PDR’e viskas galima
Penktadienio vidudienį Druskininkuose spartinu žingsnį, aplenkiu grupelę žmonių, prieky matau dar vieną, o joje – Mariaus Buroko plaukus. Tuo pat metu pro petį išgirstu Neringos Butnoriūtės balsą – anoj, aplenktoj, grupelėj diskutuoja. Ana ten, aplink „Dainavos“ teritoriją, su vaikišku vežimuku ratelį suka ryškiai žaliu paltu pasidabinusi Rūta Dubauskaitė-Dirgėlė.
– Kaip gera, – sakau, – lyg grįžus į savo kaimą per atlaidus.
Kai suvažiuoja visa giminė, na, tos tetos, kurios rateliuose gurkšnoja kavą su likeriu ir aikčioja jų niekada nemačiusiems vaikams: „O, kaip tu užaugai!“
Po registracijos prisėdam ant suoliuko prie „Širdelės“, užsirūkom, skaičiuojam savo PDR’us ir kitus laimėjimus:
– Tu čia pirmą kartą? Ooo, įdomu!
– Išbūsi iki galo?
– Kur apsigyvenote?
– Išleidai knygą? Sveikinu!
– Bet kaip vaikai užaugo greitai.
●
Popiet, prieš pat diskusiją „Poezija po Bučos“, keli dar lūkuriuoja rūkomajame prie įėjimo į „Dainavą“.
– Jau prasidėjo?
– Oi, jau penkiolika minučių po, – nuskuba.
– Nėra poezijos po Bučos, negali, nebegali būti, – sako Palmira Mikėnaitė. – Štai ir atsakymas.
Šmėsteli, kad nebėra ko ten eiti. Vis dėlto lipu laiptais į „Aušrinės“ salę, bene nušvis, ar patogiai sėdėdami ant sofų per saugų atstumą turime teisę poezijoje spekuliuoti apie karą? Arba jeigu tų tekstų nerašysim, nejau tai nereikš patogaus apsimetimo, kad nevyksta nieko mums svarbaus. Poezija po Bučos, poezija po Aušvico, poezija po bet ko kito… Žiūriu į paraštėje užsirašytą, iš konteksto jau iškritusią frazę „karui įprasminti“ ir jaučiu, kaip betoniniai blokai užgula ausis (o gal kalbėtojų burnas), aiškiai girdžiu pavienius žodžius, bet niekaip nesumezgu jų į rišlius sakinius.
Slegia.
Sėdim kaip pagrabe, muistomės vidujai, lendam į ekranus savuose delnuose, slankiojam pirmyn atgal iš salės ir į salę.
– Visi vynioja aplink ir niekas nepasako tiesiai, – burba išeinantys į vestibiulį.
– Manęs gal kas nors nemėgs už tai, ką pasakysiu, bet man atrodo, kad kartais poetai iš karo darosi šou, – prieš kai kuriuos žodžius atsargiai stabtelėdama, visgi tiesiai, ką galvoja, iš anapus diskusijų stalo sako Sara Poisson.
– Ką čia ji kalba? – susijaukia salė.
– Štai, kasdien skaitau Mariaus Buroko apžvalgas, bet dar nemačiau nė vieno jo eilėraščio apie karą.
Marius Burokas pasimuisto. Viena ausim jis klauso diskusijos, kita – per internetą transliuojamos Putino kalbos. Sako, trunka ta kalba jau begalybę ir iki tokių nesąmonių, kokias jis paisto, netgi Brežnevui toli.
Už visa, ką jis daro, ir draugystę ryt Marių netikėtai pradžiugins žurnalo „Nemunas“ prizas „Poezija mus vienija ir jungia“. Sakyčiau, na, bent tiek.
Sunku suprasti, ar mūsiškė diskusija baigiasi, ar jos dalyviai patys nebetvėrę išeina iš salės, sukinėjasi vestibiulyje ir dairosi aukštyn ieškodami savęs. Bėgtų lauk, atrodo, po tokios slogynės pats nepalankiausias metas atidaryti parodą, tuoj tuoj įvyksiantį renginį, bet pertraukos kava su spurgytėm daro stebuklus.
