Bukinistės istorijos (4)

 

41. Jehovos višta, arba Kai po peršalimo vis dar esi šiek tiek priekurtė

 

Į knygyną užsuko vaikinas, klausia:

– Galbūt turit „Sidhartą“?

– Deja, tik „Stepių vilką“ šiuo metu.

– Aaaa, gaila. O gal tada turit „Jehovos vištą“?

Galvoju, kad Hessė tokios knygos tikrai neparašė. O kas čia apskritai per knyga, dar ir negirdėta. Gal kokia saviugdos? Labai jau skambus pavadinimas. Metaforiškas koks, o aš visai nesuprantu. Gūglinu. Siūlo visokias „Jonavos vištas“, „Jehovos liudytojus“.

– O gal galit dar sykį pakartoti? – pasiteirauju.

– Jo-ga Va-siš-tha…

Pratrūkstu juoktis. Turbūt dar niekam nesu taip linksmai pasakiusi, kad „na, ir šios knygos neturim, žinokit“.

 

42. Derybos

 

– Knyga ne vien labai reta, bet ir su autoriaus autografu, todėl ir kainuoja 14 eurų.

– Tai išplėškit tą autografą, jei jums reikia, ir parduokit pigiau.

 

43.

 

Paskambina ryte Tomas, sako:

– Labas, klausyk, noriu pasitarti. Išėjau iš Staniulio knygyno.

– Nuuu?..

– Jie turi Niliūno dienoraščius. Su parašu.

– Tai imamimam!

– Nu palauk, dar turi ir Meką bei Merą.

– Kąą? Nu tai imamimam.

– Jo, bet visai daug nori.

– Kiek?

– 120.

– O kas Mero?

– Tai… „Lygiosios“. Bet irgi su parašu.

– Eik tu sau, taigi imamimam!! – jau strykčioju.

– Su Balandžio 1-ąja, Skaiste.

 

44.

 

Anądien į knygyną užėjo labai maloni moteriškė, prisipirko knygų tiek, kad vos panešė.

Pasipasakojo, kad vaikai jau suaugę, kiekvienas formuojasi savo biblioteką, todėl dažnai iš jos pasičiumpa kokį knygos egzempliorių. Kai pastebi, kad knyga negrįžta, – nekaulija, nusiperka kitą.

Minėjo, kad prisigalvoja visokių žaidimų: sūnūs tarpusavy konkuruoja ir privalo perskaityti po vieną knygą per savaitę, moteriškė jauniausiai dukrai moka pinigus už perskaitytą knygą (jei knyga storesnė nei 300 p. – 5 eurus). Šitaip, būdama 12 metų, dukra prasikeikdama perskaitė visą Prousto „Prarasto laiko beieškant“ knygų seriją (už kiekvieną knygą po 50 litų).

Gyvena su knyga ir atlikdami namų ruošos darbus – ravėdami daržą, besitvarkydami namus, net eidami į dušą (tiesa, šiais atvejais su garsine knyga).

Dar pasikalbėjom apie lietuvių kalbos rašinius ir matematines formules jiems parašyti, atsisveikinom, moteriškė jau buvo beišeinanti pro duris, bet naujienų lentynoje pamatė knygą „Ten, kur gieda vėžiai“. Nusipirko, nes „ai, turbūt ir šitos dukra negrąžins“.

 

45.

 

Užsuko vyriškis į knygyną, sako:

– O, sveiki, kaip laikotės? Knygom užsivertę. Žiūrėkit, toks reikalas. Pažįstami savaitgaliui apsistojo Pylimo g., čia netoliese, užsiprašiau dešros, bet gali būt, kad nepavyks susitikti, tai nenustebkit, jei ateis ryt žmonės su dešrom, juk pasaugosit, ane? Nu aš čia pagalvojau, kad „Juodas šuo“, dešra, kaip ir viskas dera. Tai palaikysit, ane???

 

46.

 

– Labas, prieš kurį laiką pas jus knygyne mačiau, kad buvo Amerikos psichas. Ar vis dar yra?

 

47.

 

– Sveiki, dukra ieško knygos, galvoju, gal turėsit. Pavadinimas, rodos, „Tedas kalba“.

– Hm. Nematau. O gal žinote žanrą? Galbūt vaikiška bus?

– Nu baikite, visai ne. Dukrai virš 30. Ten tokia mokomoji, balta su raudonom raidėm.

Minutėlę galvoju, tada susijuokiu, randu, paduodu.

Knyga – Chris Anderson, „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“.

 

48. Smagiausi autorių pavardžių MIX’ai (2)

 

– Mielai perskaityčiau kažką iš Kãlėdos.

– Skaičiau Rausáu „Išpažintį“ neseniai, tai kažko į tą pusę.

– O to Gãvelio, kur MO muziejuj mačiau, neturit?

– Gùstavo Flūberio ieškau.

– Tai ko nors tokio žinomo kaip Áusten.

 

49.

 

Užsuko vyriškis, apsidairė, sako:

– O jums čia nebaisu vienai dirbt?

– Ne, kodėl?

– O turėtų, – apsisuko ir išėjo.

 

50.

 

– Kažkoks skurdus religijos skyrius.

– O ko pasigedote? – pasiteirauju.

– Ateistų.

 

51. Specifinių lankytojų specifiniai norai

 

– Ieškau knygų apie peletrūnų auginimą.

– Domintų knygos apie dantis, geriausia būtų iki pokario pabaigos.

– Kažką apie sienų tinkavimą gal rasiu kur nors?

– Gal turit knygų apie juodąją magiją?

– Apie miego paralyžių. Tiktų visom kalbom.

 

52.

 

– Sveiki, kurioj vietoj pas jus galiu rasti knygų apie kenkėjus?

Parodau. Grįžta po minutėlės, juokiasi:

– Neblogas jūsų istorijos skyrius, bet mane labiau domintų augalų kenkėjai.

 

53.

 

Į knygyną atėjo vaikinas, sako:

– Laba diena, rašiau dėl knygos, atėjau atsiimti.

– Taip, galit patikslinti, kokia tai knyga?

– Antiška.

Visokios knygos apie Antiką ateina į galvą, bet prie atidėtų knygų nieko nematau.

– Gal galite patikslinti?

– Na, knyga. Antiška.

– Na, taip, yra daug antiškų knygų. O kas autorius?

– Užstrigo pavardė, bet lietuvis.

„Na, jau geriau, ne tiek ir daug lietuvių apie Antiką bus rašę“, – galvoju.

– Gal bus „Antikos mitologijos žinynas“? – pasirenku atsitiktinį variantą.

Juokiasi.

– Knyga apie „Antį“. Grupę. Lietuvių, – patikslina.

 

54.

 

Užsuko pirkėja (anksčiau prašiusi atidėti knygą), teiraujasi:

– Sveiki, ar čia knygynas „Sena.lt“?

 

55.

 

Užėjo senyvas vyriškis, pakalbėjom apie knygas, pasiskundė, kad neranda knygų apie bitininkystę ir bridžą. Prieš išeidamas dar paklausė:

– O gal galite ką nors parekomenduoti, savo nuožiūra? Svarbu, kad būtų gamtos.

– Hmm. Gal tiktų Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“?

Pavartė knygą rankose, sako:

– Ačiū, mergaite, geras jūsų skonis, bet aš šauktinis… Tenais (parodo pirštu į dangų). Man kažko ne tokio ilgo.