Iš bloknoto (36)
Visais požiūriais unikalią knygutę paaugliams (ir ne tik) – „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“ – išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitmenindama savo aukso fondus. Knygutės idėjos autorė buvo Sigutė Chlebinskaitė, o ją įkūnijo, pasinaudodami ir šiuolaikinėmis technologijomis, dailininkai Agnė Dautartaitė-Krutulė ir Rokas Bilinskas, maketuotojas Leonardas Mekionis. Knyga iliustruota Ušinsko lėlių eskizais ir jų „citatomis“, o naudodamasis QR kodo skaitytuvu gali pamatyti ne tik lėles judant, bet ir taip veikti leidžiančią jų vidinę konstrukciją (grafinio dizaino autoriai Antanas Skučas ir Margarita Valionytė). Knygutę gali vartyti iš visų pusių, spalvinti kai kuriuos piešinius. O tekstą sudaro marionečių pokalbiai su Rimantu Driežiu, kuris labai rimtai atsakinėja į jų klausimus, papasakodamas apie jų kūrėją Stasį Ušinską ir jo sumanymus. Klausimai byra iš visų pusių: kas mane sukūrė? Kas yra marionetė? Kiek man metų? Kaip parodyti, kad man liūdna? Kas yra patentas? Iš ko mano akys? Ir t. t. Neabejotinai knygelė skatina vaikų vaizduotę ir norą patiems kurti. Taigi sveikinam dar kartą ir – ačiū.
Pagaliau pasirodė ir ilgai laukta knyga apie aktorių Vytautą Paukštę, pradėta dar jam gyvam esant. Ją rengti drąsiai ėmėsi duktė Ada Paukštytė, o užbaigė teatrologė Daiva Šabasevičienė, ne vieną knygą apie mūsų teatro įžymybes – Valentiną Masalskį, Joną Vaitkų, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį, Faustą Latėną –
parengusi. Visos šios knygos, nevienodai sėkmingos, padarytos panašiu principu – apklausiant liudininkus ir liudytojus, prisimenant kitų rašiusiųjų vertinimus, pakeliant dokumentus, užrašant pačios asmenybės mintis. Tai dideli, kruopštūs, ateičiai reikalingi darbai.
Knygoje apie Paukštę rašo teatro ir kino kritikai, vienas už kitą įdomiau pasakoja režisieriai, aktoriai ir dailininkai. Labai įdomu skaityti kai kurių aktoriaus kolegų, drauge dirbusių scenoje ir kine, pastebėjimus, kuriuos papildo ir tarsi patvirtina pluoštas puikių nuotraukų iš spektaklių, filmų ir margo gyvenimo. Man asmeniškai itin įdomus nedidelės apimties 1971 metų gastrolių dienoraštis, kurį rašo nevilties apimtas Paukštė, ir užrašuose atsispindi siaubingos sąlygos, prie kurių anuomet turėjo taikytis teatras gastrolėse – Rietave, Judrėnuose, Kaltinėnuose, tuometiniame Kapsuke; šiandieniniam žmogui gali pasirodyti kaip košmariškas sapnas, bet visa tai – tiesa. (Man teko būti su vilniečiais Plungės kultūros namuose jiems vaidinant precizišką vokiečių režisieriaus pastatymą – Schillerio „Klastą ir meilę“ su puse dekoracijų, prastai apšviestą spektaklį, į kurį publika su vaikais rinkosi visą pirmą veiksmą, stumdė kėdes ir nevaržomai kalbėjosi tarpusavy; teko rašyti ir apie Šiaulių teatro vargus pokario metais.) Galvoju, kad Paukštės paveikslą knygoje papildo laiškai ir sveikinimai nuo Justino Marcinkevičiaus, Sergejaus Jurskio, Algimanto Masiulio, Gražinos Mareckaitės, Rūtos Vanagaitės, klasės draugų, kolegų ir artimųjų, nors kartais prasprūsta dalykų, kurie susmulkina, subuitina kuriamą paveikslą. (Pamenu, kaip juokingai atrodė knygoje apie Liudą Truikį kažkokių moterėlių pasakojimai apie jo mėgstamas mišraines.)
Knygos apie Vytautą Anužį kol kas neturiu, tad – gal kitą kartą.
