AUDRIUS SABŪNAS

Mums nereikalinga rusiška keiksmažodžių kultūra

 

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Baltijos šalyse ir Ukrainoje iš naujo imti kelti klausimai dėl rusiškos kultūros legitimumo žemėse, kuriose dar santykinai neseniai ši buvo kolonizacijos įrankis. Ukrainoje, kur Rusija vykdo nusikaltimus, turinčius genocido požymių, ši neapykanta viskam, kas rusiška, pasiekė tokį lygį, kad ten imtos versti ne tik paskutinės bolševikų vado Lenino ar sovietinių kolaborantų statulos, bet ir vadinamajai aukštajai rusų kultūrai skirti monumentai, visų pirma Puškino paminklai, – ukrainiečiai tai praminė puškinopadu; atšaukimo kultūra kaip savaime suprantamas atsakas į Rusijos nusikaltimus ten taikoma ir rusų literatūrai, baletui bei klasikinei muzikai. Rusijos karas prieš laisvę mylinčią ir išdidžią tautą bei karo išprovokuotos antirusiškos nuotaikos Ukrainoje negalėjo nesukelti atgarsių Lietuvoje. Juk daugumai mūsų kraujas virte verda matant rusų karių prievartaujamus ir žudomus vaikus ir moteris, energetikos infrastruktūros, gyvenamųjų namų, mokyklų ir ligoninių bombardavimus, kuriais Rusija siekia palaužti auką ir tokiu būdu meta iššūkį reikalaudama naujos pasaulio tvarkos, kurioje viešpatautų ne tarptautinė teisė, o rusiškos poniatkės.

Todėl ir Lietuvoje buvo prisiminti neišspręsti istorinio teisingumo, o gal dažnai ir atsimokėjimo, klausimai, kurie didžiajai visuomenės daliai kokį trisdešimtmetį netrukdė, – nuo paminklų kolaboravimu susitepusiems lietuviams iki obeliskų miestelių centruose ar net paminklo Antakalnio kapinėse Lietuvą išvadavusiems ir pamiršusiems išeiti sovietiniams kareiviams. Prisipažinsiu: nors skeptiškai vertinu sovietinės ideologijos ženklus miestelių centruose ir nemanau, kad jie viešosiose erdvėse atitinka kitokią nei propagandos funkciją, radikalūs pasiūlymai, tokie, kaip dirbtinai slopinti rusų kalbos mokymą mokyklose (mano karta ir taip ją prastai moka arba nemoka visai, tačiau vargu ar dėl to geriau moka vokiečių ar prancūzų kalbas), boikotuoti Puškiną ar Dostojevskį ar atskirti lietuvių ir rusų tautybės rašistus, pastariesiems atimant pilietybę, atrodo nekaip ir turėtų suraukti didelės visuomenės dalies kaktas. Kita vertus džiugu, kad visuomenėje pagaliau žiebiasi diskusija, kurioje vis marginalesni tampa šūkiai, kad „su kaimynais reikia draugauti“, „ir tada dirbo Lietuvai“ bei panašus naftalininis folkloras. Be to, karas Ukrainoje labiau suvienijo susiskaldžiusius lietuvius – absoliuti dauguma baisisi Rusija ir palaiko Ukrainą. Kita vertus, diskusija dažnai apsiriboja sovietinių obeliskų ir žvaigždučių šalinimu, o balsų, skatinančių užsiimti gilesne vidine refleksija, girdėti mažai.

O norėtųsi, kad kiekvienas Lietuvos pilietis atidžiai peržiūrėtų savo santykį su rusiškuoju pasauliu (russkij mir). Nesitikiu, kad daug žmonių imtųsi domėtis psichoanalize ar lyginamąja etnologija, tačiau siūlyčiau toksiškojo rusiškojo pasaulio daigų ieškoti ne rusų literatūroje, net ne sovietiniame kine ar ideologizuotose istorinės atminties vietose. Manau, Rusijos karas Ukrainoje, kaip rusiškojo pasaulio ideologijos išraiška, yra puiki proga permąstyti, kiek mes, kaip tauta, esame nutolę nuo to rusiškojo pasaulio, į kurį tuomečiai viešpačiai nuolatos bandė mus integruoti XIX a. ir didžiąją dalį XX a. Kas daro mus panašius, o kas skiria nuo šios nerimstančios slavų tautos? Nors požiūriai į rusų kultūrą, pačią Rusiją ar sovietinį laikotarpį tarp mūsų, lietuvių, skiriasi, manau, kad dauguma sutiktų, jog rusų šeimininkavimas didžiąją laiko dalį nuo 1795 m. padarė mums daug daugiau blogo nei gero. Daugeliu atvejų sunku racionaliai įvardinti tuos neigiamus reiškinius, kuriuos į mūsų gyvenimus atnešė ar kurių raišką sustiprino daugiau nei pusantro šimto metų trukęs didžiojo kaimyno užkrautas jungas. Šiame straipsnyje bandysiu apžvelgti vieną, rodos, nereikšmingą ydą, su kuria susiduriame bemaž kasdien ir kuri yra neginčijamas ankstesnės rusų viešpatystės mūsų žemėse ir sąmonėse įrodymas. Atavizmas, kurį laikas išgyvendinti iš mūsų kasdienio gyvenimo.

