Etniškumo vaidmuo grąžinant žemę pietryčių Lietuvoje
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo nuspręsta grąžinti sovietmečiu kolektyvizuotą žemę buvusiems jos savininkams. Taip buvo siekta atitaisyti sovietinio režimo padarytą skriaudą asmenims, kurių privati nuosavybė anksčiau buvo nusavinta ir sukolektyvinta. Kartu privati nuosavybė nepriklausomoje Lietuvoje turėjo tapti vienu svarbiausių naujos visuomenės principų. Nepaisant šių nepriklausomybės pradžioje deklaruotų tikslų, restitucija iki šiol nėra baigta, o keli tūkstančiai savininkų (daugiausia Vilniuje), neatgavusių žemės, vis dar laukia jos pabaigos.
Kartais klausiama: ar Lietuvos valstybė sąmoningai trukdė tautinių mažumų atstovams atgauti žemę? Trumpas atsakymas – ne. Nėra duomenų, kurie leistų taip teigti. Tačiau yra du dalykai, kuriuos svarbu pabrėžti.
Pirma, lenkų problemos buvo šalutinė žemės grąžinimo įgyvendinimo pasekmė. Tą gerai iliustruoja žemės kilnojimas, kurį inicijavo pokomunistiniai kairieji ir kuriam nesipriešino reformistiškai nusiteikusi dešinė. Nors šiuo restitucijos principu pasinaudoti galėjo visi, tačiau galima daryti pagrįstą prielaidą, kad lietuvių kilmės asmenys galėjo būti kur kas labiau linkę persikelti savo žemę arčiau Vilniaus, nei, sakykime, vietos lenkai – keltis kur nors toliau į lietuviškesnes teritorijas iš krašto, kuriame jie kompaktiškai gyvena.
Žemės kilnojimas atsirado iš siekio padaryti žemės grąžinimą teisingesnį buvusių savininkų atžvilgiu. 1991 m. priimtas Restitucijos įstatymas numatė, kad anksčiau turėtą žemę susigrąžinti natūra buvo galima pagal tai, kur žmogus dirba arba gyvena. Tačiau 1994 m., valdant buvusiems komunistams, įstatymas buvo pakeistas taip, kad žemė galėjo būti grąžinta ir nebūtinai toje vietoje, kurioje žmogus gyvena ar dirba. Anuomet įstatymas skelbė: „Žemė, [kurios] asmenys nepageidauja susigrąžinti turėtoje vietoje, valstybės išperkama arba vietoj jos suteikiamas lygiavertis žemės sklypas iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės (žemė sugrąžinama ekvivalentine natūra).“
1996 m. į valdžią grįžę dešinieji po metų priėmė Restitucijos įstatymo pataisas. Jose liko nuostata, leidžianti persikelti žemę. Negana to, didžiausias sugrąžintinos žemės kiekis buvo padidintas nuo 80 iki 150 hektarų. Pretendento į žemės grąžinimą apibrėžimas buvo išplėstas: anksčiau žemę susigrąžinti galėjo buvę savininkai, jų sutuoktiniai arba vaikai, o dabar tą padaryti galėjo ir jų anūkai. Įstatymas leido susigrąžinti žemę kitur, kur tuo metu būta laisvos žemės. Jis taip pat numatė, kad asmenys gali perleisti savo teisę į paveldėtą žemę kitiems asmenims, kurie yra Lietuvos piliečiai. Ši nuostata vėliau sudarė sąlygas korupcinei veiklai restitucijos kontekste.
Sociologas Zenonas Norkus taip apibendrino Restitucijos įstatymo pataisas: „Naujoje (1997 m.) Restitucijos įstatymo redakcijoje leidžiant persikelti žemės nuosavybę, vienas iš tikslų buvo palengvinti tokių rėžių komasaciją bei vienkieminių šeimyninių ūkių kūrimą. Tikrovėje šia nuostata dažniausiai naudojosi miestiečiai, iškeisdami savąsias iš tėvų ar senelių paveldėtos žemės dalis gimtinėje į poilsiniams ūkiams kurti tinkamus sklypus netoli didžiųjų Lietuvos miestų, visų pirma – ežeringose Rytų Lietuvos vietovėse“ (Zenonas Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2014, p. 378).