●
Atlošę galvas ieškom pažįstamų, žinoma, labiausiai savo rankų palubėje kabančiose fotografijose.
– Kieno jos? Nes neužrašyta.
– Kurios domina? Pasakysiu, – paslaptingai šypsosi fotografijų autorė Eglė Frank.
– Visos domina. Bet mano nėra? Nes neradau.
– Yra. Štai čia.
– Nepažinau!
– Aš tau padovanosiu fotografiją.
– O, ačiū!
●
Per metus išėjusių poezijos knygų pristatyme pasigendu Giedrės Kazlauskaitės. Labai. Tylomis ieškau bendraminčių, bet jie slepiasi koridoriuose.
– O tai kas ryt prie vėliavos kels liemenėlę? Kur tą liemenėlę dabar gauti?
– Tai va, visi čionai be liemenėlių.
Pasigendu ir Laimos Kreivytės, ir Aušros Kaziliūnaitės.
Šiais metais Jotvingiai vėl abu vyrai. Šiųmetinis Jaunasis jotvingis per iškilmingą vakarą atsiims apdovanojimą dėvėdamas suknelę ir ilgų plaukų peruką bei pasidažęs lūpas, bet tai visiškai nekeičia fakto, kad jis vyras. Galvoju, kaip absurdiška kalbėti apie autorių lytį ir kiekgi galima. Bet ta įdomioji statistika: iš 38 Jotvingių premijų trys yra skirtos moterims, iš 25 Jaunojo jotvingio premijų – septynios. Turbūt žemesnio rango premijas skirti lengviau. Anoniminių eilėraščių konkurse, kur nei pavardė, nei rangas, nei lytis akių nebado (nuspėti galima tiek pat, kiek klysti), laurus nusineš moterys poetės, pačius svarbiausius – mano šio PDR’o favoritė – Jurgita Jasponytė už eilėraštį apie imigrantų mergaitę ant riedlentės, posūkyje, kur gatvė keičia pavadinimą.
Įdomu, ką komisijos spręs kitais metais. Ir jeigu tos, kurių man trūksta festivaly, ne šiaip kuo užsiėmusios; jeigu čia boikotas, visiškai suprasčiau. Tik jeigu taip, kam dėl jo labiausiai suskaudėtų?
●
Niekas taip simuliakriškai neužpildo vidinės tuštumos, kaip naminis šiltas maistas. Ir kaipgi kaimo atlaidai be kalnų maisto ir paikų kalbų prie stalo:
– Kaip tau žuvies kukuliai?
– Skanūs. Švelnūs, tarsi kūdikio košelė.
– O man vištiena skoniu primena pietų guliašą.
– O pietums žuvies buvo?
– Buvo.
– Ačiū.
– Galėjau pameluoti.
– Taip, galėjai.
– Bet ir mes, kai šeimininkaujame, juk surenkame iš puodų, kas liko, ir panaudojame.
– Taip, žinoma, iš puodų juk.
– Įdomu, kiek valgančių apie tai negalvoja. Ir mes galėtume negalvoti. Taip pat kaip negalvoja kai kurie fotografai, viešindami baisias nuotraukas su išsižiojusių ar sumirksėjusių žmonių mimikomis. Dažniausiai moterų. Bet ir vyrų, juos pritraukia iš labai arti, kad net ant nosies kapiliarai šviečia. Gal jiems labai norisi parodyti „tikrąjį rašytojo veidą“. Bet kam dėti tokias baisias žmogaus nuotraukas?
– Jie tiesiog negalvoja, kad jos baisios.
– Arba nemato.
– Ir nemato.
– Einu, dar įsidėsiu tų kukulių.
– Paimtum ir man?
Nueina su lėkšte prie maisto dėklų. Grįžta.
