo atradimus žmogui, kuris jau kadais išsamiai ištyrinėjo mano tiriamąjį lauką. Suprantu jo pastabas ir suprantu, kad jam įdomūs mano pastebėjimai, ir taip dar ilgai prie tuščių lėkščių, kol pašnekovas tylomis nurenka indus lyg keisto simbolinio dėkingumo vieno kitam išraišką. Kitąsyk, bandydama dviem trimis sakiniais paaiškinti problematiką ir metodologiją, pasijuntu atsakinėjanti ekspromtu, nežinanti ničnieko, viską pamiršusi, susipainiojusi, pati savimi netikinti. Bet buvimas čia verčia galvoti, formuluoti, pergalvoti, grįsti ir argumentuoti, interpretuoti ir surizikuoti. Panašus potyris ištinka savo atminties brūzgynuose ieškant tinkamo atsakymo ar bent užuominos į klausimą per literatūrinį protmūšį, po kelerių metų pertraukos sugrįžusį į „Salas“. Žiūriu į tuos klausimus ekrane ir galvoju: „Ką aš čia veikiu?“ Ir kai komanda, į kurią per atsitiktinumą patekau, surenka 6 atsakymus iš 10, su vidinės lūzerės jausmu laukiu rezultatų, kol sužinome pakliuvę į pirmąsias vietas ar bent jau pavarę daugiau mažiau apylygiai su kitomis komandomis. Ir tada toks saviglostos malonumas protą užlieja – jei kiaurai žinotume visus 10, ir taip visuose etapuose, ką išties čia veiktume?

 

●

 

Vidurinę „Salų“ seminaro dieną atitrūkstame nuo viensėdžio tėviškę simbolizuojančios aplinkos ir persikeliame į tikrą salą. Tądien Trakų istorijos muziejaus šeimininkų ir tarnautojų svetingai tarsi kunigaikščiai priimti, nuo ryto iki vakaro intensyvioje dienotvarkėje surikiuotų pranešimų ir po jų – poezijos antologijos „Mačiau Vilnių“ pristatymo klausomės aristokratiškoje aplinkoje – Trakų pilies didžiojoje menėje. Bemaž ir patys būtume pasijutę tikri kunigaikščiai, jei kaskart išėję iš menės įkvėpti gryno oro nepakliūtume į srautą pilį lankančių užsienio ir vietinių turistų, kuriems mūsų intelektualinės karūnos nė motais. Vis tiek džiugu, kad net eilinę darbo dieną čia tokie srautai žmonių. Po mokslinės dalies ir mes gauname dar vieną muziejaus dovaną – ekskursiją po pilį. Tačiau nuotaikinga energija trykštantis gidas, turbūt pastebėjęs mūsų kūno kalboje besireiškiantį nuovargį nuo sugertos per dieną informacijos gausos, pasistengia neperpilti taurių per kraštus: „Čia buvo Vytauto žmonos kambarys, nes pats šilčiausias, čia buvo Vytauto, nes yra slaptas išėjimas, o štai šį kalaviją budelis naudojo, ar matot, koks jis siauras, šičia – šarvai, čia ežero dugne rastos monetos, o taip, dugne čia buvo paslėptas net tankas, ne, ne, seniai ištrauktas, tame balkonėly buvo japonų turistai užstrigę, ten buvo slaptas išėjimas iš pilies, o štai čia kiemas, ten laikydavo grūdus, nesgi duona geriausias maistas, štai čia ir viskas, ačiū, gero kelio.“ Sugrįžę į sodybą, po vakarienės tądien gauname dar vieną intensyvaus pabendravimo dozę – studentai surengia „Salų“ dalyviams trumpų „pasimatymų“ žaidimą, per kurį apie savo asmeninius patyrimus ir norus – geriausias ir blogiausias dovanas, pirmuosius atsiminimus, trokštamas magiškas galias ar svajonių maršrutus kelionėse laiku – pasakojame „kitam“, o paskui klausom, ką mums apie tai pasakoja „kitas“. Prisiekiu, tuo metu „kitus“ naujai išvystu netikėtai šiltoje šviesoje.