Taigi, nepaisant valdžios ketinimų, žemės grąžinimas buvo palankus miestiečių socialiniam sluoksniui ir netiesiogiai apsunkino arba sudarė nepalankias sąlygas vietos ne lietuvių kilmės gyventojų interesams susigrąžinti žemę.
Antras dalykas, kurį svarbu pabrėžti, – valstybė ne trukdė, o greičiau nepadėjo regiono tautinėms mažumoms žemės restitucijos proceso metu. Pagrindinis naujai atsikūrusios valstybės tikslas buvo atkurti teisingumą. Kartu tai buvo ir pagrindinis naujos valdžios legitimumo šaltinis. Valstybė šios pertvarkos kontekste nusprendė visus piliečius traktuoti vienodai, t. y. visi piliečiai turėjo teisę atgauti anksčiau turėtą žemę. Visgi problema ta, kad ne visi piliečiai turėjo vienodą kiekį ekonominio (pinigų), simbolinio (prestižo) ar socialinio (pažinčių) kapitalo, kurių galėjo reikėti sėkmingai restitucijai. Tiesa, trijų dešimtmečių restitucijos istorijoje būta atvejų, kai tautinių mažumų atstovams buvo sąmoningai trukdoma susigrąžinti žemę, tačiau tai nebuvo sisteminė diskriminacija valstybės lygiu.
Reformistinė dešinė kolektyvinius nuosavybės santykius matė kaip totalitarinės valstybės / sistemos pavyzdį ir produktą. Kolektyvinė nuosavybė regėta kaip pajungimo ir įverginimo forma. Nauja valstybė turėjo atkurti privačios nuosavybės institutą ir taip ištaisyti okupacinės valdžios padarytą žalą tiems, kurių nuosavybė sovietmečiu buvo nusavinta, ir pakloti pamatą naujai visuomenei. Posocialistinė kairė sutiko su privačios nuosavybės instituto atkūrimu, tačiau ši naujojo elito dalis laikėsi nuostatos, kad žemė pirmiausia turi būti grąžinama tiems, kurie ją dirba, o ne tiems, kurie buvo nuskriausti sovietinės sistemos. Ir nors skirtingos elito dalys pirmenybę teikė skirtingoms socialinėms grupėms – jos sutarė dėl privačios nuosavybės atkūrimo.
Posocialistiniu laikotarpiu žemę atgauti galėjo tik tie asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai. 1991 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Pilietybės įstatymas, pagal kurį piliečiais buvo laikomi „asmenys, nuolat gyvenę Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpiu nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu šio įstatymo įsigaliojimo dieną jie nuolat gyveno Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai“. Šia nuostata buvo ištaisyta neteisybė, kurią sukėlė kai kurie 1939 m., kai Vilniaus kraštas tapo Lietuvos dalimi, tuometės Lietuvos vyriausybės priimti sprendimai. 1939 m. pilietybė buvo pripažįstama tik tiems Vilniaus krašto gyventojams, kuriuos valdžia laikė regiono autochtonais. Dėl to trečdalis regiono gyventojų tapo užsieniečiais. Taigi 1991 m. priimtas Pilietybės įstatymas ištaisė šią neteisybę. 1991 m. teisės mokslininkai tokį sprendimą teisino argumentuodami tuo, kad 1939 m. ne visiems pavyko įsigyti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus. Aišku, tokia nuostata buvo nepalanki po karo į Lenkiją gyventi išvykusiems Lietuvos lenkams.