– Nebebuvo, paėmiau varškėčių.
●
– Slava Ukraini! – vietoj pasisveikinimo prieš iškilmingus skaitymus į poezijos vakaro sceną įžengęs pasako Eugenijus Ališanka.
– Herojam slava! – atsiliepia keli balsai iš salės.
Ir atslūgsta. Va tiek tereikėjo – atliepimo.
Poezija, kurią skaito festivalio svečiai iš užsienio – Estijos, Latvijos, Kroatijos, JAV, Sakartvelo, Lenkijos, Prancūzijos, – skamba kaip skirtingų stilių muzika, kartais net nesinori sekti vertimo teksto ekrane, tik protarpiais dirstelti. Štai prancūzas mums sunkiai ištariamu vardu Laurent Bouisset ir dar sunkiau ištariama kalba eilėraštį apie gatvės krepšinį varo kaip kamuolį, nespėju nė atskiro žodžio pagauti, tik spoksau į sukaitusius, adrenalino valdomus kūnus krepšinio aikštelėje, į azartišką ritmą tų jaunuolių šlapiom nuo prakaito maikėm. Vakarą užbaigia Krzysztofo Czyżewskio lėtas skaitymo tempas, jo balsas apgaubia kaip minkštas patalas, tuo pat metu tolsta kaip rusenanti krosnies ugnis gryčios gilumoj, užliūliuoja kaip lovelė ant lingių. Nors skaito gi apie subombarduotus Ukrainos miestus. Kaip visgi mums saugu, galvoju, per šitokį atstumą apie visus tuos siaubus klausytis.
– Tas lenkas, – po renginio sakau Palmirai, – taip užbūrė.
– Genijus, žinau jį, bet tik net nežinojau, kad jis rašo eiles. Paskaityk apie jį internete, pamatysi. Genijus, sakau tau.
●
– Kokia chuinia čia vyksta?
Per pat vidury eilėraščio jaunųjų skaitymuose pakyla ir iš „Bubilo“ salės išeina keikdamasis Nerijus Cibulskas.
Jaunasis poetas užbaigia skaityti eilėraštį, perskaito dar vieną, pavarto rankose popieriaus lapus su savo tekstais ir palieka juos komisijai ant stalo. Kažin, visus perskaitė ar nusprendė, kad nebeverta? Renginio vedėja Greta Ambrazaitė atsiprašo už Nerijaus elgesį jaunojo poeto, o gal ir visos salės.
Taip ir girdžiu kolegiškas refleksijas po laiko:
– Ką, ar pats nebuvai jaunasis?
– Tik pasakiau tiesą, kurios niekas nepasakė.
– O tau sakė kas tokias tiesas?
– Ne, man nesakė.
– Tai va.
– Bet.
– Bet.
Bet. Bet.
Einu įkvėpti oro. Čia jau būrelis bekvėpuojančio jaunimo.
– Ei, žalčiai! Eikit klausyti poezijos, – sako pro duris lauk einantis Mantas Balakauskas.
– Kokios poezijos? – pašiepia iš kitos chebrytės.
Jaunieji poetai vaikšto chebrytėmis, nes taip smagiau. Chebrytės ypač reikalingos per jaunųjų poezijos skaitymus: kažkas juk turi palaikomai rėkti visa gerkle, kai lipi į sceną. Apie chebrytes vis galvoju nuo tada, kai prieš kelerius metus į pirmąjį savo PDR’ą atvykęs Dalius Jonkus prie paskutinių pusryčių stalo pasidomėjo, kokiu principu veikia mūsų literatūros laukas.
– Primityviuoju principu, – tuomet atsakė jam Laima Kreivytė, – chebryčių.
Grįžtu į salę.
Eiles skaito dar vienas jaunasis. Antano A. Jonyno prizo skyrimo komisija šypsodamasi klauso. Šiais metais išsirinks Justiną Žvirblytę. Anoniminiame konkurse humoristinio eilėraščio tema „O aš jums tuoj parodysiu…“ ji irgi nugalės, eilėraščiu papasakojusi, kaip tuoj parodys, kaip nerašyti (ne)poezijos, (ne)knygų, sako, jau greit startuos nerašančiųjų grupė.