 

●

 

– Jei visiems patinka tai, ką darai, vadinasi, darai kažką negerai, – sako į „Salas“ vienam vakarui atvykęs poetas Aidas Marčėnas.

Ši frazė man nuskamba ir kaip svetimiems lūkesčiams nepataikaujančio vienišo vilko filosofija, ir kaip nesuprasto žmogaus paguoda, kurios ir pati sėkmės atoslūgio akimirkomis ieškau. Paklaustas apie staigią poetinę šlovę, ištikusią jį pačioje kūrybos pradžioje, Aidas Marčėnas kuklinasi, neva nei ką darė, nei tos šlovės labai jautė. Bet kaip netinka jam šis susikuklinusio poeto vaidmuo ir neįtikina, ypač po to, kai tiesiai iš scenos pristato salės gale sėdinčią savo „svitą“: čia mano prižiūrėtoja, čia mano psichoterapeutas ir draugas, čia vadybininkė. Taip ir sako – „svita“. Tiesa, ir pats nesigina turįs puikybės, neva taip jau susiklostė. Aš gi, galvodama apie teatro žmonių vartojamą posakį, kad būtent svita vaidina karalių, liūdnai šypsausi. Kyla noras tyliai išeiti ir pasivaikščioti po slėnį, tiktai negaliu atitraukti akių nuo šį renginį moderuojančios Akvilės Rėklaitytės, „nešančios“ visą šio vakaro nepaslankų pokalbį savu – būtent jos, o ne poeto – taktišku kuklumu ir kruopščiu pasirengimu darbui, kurį štai šią estetišką akimirką atlieka. Gal praskaidrėtų ir poeto nuotaika, jeigu į ją dažniau pasižiūrėtų.

– Kodėl netęsiate tokio reikalingo recenzijos žanro?

– Esu senas ir išmintingas.

– Neteisybė! – nuskamba balsas iš salės galo.

Neteisybė, kad senas, ar neteisybė, kad išmintingas? Ne, neteisybė, kad netęsia dėl to, ką pasakė, – balsas iš salės galo norėtų paaiškinti tikrąsias priežastis, tačiau poetas raukosi ir bamba, kad nesikištų.

 

●

 

– Gal paskaitykit dar poezijos?

Aidas Marčėnas skaito dar.

Ir taip gražu. Ir vėl taip liūdna liūdna. Po tokio vakaro nelieka nieko kito, kaip tik nusibaigti ir visą naktį iki nukritimo šokti. Tą patį vakarą, kai atsakau ir nustembu atsakiusi, kad „kaip namie“.

 

●

 

Jausmus išblaivina ir galvas nušviečia „Salų“ vainikas – paskutinį rytą vykstantys „Literatūros salų“ jau antrus metus organizuojamo konkurso „Metų straipsnis“ apdovanojimai. Čia pat pagrindžiamas ir kolektyvinės sąmonės arba akademinės bendramintystės ginamasis teiginys:

– Aptvertų darželių koncepcija skirtinga, bet supratimas, kas yra geras straipsnis, – tas pats.

Mat penki konkurso komisijos nariai, nors ir atstovaujantys šiek tiek skirtingoms filologijos mokykloms, nesitarę išrinko visiškai analogišką geriausių per metus publikuotų mokslinių straipsnių penketuką.

Visgi pati svarbiausia man rodosi „Salose“ pasireiškianti bendražmogiško jautrumo vertybė, kurią puikiai iliustruoja „Metų straipsnio“ konkurso Specialųjį prizą už naują žvilgsnį į lietuvių literatūros istoriją pelniusios Ritos Tūtlytės kalba. Jos straipsnis apie žemininkų kartą ir žuvusį partizaną Benediktą Labėną, kaip pati sako, radęsis iš nežinojimo, ko tiksliai ieško, ir tik po ilgo kapstymosi po archyvus aptiktų detalių, ir visgi ji turinti dar užduočių – surasti po didele egle kadaise užkastus rankraščius ir ten, prie bunkerio, pasodinti rožių krūmą. Štai apie ką yra patys geriausi literatūros mokslo darbai – pasodinti rožę.

Štai kontrargumentas mano vienišam vidiniam vilkui: nejau kam nors šis padarytas – o bus padarytas – darbas gali nepatikti?