AGNĖ CESIULĖ

„Literatūros salų“ salos

 

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

 

Atvykę sužinom, kad galbūt neišvažiuojamu keliu ne mes vieni automobilio dugnu žolę braukėm. Veik dauguma.
– Literatai nesirenka lengvų sprendimų, – regis, taip pajuokauja vienas organizatorių Mantas Tamošaitis.
– Vadinasi, žmonės laiškų neskaito, – su lengvu priekaištu skėsteli rankomis informaciją siuntusi Aistė Kučinskienė.
Instrukcija, kaip normaliu keliu atvykti į sodybą „Pas Vaidotą“, kurioje vyks akademinis vasaros seminaras „Literatūros salos“, buvo išsiuntinėta dalyviams elektroniniu paštu prieš keletą dienų iki seminaro pradžios. Su topografinėmis maršruto nuotraukomis, nuorodomis ir perspėjimu, kad kiti keliai gali būti neišvažiuojami, o interneto ir telefono ryšys prastas, visgi Lietuvos ir Latvijos pasienis. Ryt, skaitydama pranešimą apie Jono Meko kūrybą Latvijoje, Viktorija Jonkutė mums rankos mostu rodys, kad čia, visai šalia, maždaug į tą pusę, Nemunėliu nužymėjus dabartinę sienų ribą, lietuviai „tapo“ latviais, o latviai – lietuviais. Ar pastebėjot latvišką kaimų stilistiką, klaus. Pastebėjom raudonų plytų triskliaučius, VU istorikas Kęstutis Kilinskas sakė, kad čia livoniškas palikimas.
„Pas Vaidotą“ didžiulis prižiūrimas kiemas: tiltelis, tvenkinėlis, fontanėlis, trinkelėmis grįsti takeliai, žaliose vejose pavienės pušaitės ir medinės sūpynės, skoningi gėlynėliai. Organizatoriai registruoja atvykusius, mostais rodo paskirtus kambarius, saliečiai dardina lagaminus į medinius namus-gryčias.
Studenčių kambarys kaip tikra mergų jauja. Nuo bakalauro studijų pirmakursių iki paskutinio kurso doktorančių.
– Dvidešimt viena lova, – kažkuri suskaičiuoja.
– Raskladuškės, – pataiso kita.
Daiktais užžymi savas teritorijas ir išskuba į kiemą.
Lauke, prie pavėsinės, jau būriuojasi. Pradžia nusivėlins, dar kažko laukiam atvykstant, lyg pasiklydo.
– Jūs gyvenate ten? – kolega klausia Marijaus Šidlausko ir mosteli ranka link tolėlesnio namo.
– Mes gyvename čia ir dabar, – atsako.

Kraštus, į kuriuos plaukia „Salos“, kaip ir kasmet, užduoda tema – šiemet pats tikriausias lietuviškojo avangardo lopšys. Nuo Jono Meko Semeniškių, galima sakyti, ranka pasiekiamas Kazio Binkio memorialinis muziejus, buvusi mokykla, kurioje Binkis Pirmojo pasaulinio karo metu glaudėsi, vaikus mokė ir pirmąsias utas kūrė ir kurioje vėliau, jau prieš Antrąjį pasaulinį, penktą ir šeštą klases baigė ir pats Mekas. Šiųmetinė „Salų“ sodyba nuo šių vietų vos už keliasdešimt kilometrų.
Seminarą atidaro Ritos Tūtlytės paskaita apie naivų ir genialų Meką, arba Kaip užfiksuoti gyvenimą.
„Rodyti epizodus, bet nekurti siužeto. Daiktiška… Dvasinė avantiūra… Gyvenimo tragika ne Meko plotmė. Mekas yra kažkur tarp Binkio ir Vydūno… terpė… laikysena… sąlyga…“ – tezes ir sąvokas į užrašines konspektuoja studentai. Pradžioj taip visada, o paskui su kiekviena diena ir su kiekvienu pranešimu tų konspektavimų mažės. Ir jau dabar pavėsinėj plakasi skersvėjai, norisi įsisiausti į skarą ar glaustis arčiau kito, tik žanras neleidžia.
– Koks būtų buvęs Mekas, jei nebūtų išvykęs? – iš galiorkos paklausia rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, ir šitas klausimas ne vienam atsistoja skersai gerklės.
Būtų ištrėmę, kolektyviai nusprendžia.