●
Šeštadienį ryte bjaurokai lyja.
– Dvyliktą nustos, – sako Marius.
– Taip, ir aš žiūrėjau orų prognozes.
Vienuoliktą V. K. Jonyno galerijoje Dviejų eilėraščių – kito poeto mėgstamiausio eilėraščio ir savojo – skaitymai. Kelio pėsčiomis dešimt penkiolika minučių. Prieš pat vienuolika nustoja lyti, oras išsiblaivo, nugiedrėja. Galerija pilna iki koridoriaus, aš randu vietą atsisėsti šalia Jūrės, dalinamės su ja piešimo priemonėmis – aš jai pieštukų ir rašiklių, ji man – gėlės žiedą, sako, gražiai spalvina. Bandau, iš tikro. Nupiešusi vieną piešinį, ji išplėšia lapą iš sąsiuvinio ir paduoda man.
– Pasirašyk, – sakau, – kad visad atsiminčiau.
Pasirašo.
Mano vaikai stovi pasirėmę į sienas, žvilgčioja į telefonų ekranus, gal net aktyviai nesiklauso, ir nereikia.
„Nachui vaikams žinoti, kad pasaulis ne rožių darželis“ – užsirašau eilėraščio eilutę. Čia Uršulės Toleikytės mėgstamiausias – Ingos Gailės „Rūkas“, verstas Erikos Drungytės. Ir kaip galėčiau liepti vaikams nesikeikti, jei šioj eilutėj neatrasčiau tinkamesnio žodžio.
Renginį užbaigia poetas bardas Edmundas Janušaitis su daina apie Žaliakalnio šiaurinę dalį. Klausausi apie turgų ir prisimenu Kęstutį Navaką.
– Aš jį atpažinau iš balso, tą dainuojantį poetą, – sako vaikas.
– Aš irgi, – sako kitas vaikas.
Ir pasako dainos, iš kurios jį atpažino, pavadinimą. Hm, vadinasi, klausėsi.
Po pietų jie neria į kambarį, o aš lauke trinuosi tarp chebryčių.
– Galvoju, kad mes tai tiesiog gyvenome, o dabartinis jaunimas sako „trauminė patirtis“, – sako poetas rūkomajame. – Štai mane mušė su diržu, ir nieko, užaugau ir tapau poetu.
Visi nusijuokia iš liūdesio.
Sugrįžusi į kambarį randu mažąjį repetuojantį fagoto egzaminui, atviru langu, „kad visus užknistų, ne tik brolį“. Aš, kaip šitų vaikų tėvai, jaučiuosi įgyvendinusi sau iškeltą PDR’o tikslą. Visgi, ar jie užaugs poetais – nežinau.
●
– Mums rašyti per karą spekuliatyvu, nes sėdim ant sofų, o žūva kiti. Bet PDR’e viskas galima, tai surizikuosiu paskaityti: „18 karo diena. Feisbukas“, – per lietuvių poezijos skaitymų popietę „Žvalgyba“ į mikrofoną sako Daiva Čepauskaitė.
Yra posakis, kad viskas galima meilėje ir kare – kaip keistai suskamba tas posakis, kai su juo susiduri realybėj, ir koks jis nepritaikomas ir neteisingas.
●
Iškilmingą poezijos vakarą „Aušrinės“ salėj beveik nėra laisvų vietų. Po iškilmingų skaitymų apdovanojimai ir lauktos laudacijos.
– Buvo laikas, kai šios premijos labai norėjau. Dabar, na, ačiū, – trukteli pečiais šių metų Jotvingis Gintaras Grajauskas.