Palanga. Čia baltų debesų angelai sutūpę į laivą dangumi plaukia, čia dangus vosylkos mėlynumo ir žaluma tokios daugybės atspalvių, kokia tik ir gali būt gegužį, iš visų šonų mesianiškiems chorams čiulbant. Žmonės sustoja po medžiu ir žiūri įdėmiai pro šakas, vildamiesi patį giesmininką pamatyti… O va guli gražus baltas kiras papurusiom plunksnom šalikelėj ant pievelės, mašinos partrenktas. Jų čia daugybė skraido virš galvų ir, atrodo, ar nebus vaikus perėję pačiame kurorte, ne prie jūros.
Bet toj rojaus palangėj dar šalta – vėjai siautėja ir liepia kantriai laukti. Sulindusi į pusšiltę striukę vaikštau ir dairausi naujovių. Matau, kad švaru, baigiama tvarkytis sezono atidarymui. Nemažai čia atvyksta visokio plauko ekskursijų, mokykliniai autobusiukai iš toliau atveža vaikų. Bet va: Palangos koncertų salė, kurios visi tiek laukė, skirta (o gal tik tokiu būdu pàgerbta?) Stasiui Povilaičiui, jo parašas puošia rytinę sieną. O kodėl ne Eduardui Balsiui ar Baliui Dvarionui? Kad ir koks žavus, subtilus ir talentingas buvo šis estrados dainininkas, tas vienišas užrašas ant pastato mane nustebino ir nuvylė. Su nostalgija prisimenu laikus, kai su tėvais, ar vėliau – su vyresne seserim, lankydavom klasikinės muzikos koncertus senojoje apgriuvusioje estradoje, sėdėdavom ant žemų medinių suolelių, panirusių į žoles, kartais net per lietų po atviru dangumi, su skėčiais arba lietpalčiais apsigaubę, nes svarbiausia buvo muzika. Dalis publikos stovėdavo už tinklinės tvoros, juosiančios estrados teritoriją, po medžiais – ir taip per visą koncertą! Vakarų vėjui pučiant, kartais padvelkdavo netoliese esančiais Mokslų akademijos vilų „laukiniais“ tualetais. Bet Balys Dvarionas, fraku apsivilkęs, gražus ir lengvas lyg paukštis, toliau sau diriguodavo savo mėgstamą Piotro Čaikovskio 6-ąją. Prie visokių kvapų buvom pratę, toks buvo XX amžiaus 6-asis dešimtmetis. O ir dar keli.
Vasaros koncertų afiša blankoka – Edmundo Kučinsko vakaras, Kosto Smorigino trio, juokų dozę pateikti žada bilietų platintojai. Su juokais Lietuvoje geriau jau nejuokauti. Ir nė vieno klasikinės muzikos koncerto! Palangos savivaldybę, matyt, tokia kryptis tenkina, nėra ten rimto kultūrtrėgerio. Tenkina ir tai, kad kai kuriose gatvėse suoliuko pavargėliui nerasi – nors sėsk ant tvoros. Gerai, kad nors išvartytus granito šaligatvius keičia dailiom rausvom plytelėm. Ant išgražintų, renovuotų ar naujai pastatytų namų gatvės pavadinimo nepamatysi. O štai pereinamame sodelyje priešais bažnyčią pastatytas paminklas generolui Jonui Žemaičiui stovi iki galo neįrengtoje, netvarkomoje vietoje: gėlės sustumtos bet kaip, o juodo akmens paklotė visa apdulkėjusi, paukščių paženklinta. Greta buvusi sovietinio kario atminimo vieta atrodo kur kas tvarkingesnė.
Vieną vėjuotą žvarbią dieną pabandžiau kopose įsikurti. Pasiklojau striukę, atsisėdau, bet jau po minutės mane užpuolė šimtai judrių skruzdėlyčių, jos lindo į visas vietas, į ausis ir plaukus, ir aš persikėliau tolėliau, vildamasi, kad nebūsiu joms ant tako, bet ir ten buvo tas pat. Supratau, kad būtent dėl to kopose nematyti nė vieno žmogaus, o palangiškiai sako – skruzdėlių metai. Ką jie žada?