Tačiau reikia pasakyti, kad būta ir diskriminacinės politikos apraiškų. 1997 m. Europos Tarybos Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetas išleido ataskaitą „Lietuvos, kaip valstybės narės, prievolės ir įsipareigojimai“, kurioje buvo aptarta, kaip Lietuvos Vyriausybė laikėsi įsipareigojimų, prisiimtų stojant į Europos Tarybą. Ataskaitos skyriuje „Administracinė reforma ir nuosavybės grąžinimo klausimai“ minima keletas klausimų, susijusių su mažumų teisėmis ir žemės grąžinimu. Kaip teigiama ataskaitoje, 1991 m. priėmus Restitucijos įstatymą, institucijos, atsakingos už šios politikos įgyvendinimą, buvo linkusios atmesti nuosavybę pagrindžiančius dokumentus, išduotus tarpukario Lenkijos administracijos, remdamosi „argumentu, kad tokia administracija, Lietuvos požiūriu, Vilniuje ir jo regione buvo neteisėta“. Tokias praktikas mini ir istorikas Vladas Sirutavičius knygoje „Lietuviai ir Lietuvos lenkai: Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“. Valdžios institucijų sprendimas nepripažinti dokumentų, išduotų tarpukario Lenkijos vyriausybės, turėjo ilgalaikių pasekmių kai kuriems pietryčių Lietuvos gyventojams, nes kol regiono gyventojai lenkai laukė, kada valstybė priims jų dokumentus, žemės grąžinimas visiems kitiems pretendentams ją atgauti tęsėsi. Taigi, kai lenkų kilmės savininkai „sugrįžo“ į procesą, bendras grąžintinos žemės kiekis sumažėjo, nes ji buvo išdalyta kitiems Lietuvos piliečiams. Kitas gerai žinomas diskriminacinės praktikos pavyzdys susijęs su Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone Artūro Merkio veikla. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Vyriausybei tam tikrose rytų Lietuvos savivaldybėse įvedus tiesioginį valdymą, Artūras Merkys Vilniaus rajone savavališkai dalijo žemę daugiausia lietuvių gyvenamo Vilniaus miesto gyventojams, o vietiniams gyventojams, kurių dauguma buvo lenkai, reikėjo laukti, kol jiems bus grąžinta nuosavybė.
Antras dažnai apie restituciją užduodamas klausimas – kokį vaidmenį etniškumas vaidino pietryčių Lietuvos regiono gyventojams atkuriant nuosavybės teises į kadaise turėtą žemę? Tiesą sakant, šį klausimą galima nagrinėti keliais aspektais, klausiant apie lietuvių daugumą ir vietos lenkų mažumą.
Žvelgiant iš lietuvių daugumos perspektyvos, žemė vaidino svarbų vaidmenį lietuvių savivokoje. Nepriklausomybės pradžioje žemės grąžinimas buvo svarbus ideologiškai. Valstybingumas ir nepriklausomybė buvo atkurti orientuojantis į tarpukario Lietuvos tautinę valstybę, kurios visuomenė dar buvo daugiausia valstietiška. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje visuomenė jau buvo sumiesčionėjusi, todėl nieko keista, kad vykdant restituciją ne kaimiškos Lietuvos visuomenės dalies interesai paėmė viršų. Šiandien iš tokios agrarinės-tautinės ideologijos liko tik skeletas, tai geriausiai atspindi toks pikantiškas ir iškalbingas faktas: nederlingomis žemėmis pasižyminčiame Vilniaus krašte randame didžiausią „smulkių ūkininkų“ skaičių Lietuvoje. Kitaip tariant, reforma neišpildė ir pačių lietuvių nacionalistų lūkesčių ir vizijų.
Sutarimą radę naujasis ir senasis politiniai elitai atvedė Lietuvą į nepriklausomybę ir siekė sugrąžinti šalį į Vakarų Europos šalių šeimą. Būtent tai lėmė, kad 1990 m. nepriklausomybė buvo ne paskelbta, o atkurta. Vos tik Seimas nubalsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1938 m. Konstitucijos – paskutinės tarpukario Lietuvos Konstitucijos – galiojimas buvo atkurtas ir greitai sustabdytas, mat Konstitucija atspindėjo autoritarinę tarpukario santvarką. Tačiau tai nebuvo suvokiama kaip trukdys siekiant pabrėžti valstybingumo tąsos idėją.
