Rinkimai Vilniaus rajone: vidurinės ir aukštesnės klasių stebuklas prie Riešės?
Dažnai sakoma, kad savivaldos rinkimai žmonėms yra mažiau įdomūs, todėl ir dalyvaujama juose vangiau nei Seimo ar prezidento rinkimuose. Visgi šįkart į rinkimus atėjo ne toks ir mažas rinkėjų skaičius – 48,93 proc. balso teisę turinčių šalies gyventojų.
Įdomiausi rinkimų rezultatai buvo Vilniaus rajone, kur Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas Robertas Duchnevičius antrame rinkimų ture nugalėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA
-KŠS) iškeltą kandidatą Waldemarą Urbaną. Rinkėjų aktyvumas čia priminė nacionalinius rodiklius ir siekė 49,76 proc. Kai kurie politikos komentatoriai šiuos rinkimų rezultatus praminė stebuklu prie Riešės veikiausiai dėl to, kad rinkimų naktį viskas sprendėsi skaičiuojant balsus paskutinėje Riešės apylinkėje. Joje įspūdinga daugiau nei tūkstančio balsų persvara rinkimų rezultatus paskutinę minutę persvėrė, pergalę rinkimuose pasiekė ir daugiau nei kelis dešimtmečius trukusią vienos partijos valdžią pakeitė R. Duchnevičius ir jo rinkimų komanda.
Pasibaigus rinkimams būta interpretacijų, kad tokius rinkimų rezultatus lėmė pasikeitusi Vilniaus rajono demografinė situacija: dėl patrauklios geografinės padėties čia gyventi renkasi vis daugiau asmenų iš kitų Lietuvos regionų, dauguma jų yra etniniai lietuviai. Prieš kelerius metus vykdyto gyventojų surašymo duomenimis, 58,84 proc. regiono gyventojų save tapatina su viena iš kelių rajone gyvenančių tautinių mažumų, iš kurių didžiausios yra lenkai (46,75 proc.) ir rusai (7,35 proc.). Kitą dalį šios savivaldybės gyventojų sudaro lietuviai (38,52 proc.) ir savo tautybės nurodyti nenorėję asmenys. Turint omenyje šiuos skaičius vargiai galima teigti, kad už R. Duchnevičių balsą atidavė tik lietuvių kilmės naujakuriai. Kaip pabrėžė kai kurie Lietuvos lenkų publicistai, pokyčiams politiniame rajono gyvenime įvykti ne mažiau svarbūs buvo ir vietos tautinių mažumų atstovų, pirmiausia lenkų, balsai. „Stebuklo prie Riešės“, kurioje dominuoja lietuvių naujakuriai, nebūtų be apylygio rezultato Nemenčinės apylinkėje, kurioje 56,55 proc. gyventojų sudaro lenkų tautybės asmenys.
Nors kartais kalbant apie istorinius rinkimų rezultatus Vilniaus rajone yra akcentuojamas etninis rinkimų aspektas, galbūt būtų prasminga į rinkimų rezultatų analizę ir aptarimą įvesti ir dar vieną – klasinę – analizės dimensiją. Tokiam teiginiui, žinoma, reikėtų detalių jį pagrindžiančių socialinių tyrimų, tačiau man, kaip sociologui, peršasi klausimas – ar nėra taip, jog šie rinkimų rezultatai byloja apie tai, kad etniškai margas Vilniaus rajonas klasine ar socialine gyventojų sudėtimi tapo panašus į visos Lietuvos visuomenę? Ir ar nėra taip, kad Vilniaus rajone rinkimus lėmė vidurinės ir / arba aukštesnės klasių – etninių lietuvių ir tautinių mažumų – koalicija. Kitaip tariant, rajono buržua.
Žiedinė Vilniaus rajono savivaldybė dėl savo artumo sostinei turi daug potencialo augti. Tačiau iki šiol kone didžiąją nepriklausomybės dalį ši savivaldybė buvo valdoma vienos partijos – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos. Etninė partija savo valdžią išlaikydavo vykdydama nepotistinę arba vadinamąją „kiaulienos statinės“ politiką, t. y. dalindama gėrybes ir postus su partija susijusiems asmenims mainais už jų paramą rinkimuose. Labai supaprastintai kalbant, būtų galima spėti, kad šie rinkimai Vilniaus rajone žymi kažką panašaus į perėjimą nuo feodalizmo prie kapitalizmo. Perėjimą nuo valdžios, kuri it viduramžių ponas ar monarchas valdo skirdama privilegijas, proteguodama, prie valdžios, kuri žada griauti tradicines hierarchijas (jokių šeiminių ar klaninių santykių), remtis meritokratija (pareigos už pastangas ir nuopelnus), o savo legitimacijos šaltiniu pirmiausia laikyti vienodą atstovavimą visiems ir racionaliais skaičiavimais grįstą valdymą (R. Duchnevičiaus pažadas atstovauti visiems rajono gyventojams ir inicijuoti bendrojo plano peržvalgą / keitimą).
