Iš bloknoto (39)
Pastaraisiais metais Adasa kentė stuburo skausmus, namie vaikščiojo su įvairiom vaikštynėm, gatvėje – dviem šiaurietiškom lazdom pasiremdama, o tikriau, ant jų pakibusi, su nediduke kuprinėle pirkiniams. Dažnai susitikdavom turgelyje prie Operos, kur abi apsipirkdavom, o paskui kartais pasukdavom į vieną ar kitą netoli esančią kavinę (ypač šiltuoju metų laiku) atsipūsti ir pasišnekėti. Kartais įkalbėdavau Adasą prie kavos suvalgyti kokį crème brûlée ar ledų, nors ji labiau mėgo tikrą paprastą maistą – kokią silkutę ar raugintą agurką prie geros mėsos. Buvo puiki kulinarė: ypač kūrybingai virdavo visokias sriubas ir kartais kviesdavo užeiti paskanauti, siųsdavo jos sergantiems draugams, specialiai kartą ar dažniau per savaitę virdavo vegetarišką sriubą sūnui Mikaeliui.
Pirmą kartą pas ją svečiuojantis pakvietė į svetainę, joje nustebau pamačiusi keletą kiek paslaptingai besišypsančių ant baldų susodintų pačios Adasos itin kruopščiai pasiūtų lėlių. Pasak dailėtyrininkės Jurgitos Ludavičienės, parengusios apie Adasą knygą (kartu su Danute Zoviene), lėlės – tai žingsnis nuo plokštumos prie formos. Nepasakyčiau, kad šis žanras man patiktų (kas kita – teatro lėlė), juo labiau nesinorėtų tų lėlių laikyti Ados meninės kūrybos tąsa. Bet Adą tas lėlių pasaulis, matyt, kažkuo traukė. Siūdama ji savaip ilsėdavosi. Savo mikliom rankom ji ir karalienei suknią būtų pasiuvusi. Jos lėlės liūdnos, nes išplėštos iš savo aplinkos, atkeliavusios iš ten, kur Adasa gal niekad ir nebuvo, o gal iš vaikystės ilgesio ar iš kokios XIX amžiaus svetainės, kai madingas buvo toks prašmatnus puošmeninis stilius. Dailiai suderinti aksomas, brokatas, mezginiai, vualis, šilkas. Ada turėjo silpnybę siuviniams originalių medžiagų ir dekoratyvių detalių ieškoti „Humanose“, drabužių išpardavimuose ir savo spintoje, naudojo jas ne tik lėles siūdama, bet ir savo drabužiams, kuriuos mėgo visaip perdirbti, „tobulinti“, užtat visuomet buvo įdomiai, nestandartiškai apsirengusi, su dailia savo siūta kepuraite, savaip graži, patraukianti aplinkinių dėmesį. Adasos lėlės – beamžės mergaitės ir berniukai – sėdėjo tarp žmonių įvairiose vietose su ja atsisveikinant Olandų rūmų salėje, ir jų veidai atrodė dar labiau išilgėję, mažos burnytės dar labiau sučiauptos, o žvilgsniai – dar liūdnesni.
Gimusi gegužės mėnesį, pagal Zodiaką – Jautis, ji iš tikrųjų be perstojo dirbo ir per gyvenimą dalyvavo bendrose ir surengė daug personalinių parodų. Apie ją nemažai rašė kritikai ir išleista net keletas parodų katalogų. Ją mėgo įvairių galerijų savininkai ir lankytojai, o kūrybinio kelio pradžioje, kai Adasa, 1955 metais baigusi grafikos studijas Dailės institute, ėmėsi iliustruoti vaikiškas knygas, jos buvo mėgstamos ir vaikų. Fantazija, atpažįstami personažai jose gyveno savo margus, kupinus netikėtumų gyvenimus. Kai kurie daugybės jos iliustruotų pasakų personažai, kartais vos įžiūrimi, šen bei ten pasirodo ir vėlesniuose Adasos tapybos darbuose bei piešiniuose lyg nenorėdami su ja išsiskirti.