Ši idėja turėjo įtakos tiek žemės grąžinimo politikai, tiek jos įgyvendinimo tvarkai. Mikrolygmeniu šią įtaką galima įžvelgti 1997 m. Restitucijos įstatymo redakcijoje: preambulėje skelbiama, kad įstatymas priimtas atsižvelgiant „į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994–1996 metų nutarimus ir sprendimus ir į 1922–1940 metų žemės reformos nustatytą 150 ha ribą“. Taigi tarpukario orientyrai turėjo įtakos net tokioms restitucijos detalėms kaip maksimalus susigrąžintinos žemės kiekis. Makrolygmeniu nepriklausomybės atkūrimas sekant tarpukario tautinės valstybės idealu formavo vizijas, kokia ateityje turėtų būti Lietuva. Dalis politinio elito manė, jog šalies ir visuomenės stuburą turėtų sudaryti nedideli šeimų ūkiai. Iš tiesų nepriklausomybės pradžioje žemė vaidino svarbų vaidmenį tautinėje vaizduotėje. Tačiau šaliai nusisukus nuo Rytų ir nusprendus persiorientuoti į Vakarus iškilo netikėtų iššūkių. Lietuvai pradėjus derybas dėl stojimo į ES, kilo diskusijos dėl galimybės užsieniečiams pirkti ir turėti žemės Lietuvoje. Šis klausimas kėlė nemažai įtampų visuomenėje. Kurį laiką vienas iš argumentų prieš žemės rinkos atvėrimą užsienio investuotojams buvo nepasibaigęs žemės grąžinimo procesas. Apibendrintai galime teigti, kad žemė vaidino svarbų vaidmenį įsivaizduojant, kas yra Lietuva ir kas yra lietuvis. Be to, žlungant Sovietų Sąjungai žemės ūkis sudarė trečdalį Lietuvos BVP, palyginti su maždaug penktadaliu kitų Baltijos respublikų BVP.
Tačiau tarpukario laikų Lietuvos, paremtos šeimų ūkiais, atgaivinimo idėja praktikoje patyrė įdomių ir galbūt kai ką nuviliančių transformacijų. 2020 m. sausį Lietuvoje buvo įregistruotas 114 181 ūkis. Vidutinis ūkio dydis buvo 12,06 ha. Mažiausi ūkiai buvo Vilniaus apskrityje, kur vidutinis ūkio dydis siekė 5,82 ha. Tuo pat metu Vilniaus apskrityje buvo didžiausias ūkių skaičius – 16 921. Visgi žemės pietryčių Lietuvoje yra vienos iš mažiausiai tinkamų žemės ūkiui. Tai gali reikšti, kad tikroji ūkių paskirtis nėra ūkininkavimas. Ūkiai dažnai egzistuoja tik popieriuje, mat pagal Lietuvos įstatymus, išėjęs ūkininkų kursus ir užsiregistravęs ūkininku, asmuo gauna leidimą statytis ūkininko sodybą žemės ūkio paskirties žemėje. Akivaizdu, kad žemę prie Vilniaus atsikėlė miestiečiai, kurie neturėjo jokio noro į rankas vėl paimti tautinę žagrę.
Šiuo požiūriu restituciją gerai apibendrino jau minėtas Zenonas Norkus. Lygindamas posocialistinę ir tarpukariu vykdytą žemės reformas jis priėjo išvadą, kad tarpukario žemės reforma turėjo nacionalinį integracinį aspektą, nes žemė buvo atimta iš turtingos lenkų bajorijos ir perskirstyta labiau valstietiškai Lietuvos visuomenės daliai. Posocialistinė žemės reforma, priešingai, suskaldė visuomenę ir supriešino jos miesto ir kaimo segmentus.