Šlovės akimirką Jaunasis jotvingis Ramūnas Liutkevičius atlieka performansą „Kartą buvau sutikęs savo gyvenimo moterį“. Atrodo, kas kartą jis vis bando efektingiau, aštriau, garsiau, aižiau. O man efektingiausia buvo, kai jis šį eilėraštį perskaitė pernai PDR’e, per naujai išleistų knygų pristatymą. Bet ką aš išmanau apie poeziją, pagalvoju apie kitokio tipo poeto vieną eilutę: „Negaliu būti už save didesnis.“
– Anoniminio teminio eilėraščio „Poezijos frontai“ pirmoji vieta vienbalsiu komisijos sutarimu neskiriama, – į mikrofoną sako konkurso komisijos pirmininkė Palmira Mikėnaitė.
Ir tai yra tylos minutė ir atsakymas poezijai po Bučos.
●
Agnės Žagrakalytės aukcione visi surinkti pinigai bus paaukoti Ukrainai. Todėl prasminga kelti kainas ir ką nors nupirkti. Aš įsigyju Antano A. Jonyno 2009 metais iš greipfruto lupenos pagamintą primityviojo meno dirbinį – kaukę. Su autografu.
– Čia gali būti eksponatas į muziejų. Maironio arba Luvrą, – prieš kilstelint man ranką, kūrinį reklamuoja Agnė Žagrakalytė.
Ir aš pasijuntu įpareigota.
Skaičiuojant galutinę aukciono sumą, ištinka nesmagumas – šeši šimtai šešiasdešimt šeši eurai. PDR’ininkai jau pasiruošę mestis dėl blogo ženklo panaikinimo, bet kažkas užvėlavęs sumokėti padeda ant stalo dvylika eurų. Ir šeši septyni aštuoni iškeliauja Ukrainon.
●
Prie diskotekos pulto Dovydas Grajauskas, Simonas Bernotas ir Mantas Toločka.
Iš kolonėlių pasigirsta „Solo Ansamblio“ „Įstriži žiburiai“. Navako žodžiai.
– Kaip šokiai? – klausia Greta.
– Dar nežinau. O tau?
– Gerai ir muzika gera. Toksai postfankas!
– Taip, muzika labai.
Net ir gerokai įnaktėjus, diskoteka nepraranda vaibo – pilna aikštelė šokėjų.
●
Ryte viskas nutinka labai greitai. Pusryčiai, raktų sugrąžinimas ir autobusas. Net festivalio vėliava paskubomis nuleidžiama.
●
Sekmadienio vakarą įėjusi į MO muziejų pamatau Rūtą, Uršulę, Marių… Visą festivalį žiūriu į švytinčią ir laisvą Rūtą Elijošaitytę-Kaikarę. Nuo kitų metų PDR’o vairą ji perduoda Uršulei Gedaitei, kuri ir šiemet jau viena koja sukosi festivalio organizaciniuose reikaluose. Bet dar šįvakar, čia, prabangiai juodoje salėje, vyks baigiamasis vakaras, kuriame poeziją skaitys festivalio laureatai ir svečiai. Čia dar kartą išgirsiu Jurgitos Jasponytės eilėraštį, dar kartą Gintarą Grajauską ir Ramūną Liutkevičių. Dar kartą mane sužavėjusi J. C. Todd iš JAV skaitys apie sausus kaštonus, dar kartą pamatysiu gatvės kašio žaidėjus ir kaip po to jų autorius pritariamai linguos į ritmą, Dainiui Gintalui skaitant lietuvišką jo eilėraščio vertimą. Toks pasiglėbesčiavimas išsiskiriant su giminaičiais iki kito karto.
Rūta ties įėjimu užtraukia ilgą juodą užuolaidą. Poetai ir vertėjai sėda į vietas. Antanas A. Jonynas sėsdamasis geria kavą, kažkur šalia subarška puodelio dugnas, susilietęs su lėkštele.
– Hm, su kavos puodeliais? – klusteli į renginį atsivestas bičiulis.
– Čia PDR’as ir čia viskas galima, – sakau.