Per pastaruosius keliolika metų lankiausi daugelyje Adasos parodų. Labai įsiminė jos jubiliejinė, retrospektyvinė, paroda Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje (paskui buvo dar viena, paskutinė, Šiaulių „Laiptų“ galerijoje), kur galėjai pamatyti daug jau pažįstamų ir naujų darbų ir ją pačią, sėdinčią gražiame krėsle, apsirengusią jai tinkančių pilkai ir žalsvai žydrų tonų drabužiais, spindinčią tarp gėlių, draugų ir gerbėjų apsuptą. Tada ir stebėjausi: kaip pati darbų autorė nemokėjo pasenti, taip ir jos darbai, rodos, neseno, buvo atpažįstami, jai vienai būdingi, subtilūs, kupini netikėtumo ir kalbantys jausmais… Atrodo, kad lakios vaizduotės dailininkę vaizdiniai aplanko, užgriūva netikėtai, bet darbuose jie tvarkingai sugula į sustyguotas kompozicijas. Tas nuotaikas bando užčiuopti mano jau minėta Jurgita Ludavičienė sakydama, kad Adasos darbuose dažniausiai vaizduojamos „tarpinės būsenos: tarp nakties ir ryto, tarp dienos ir vakaro, tarp džiaugsmo ir liūdesio. Atrodo, ji siekia neįmanomo – sustabdyti akimirką, kuri sunkiai apibūdinama žodžiais [...].“
Įdomius dalykus pastebi dailininkė ir fotografė Aleksandra Jacovskytė: „Adasa ypatingai jautė spalvas, gal todėl vienu metu buvo pasirinkusi litografiją; turėjo puikų meistrą, su juo keliskart per metus važiuodavo į Minską, į dirbtuves prie tų akmenų ir darydavo tuos savo darbus. Ne visada viskas lengvai pavykdavo, bet ji mokėjo save vertinti objektyviai. Ir piešinius lengva ranka iš karto plėšydavo, jeigu jai pačiai nepatikdavo. Puiku, kad ji keitėsi, nebuvo priklausoma nuo natūros ar kitų vėjų. Nesistengė būti „moderni“. Buvo unikali persona – natūrali visame kame. Beje, įdomu, kad ji niekada nedirbo jokio valstybinio darbo (nebent tik užsakymus), todėl viską darė laisvai. Bendravo su įvairiais žmonėmis, bet niekada nemačiau jos susivaržiusios, sutrikusios. Visuomet buvo natūrali.“
Abstrakciją ji nesunkiai derino su konkretybe. Iš pirmo žvilgsnio abstrakčiame piešinyje netikėtai pamatai, kad tave kažkas stebi – tai kokio žvėrelio akys, tai koks naminis paukštis, sukaupto žvilgsnio liūdna meška, avinėlis, žiurkė ar mažas paukščiukas, gyvi kompozicijoje ir kartu lyg esantys šalia, netyčia, trumpam čia atklydę. Ada turėjo mėgstamus motyvus – seni namai, kažkokio tarsi dingusio prisiminimų miesto fragmentai (litografijos „Sniego kvapas I, II, III“), laivai ir uostai; labai dažnai – kėdės (litografijos „Pokalbis“, „Dialogas“). Puikių darbų yra ir drobėje („Pievoj prie namo“, „Namas su balkonu“, „Krūmas“). Ir nesuskaičiuojama daugybė mišrios technikos darbų popieriuje. Klausti, kodėl kėdė, – tai tas pat, kaip klausti Adomo Jacovskio, kodėl jo tapyboje – galvos. Kai paklausiau, ar ilgai ji kaupiasi prie tuščio lapo, pasakė, kad dirba spontaniškai ir niekuomet nežino, kuo ir kaip pradėtas darbas baigsis. Sako, „palieju spalvinį plėmą ir žiūriu į jį lyg ieškodama jame kažkokio motyvo, pavidalo, signalo, o tada ant viršaus piešiu“. Jos poetiškose abstrakcijose kiekvienas stebėtojas atranda ir savo motyvus bei nuotaikas – vienatvę, ilgesį, savaip jas suvokia. Tušas, akrilas ar anglis – jai viskas tinka („Sutemos“, „Giedantis paukštis“, „Garsai“) ir sunku pasirinkti iš tos daugiakalbės gausos. Nelengva ją ir apibūdinti.
Įveikti negalią galima įvairiais būdais: rūpintis, kad balkone, kur mėgdavo pasėdėti, nes kurortuose nesilankė, klestėtų įvairios gėlės (beje, vieną įdomų, gajų žalsvų, baltų ir rausvų lapelių sodinuką iš jos turiu pasisodinusi ir jau dalinu kitiems), kad visi pas ją apsilankę išeitų sotūs – vaišino artimuosius, draugus ir savo gerbiamą meistrą Kazimierą, ir ateinančią pagalbininkę, ir savo kirpėją, – dovanoti darbus (esu gavusi net du, o ir mano anūkei leido išsirinkti iš gausaus pluošto; darbų yra padovanojusi daugybei žmonių), o svarbiausia – piešti, tapyti. Kaip rašė Aleksandras Blokas, „ни дня без строчки“.
Ši paroda anaiptol ne pirmoji Lietuvoje žydų menininkų paroda. Tačiau didžiausią įspūdį ir džiaugsmą šiuo atveju kelia tas ypatingo susitikimo, pasimatymo jausmas ir galimybė nors iš dalies užpildyti priverstinio, istoriškai susiklosčiusio atitolimo spragas. Vieni dailininkai geriau žinomi, jau seniai įsitvirtinę Vakarų, o ir Lietuvos meno kultūros kontekste, kaip Markas Antokolskis, Chaïmas Soutine’as, Michelis Kikoïne’as, Jacques’as Lipchitzas, Neemija Arbit Blatas ar Ilya Ginzburgas, kiti gal mažiau. Šios parodos parengimas, pati galimybė sutelkti Paryžiaus mokyklos žydų dailininkų darbus Lietuvoje džiugina. Nes čia, pasak Pascale Samuel (Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijų kuratorės), „tarsi suteikiama galimybė vėl susitikti gimtajame krašte“.