Žvelgiant iš mažumos perspektyvos, etniškumo veiksnio svarba vykdant restituciją pasirodo dar kitokia. Objektyviai etniškumo veiksnį įstatymų leidėjai nusprendė ignoruoti, tačiau galime klausti, kiek etniškumas buvo svarbus patiems restitucijos dalyviams.
Pasakodami savo restitucijos patirtis, pietryčių Lietuvos gyventojai, patys žemę susigrąžinti siekę tautinių mažumų atstovai ne visuomet suteikia svarbos etniškumo kategorijai. Etniškumo nelaikymą svarbiu, savo vietininkiškumo / tuteišiškumo arba, kitaip tariant, savo ryšio su gyvenamąja vieta pabrėžimą ir pirmenybės teikimą galima sieti su konflikto vengimu ir įsiliejimo į platesnę visuomenę siekiu. Tokią strategiją renkasi mažiau įvairių „kapitalų“ sukaupę ir galios turintys individai. Ir priešingai: arčiau Lietuvos lenkams atstovauti siekiančios partijos esantys žmonės, t. y. turintys užnugarį ar tvirčiau besijaučiantys asmenys, žemės grąžinimo procesą yra linkę interpretuoti etniniu požiūriu.
Daugeliui tyrime dalyvavusių asmenų restitucija buvo sudėtingas, ilgas ir skausmingas procesas. Kai kurie gana skirtingo socialinio statuso (nuo mažumų inteligentijos atstovų iki darbininkų) asmenys apie savąją žemės grąžinimo patirtį pasakojo ne tiek konflikto, kiek „įvykių“ požiūriu. Tokiuose pasakojimuose su restitucija susiję neigiami dalykai jiems labiau „nutikdavo“, nei buvo jų atžvilgiu padaryti. Tai jiems nutiko kaip paprastiems žmonėms, vietos gyventojams, kurie, anot jų pačių, taip jau sutapdavo, buvo lenkai arba mažumos atstovai. Jei problemos ne nutikdavo, o buvo kieno nors sukurtos, dažno pašnekovo nuomone, tokių problemų kaltininkai buvo valstybės pareigūnai ar biurokratai. Problemų kildavo dėl pastarųjų polinkio piktnaudžiauti galia, o ne dėl to, kad susigrąžinti žemę siekę asmenys buvo tam tikros etninės grupės nariai. Nusiskundimus, kad žemės grąžinimą lenkams sunkino lietuviai, kai kurie asmenys yra linkę greitai pasmerkti kaip nepagrįstą politikavimą. Trumpai tariant, vietininkiškumas tapo svarbia kognityvine kategorija ir interpretaciniu „rėmu“, pasakojant restitucijos patirtis pasitelkiamu siekiant išvengti konflikto. Tokią strateginę, konfliktų vengiančią tapatybę yra aprašę ir kiti Lietuvos lenkų identitetą tyrę Lenkijos ir Lietuvos mokslininkai. Etniškumą kai kuriems tyrimo dalyviams buvo svarbu paminėti, kad pabrėžtų, jog jis, tiesą sakant, nebuvo tiek jau svarbus.
Šitaip prieiname prie dar vienos svarbios temos. Restitucijos kontekstas suteikia progą žvilgtelėti, kokia Lietuvos lenkų tapatybė formavosi nepriklausomybės laikotarpiu. Kitaip tariant, galime klausti, kokią įtaką restitucija turėjo lenkiškajai tapatybei. Konfliktai yra tos situacijos, kuriose kristalizuojasi naujos ar ryškumo įgauna senos tapatybės ar tam tikri senesnių, jau egzistuojančių tapatybių dėmenys. Jau minėjau, kad vietininkiškumas įgavo svarbos restitucijos proceso metu. Antras svarbus vietos gyventojų tapatybės dėmuo, kurį užaštrino restitucija ir jos patirtys, – šeimyniškumas.