Galbūt tarp Vilniaus rajono lenkų ir kitų tautinių mažumų susiformavo kritinė masė žmonių, kurie jautė, kad turimoms jų asmeninėms, geresnio gyvenimo tikslus ir siekius apibrėžiančioms aspiracijoms rajone ne pakeliui su tiesiog valdžioje išlikti siekiančia ir pirmiausia dėl to inertiška politine jėga. Jų turimas ekonominis statusas ir perspektyvos reikalavo tam tikro politinio atstovavimo, kurio LLRA-KŠS negalėjo pasiūlyti, nes tam partijai būtų reikėję radikaliai perkeisti pačią save. Tad modernaus gyvenimo ir jo teikiamų galimybių norintiems tautinių mažumų rinkėjams LLRA-KŠS valdžia galėjo reikšti tam tikras lubas. W. Tomaszewskio politinė mašina tiesiog negalėjo patenkinti dalies rajono gyventojų siekio gyventi ne paprasčiausiai gerai, o geriau ir labai gerai. Todėl socialdemokratų kandidato į merus ir jo komandos naudotas rinkimų šūkis „Daugiau ir geriau!“ šiai rinkėjų daliai galėjo skambėti ypač patraukliai. LLRA-KŠS krito panašiai kaip kažkada konkurencinėje kovoje kapitalistų spaudimo neatlaikiusi ir modernizuotis nesugebėjusi dvarininkija.
Netikėta tai, kad įgyvendinti savo buržuazinių, biurgeriškų ar miesčioniškų permainų viltį rajono gyventojai patikėjo ne kurios nors kitos, o Socialdemokratų partijos atstovui, kalbančiam apie didesnį gyventojų įtraukimą į savivaldybės valdymą, darnią plėtrą, viešųjų ir ypač švietimo paslaugų stiprinimą ir kokybę. Žinoma, daug lėmė ir socialdemokratų kandidato į merus charizma ir asmeninės savybės. Tačiau darnus augimas yra modernus ir būtent socialdemokratiškas principas. Rūpinimasis, kad visiems regione gyventi būtų ne tik gerai, bet ir geriau, veikiausiai ir padėjo sulipdyti margą, bet laiminčią koaliciją socialdemokratų kandidatui. Pažadai rūpintis pirmiausia tik vienos kurios nors socialinės, etninės ir / arba interesų grupės rinkėjais būtų leidę sutelkti tikslinę rinkėjų auditoriją, bet tuo pat metu būtų atstūmę likusią rinkėjų dalį taip nepaliekant vietos galimybei sudaryti plačią rinkėjų koaliciją. Galbūt būtent toks likimas rinkimuose ištiko centro dešinės koaliciją, sudarytą iš konservatorių ir liberalų.
Jeigu Vilniaus rajono rinkimai žymi tai, kad šiame rajone susiformavo vidurinė klasė, kurios nariai – tiek lietuviai, tiek lenkai ir kitų tautinių mažumų atstovai – siekia žaisti „vieną žaidimą“ pagal visiems bendras taisykles ir nesiskirstyti į gimines ar etnines grupes, tai reikia tikėtis, kad ji nesustos ir neapsiribos vien tik savo gyvenimo pagerinimu. Iš tiesų, kaip teigė Karlas Marxas, feodalizmą pakeitusi nauja modernesnė politinė, ekonominė ir socialinė santvarka – kapitalizmas – bloga buvo todėl, kad ji „daugiau ir geriau“ visko turėti leido ne visiems. Kitaip tariant, problema buvo su modernizacija atkeliavę iki tol nematyta nelygybė ir išnaudojimas.
Jeigu klasinė Vilniaus rajono sudėtis tapo modernesnė ir jeigu to pasekmė – bendrose buržuazinėse aspiracijose tirpstantys etniniai ir kultūriniai rajono gyventojų skirtumai, tai, žvelgiant į ateitį, svarbu už akių užbėgti ligi šiol gyvavusį etninį susiskirstymą pakeisti galinčiai naujai klasinei arba socialinei poliarizacijai, per tris nepriklausomybės dešimtmečius pastebimai išvešėjusiai visose kitose šalies dalyse. Socialdemokratai Vilniaus rajone gavo išbandymą valdžia. Jeigu naujoji socdemų valdžia čia laikysis savo principų ir vertybių, ši rinkimuose iškovota pergalė tikrai taps istorinė. Lietuvoje pagaliau bus pradėta įgyvendinta socialdemokratinė politika, kai vadovaujantis „daugiau ir geriau“ principu geresnio gyvenimo bus siekiama ne tik savo giminėms ar draugams, ne tik verslininkams, kurie kuria darbo vietas, bet ir visiems gyventojams, visiems piliečiams.
Karolis Dambrauskas,
socialinis antropologas, socialdemokratas