Po vakarienės Giedra Radvilavičiūtė perskaito dar negirdėtą tekstą apie rudmėses ir ausį. Ją kalbinantis Mantas Tamošaitis moderniai dairosi į laptopą, ne atspausdintus lapus, ir iš senų interviu cituoja jos pačios jau seniai užmirštus atsakymus. Bando provokuoti, kaip pats pripažįsta, nelabai geru klausimu – tai kur gyvenimas, o kur išgalvota?
– Vieni rašytojai yra konstruktoriai, kiti patyriminiai, – sako Giedra Radvilavičiūtė, priskirdama save prie antrųjų.
Publika nesutinka, kur jau, Giedros tekstai patys tikriausi konstruktai.
– Žinoma, visi konstruoja, tik ne visi nuo nulio, – papildo. – Negali rašyti greičiau kaip gyventi.
Paskui aptaria vieną ar kitą rašytoją. Kęstutis Navakas?
– Fantasmagorinis! Dekonstruktorius.
Nuo rašytojų ir rašymo, per šiuolaikines klišes „toksiški santykiai“ ir „pasidalink“ vietoj „pasakyk“ pokalbis nukrypsta link šiuolaikinių ideologijų. Staiga tam vakare kažkas sulūžta: Giedra Radvilavičiūtė sako suprantanti maršistų baimę dėl griūnančios jų pasaulėžiūros, o LGBT reikalaujamos teisės jos neįtikina. Vadina tai naująja ideologija, diktuojančia naują tvarką ir užčiaupiančia nuomonių įvairialypumą, ir pati tai patyrusi, nes spauda atmetė jos tekstą. Tik argumentai, kuriuos dėsto, nepanašūs į įprastą homofobinį rėkimą. Ramūs, pasverti, apgalvoti, kalbos tonas pagarbus. Sako, visgi reikia partnerystės įteisinimo, pavyzdžiui, ir kartu gyvenančioms ir viena kita besirūpinančioms pensininkėms, o žmonių sutrikimu besinaudojančius orlauskus smerkia. Klausytojai subruzda, sumurma, bando susivokti, tyli. Dalis turbūt norėtų, kad to, kas ką tik įvyko, nebūtų įvykę. Paskui aptarinėja, kad ir kaip ten būtų, tekstas apie ausį labai geras.

– Už LGBT! – sudaužiame taurėmis su Laima Kreivyte.
Stebiu jųdviejų su Giedra Radvilavičiūte bendravimą. Visgi pagarba viena kitos skirtingoms pozicijoms laimi.
– Nieko asmeniško.
– O tikrai spauda atmetė?
– Tikrai.
Suprantama ir spaudos pozicija. Kaip tik kitądien žaidžiame „redakcijas“. Pasidalinę grupelėmis, gauname tekstus su eilėraščiais be pavardžių. Galime visus priimti, galim kai kuriuos ir galime atmesti viską. Mūsų „redakcija“ atrinkinėja pagal literatūrinę kokybę. Kiti ironiškai, pagal raktinius žodžius, temas ar šaržuodami stereotipus, savotiškas ideologines taisykles – po eilėraštį kiekvienam šeimos nariui: šitas bus paaugliui sūnui, šitas rimtas – tėvui, anas tinkamas motinai.

– Jūs ir vėl pasirodėte esantis teisus, – Marijui Šidlauskui sako Giedra Radvilavičiūtė.
Ir vis stebisi, kaip iki šiol jo nepažinojusi.
Iki gilios nakties terasoje diskutuojam, pasakojam senas istorijas, o jei jų neturim, tiesiog klausomės. Sutinkam, pildom vienas kitą arba tylim. Kartais prieštaraujam. Taip atsiranda reikalų į priekį. Liūtis nuo stogo kraigo teška ant peties, bet nė motais, net jei atrodom kaip kažkieno paliktos tuščios ir prilytos taurės ant terasos turėklo.
Jaučiu, kaip pamažu išslystu iš diskusinio ratelio, mano erdvė menkėja, atsiduriu antroj eilėj už abipus stovėjusių Marijaus Šidlausko ir Dariaus Kuolio. Gal tik man vienai taip dingojasi, o gal pati traukiuosi akademinių autoritetų svorio neatlaikydama.
– Ateik arčiau, – mane, taip atokyn slenkančią, timpteli už rankovės rašytoja.
Dar pora studentų greta atsistoja, žiūri į kalbančius mohikanus nuostabos pilnomis akimis.
– Atėjom paklausyti, – sako. – Prašom, prašom!
– Labos nakties, – priėjusi pasako Laima, ir jiedvi su Giedra apsikabina, draugiškai ir be pavardžių.