Išties svarbų vaidmenį atgaunant žemę daugelio kalbintų asmenų atveju vaidino šeima. Nemažai daliai kalbintų žmonių šeima buvo ta vieta, kurioje buvo priimami su restitucija susiję sprendimai. Tai taip pat buvo vieta, kurioje amortizuodavosi žemės atgavimo metu patiriami iššūkiai ar problemos. Šeima dažnu atveju restitucijos pasakojimuose pasirodo kaip svarbus socialinis paramos tinklas: pretendentai atgauti žemę arba sulaukdavo paramos iš šeimos, arba patys remdavo šeimos narius šio proceso metu. Galima sakyti, kad žemės grąžinimas buvo šeimos reikalas, o žmonių solidarumas vieno kitam dažnai buvo susijęs su giminystės ryšiais. Ir būtent šeima, o ne etninė priklausomybė dažnai išryškėdavo kaip svarbi solidarumo forma žemės susigrąžinimo kontekste.
Dažnai sūnūs ir dukterys, priklausantys labiau išsilavinusiai savo šeimos kartai, padėdavo tėvams susigrąžinti žemę. Vienas iš pagrindinių motyvų, lėmusių apsisprendimą ir pasiryžimą dalyvauti žemės grąžinimo procese, buvo atsakomybė, kurią jie jautė už gyvenusius prieš juos giminaičius, kurie kažkada sunkiu darbu įgijo žemę. Kai kurie asmenys siekė susigrąžinti žemę (dažnai ir kitų šeimos narių žemę), kad ją konsoliduotų, kad ji neišsibarstytų ir, liaudiškai tariant, „neprapultų“. Kai kuriais atvejais restitucijos procesas sukeldavo žmonių susidomėjimą savo šeimos istorija. Tiesa, panašiai žmonės susidomėdavo ir savo gyvenamosios vietos istorija, atrasdavo poreikį tokią istoriją išsaugoti. Būta atvejų, kai žmonės netgi imdavo rašyti knygas apie savo gimtąsias vietas arba piktindavosi naujakurių neteisingai parašytomis jų gimtųjų vietų istorijomis.
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad restitucija, kuri dažnai būdavo ilgas ir varginantis procesas, buvo tarsi estafetė, kai vienas šeimos narys ilgainiui perimdavo žemės grąžinimo reikalus į savo rankas iš kito nario, kad būtų susigrąžinta šeimos žemė. Atgauta žemė būdavo dirbama kartu su šeimos nariais, parduodama arba dirbama siekiant finansiškai padėti savo šeimai. Kartais kalbinti asmenys buvo linkę perduoti su žeme susijusias vertybes anūkams. Nepaisant to, žemė taip pat buvo šeimos narių konfliktų šaltinis. Tačiau net ir šis faktas rodo, kad restitucija dažnai sukosi aplink šeimos branduolį.
Apibendrinant – šeima ir vietininkiškumas buvo dvi svarbios kategorijos, kuriomis remiantis buvo pasakojamos restitucijos patirtys. Jas galima matyti ir kaip lenkiškosios tapatybės sudedamąsias dalis, o kartais ir kaip kažką, kas asmeniniuose restitucijos istorijos prisiminimuose ir pasakojimuose netgi pakeisdavo lenkišką etniškumo kategoriją. Restitucijos kontekste šios kategorijos įgaudavo svarbą ir šiuo požiūriu restitucija kartais aktualizavo ne tiek etninius, kiek vietininkiškus ir šeiminius ryšius. Tad etniškumo veiksnys, žvelgiant į šį klausimą iš subjektyvios mažumos perspektyvos, liko ribotas ir toli gražu ne visuomet „viską paaiškinantis“.
Disertacijos „Etniškumo dimensija privačios nuosavybės atstatymo procese: svarstant etniškumo sampratas ir reikšmę žemės restitucijos eigoje pietryčių Lietuvoje“ pagrindu parengtas pranešimas skaitytas š. m.
spalio 26 d. Lenkų kultūros namuose Vilniuje