Pranešimuose ir „Kažkas atsitiko“ su „Antimi“ bei Vytautu Kernagiu, ir Italijos aviacija, ir Prancūzijoje Juozo Tysliavos leistas daugiakalbis žurnalas „Muba“, ir Salomėja Nėris su tai rausvu, tai baltu šalikėliu, ir anamorfozės, ir grafiniai Gyčio Norvilo eilėraščiai. Visa susimaišo, lieka tik akcentai ir erudicijos įspūdis.
– Bet Brigita Speičytė, kokia ji protinga!
– Abu su Mindaugu Kvietkausku tokie apsiskaitę, – kalbasi studentai.
Klausydamasi pranešimų užsiangažuoju.
Klausydamasi pranešimų pripaišau sau trivialumą. Vis tiek kažkaip žavu.
– Kelintos jūsų salos? – klausia.
– Ketvirtos lyg, – nors jausmas, tarsi keturioliktos ir gal jau paskutinės.
– Yra pas jus gabių studentų?
– Žinoma.
Tik kur jie, liūdnai pagalvoju. „Literatūros salose“ pati esu sala, ateivė iš kitos planetos – VDU ir Kauno. Žinoma, niekas varu nevarė į tokią nekomforto zoną. Bet gal tik todėl čia ir važiuoju, proga išeiti už įprastų sienų, susipažinti su kitų akademinių institucijų bendruomenėmis. Tik žiūriu į programą ir pasigendu įvairovės. Didžioji dalis čia esančių yra kažkieno studentai arba kažkam dėstytojai, arba du viename priklausomai nuo žiūros taško. Pasimatuoju savo brandą ir naivumą, pasijaučiu gan vienišai ir pačiai sau nuo savęs, migruojančios nuo chebrytės prie chebrytės ir vėl atgal į savo salą slenkančios, darosi koktu (koks jausmiškai taiklus viename pranešime mums primintas žodis). Lietuviškojo avangardo lopšyje pas Binkį ir pas Meką pasidaro kažko baisiai gaila. Iš debesų vis nukrapnoja egzistencinė vienatvė. Gal nuo žmonių, o gal nuo skersvėjinio šalčio pareina nuovargis. Net ir atsivežtoms suknelėms pasirodo šalta. Trūksta šiltų treningų, pilkų drabužių ir nematomo apsiausto.
– Aš irgi įsidėjau suknelių, – sako Laima Kreivytė, – maniau, plazdensiu čia. Tai va, plazdenu.
Ir nueina ruoštis pranešimui.
Koks džiaugsmas paskutinio vakaro pranešimams ir pokalbiui apie Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštį persikrausčius iš pavėsinės į vidų. Tik klausimų vis daugiau negu atsakymų. Tarsi matytumėm mums pateiktus vaizdus su baltomis dėmėmis, kurias jau patiems, vien savo galva interpretuoti tektų. Kam rašė tą dienoraštį – sau? mums, kaip universitetui?

Finaliniam ryte dangus galiausiai išsipagirioja.
– Minervos pelėda visgi pakyla auštant, – sako Marijus Šidlauskas.
Susirenkam pavėsinėje į paskutinę, Augustino Sireikio moderuojamą diskusiją su Laime Kreivyte ir Dariumi Kuoliu apie meno politiškumą, kuri būtų linkusi virsti diskusija apie politikos meniškumą. Įvyksta keistas neplanuotas nutikimas: Laimai Kreivytei pasakojant apie Rufinos Bazlovos darbus – vyžyvankas (būtent su ž, nuo žodžio vyžyt’, „išgyventi“), Brigita Speičytė duoda ženklą Mindaugui Kvietkauskui. Jis tylomis išbėga, grįžta nešinas futliaru, ištraukia susuktą popieriaus ritinį, išvynioja. Štai Rufinos Bazlovos darbas, dovana.
– Taip jau sutapo, kad turėjom, – sako.
Perskaitę meno ir politikos ženklus dygsniavimo trafarete, nusprendžiam persikelti saulėton pievelėn. Kiek galim kęsti skersvėjus, tai išsibarstome ant žolės, šylam. Makabriškai prie kubilo parimę diskutantai toliau kontempliuoja.

„Salos“ baigiamos geriausio straipsnio nominacija – organizatorės Žanos Raškevičiūtės pasiūlyta idėja skirti dėmesio ne tik moksliniam kalbėjimui, bet ir rašymui akademinėje spaudoje. Brigita Speičytė pristato konkurso komisijos narius, papasakoja apie eigą, iškilmingai paskelbia geriausių akademinių straipsnių pavadinimus ir autorius, ir straipsnį laureatą – Nijolės Keršytės studiją apie mirtį ir rašymą lietuvių prozoje. Nominantė dėkoja už įvertinimą, o savo darbo rezultatais, taigi ir nuopelnais, sako besidalijanti su savo studentėmis, pavyzdžiui, Greta Ambrazaite.
– Esu čia pirmą kartą, bet sutikau ir savo dėstytojų, ir studentų, – pasidžiaugia. – Studentai dėstytojus irgi gali kai ko išmokyti, visi vieni kitiems čia esame mokytojai.
Išeina baigiamoji viso keturių dienų renginio kalba.
Paskui ant atsisveikinimo tako tebekalba su studentėm, kad visa tai, visos šitos „Literatūros salos“, visos diskusijos ir sluoksniai, yra gryniausia prancūziška mokykla, todėl reikia atsivežti ir kitų studentų. Paskui tegul jie eina į pasaulį apie tai kalbėti.
– Nes reikia eiti į gyvenimą ir visą šitą nešti.

Tada visi išsibėgioja ekipažais, staiga, lyg gyvsidabrio karoliukai. Sodybos „Pas Vaidotą“ šeimininkai suskubę ruošiasi vestuvių šventei.

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Rūtos Lazauskaitės nuotrauka

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.