Man, kaip lietuviui, kuris gan gerai moka rusų kalbą, į akis krenta tai, kad vis dar plačiai vartojame rusiškus keiksmažodžius. Tiesa, matau teigiamų tendencijų, lyginant su Lietuva prieš kokius du dešimtmečius, kai mūsuose smurto kultūra dar buvo giliai įsišaknijusi, o visuomenė buvo gerokai labiau suvaržyta ir slopinanti saviraišką, gyvenanti prisitaikyk ir išgyvenk principu. Kai buvau paauglys ir pakeičiau mokyklą, stengdamasis nepasirodyti pernelyg išskirtinis naujoje vietoje, buvau pramokęs bendraudamas su bendraamžiais į šnekamąją kalbą įterpti rusiškų keiksmažodžių. Tai dabar vertinu kaip didelę paauglystės kvailystę, nes mūsų šeimoje buvo keikiamasi tik labai susinervinus, tačiau tarp paauglių berniukų keiksmai buvo savotiškas vyriškumo atributas, galbūt net norma, kurią ignoruoti reiškė atskirtį. Ir dabartinėje Lietuvoje tai nėra kardinaliai pasikeitę, tačiau bendraamžių spaudimas tokiu būdu niveliuotis tarp paauglių darosi vis silpnesnis. Vakarų politologai Ronaldas Inglehartas ir Christianas Welzelis yra sudarę pasaulio kultūrinį žemėlapį, kurio horizontalioje ašyje vienas polius žymi prisitaikymo ir išgyvenimo, kitas – saviraiškos vertybes, ir bando suskirstyti skirtingų visuomenių mentalitetą pagal polinkį į vieną ar kitą polių. Žemėlapis taisomas ir atnaujinamas kasmet ir Lietuva vos per dešimtmetį yra reikšmingai nutolusi nuo prisitaikymo ir išgyvenimo vertybių poliaus, beveik pačiame centre. Tiesa, 2022 m. žemėlapyje mūsų visuomenė vis dar lieka įvardinta kaip labiausiai „susivaržiusi“ iš katalikiškų kraštų. Šiaip ar taip, rusiški keiksmažodžiai jau nebėra tas norminio vyriškumo ženklas, atliekantis niveliavimo į agresyvią pilką masę funkciją.

Tačiau tenka išgirsti naivių pasiteisinimų, esą keiktis sveika, natūralu, rafinuotai keiktis – sąmojinga. Ir nors nesu psichologas, kad galėčiau pasiūlyti alternatyvą keiksmams, ypač akimirkomis, kai užplūsta stresas ir reikia „nuleisti garą“, norėčiau paprašyti kiekvieno  (-os) skaitančio  (-ios) šį tekstą susimąstyti, kodėl mums lietuvių kalboje vis dar reikalingi rusiški keiksmai, kurių ištakos siekia caro armijas su dedovščina ir kurie sugrįžo su okupacine sovietine kariuomene, partinę mokyklą tebaigusiais pokario sovietiniais aktyvistais, kurie per stribus žodžiais ir veiksmais nešė kalėjimų kultūrą. Kodėl jie vis dar romantizuojami lietuvių kalba pastatytuose kino filmuose, vartojami aukštų politikų, net buvusio ministro, tiesa, gerai, kad bent jau ne vidury spaudos konferencijos.

Ar būtų sunku rusiškus keiksmus išsiųsti kartu su rusų kariniu laivu – bent jau tą riebųjį? Dar visi gerai atsimename, kur jis buvo pasiųstas ir kur nuplaukė, o pamiršę gali susirasti straipsnį Vikipedijoje. Šiame epizode negaliu negirti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išmintingo sprendimo padaryti išimtį ir leisti šią nešvankybę vartoti viešojoje erdvėje, tačiau būtent originalo kalba. Nors toks vulgaraus keiksmo legitimizavimas ir trivializavimas daug ką piktino (irgi mūsų visuomenės sveikėjimo ir derusifikacijos ženklas), spėju, kad šis žodis jau ir dėl to ėmė prarasti ankstesnį emocinį krūvį. Beje, ar vartoti rusiškus keiksmažodžius kalbant rusiškai, palieku spręsti rusiškai šnekantiesiems. Vartojant lietuvių kalbą galima atrasti lietuviškų atitikmenų, o jei nėra būtinybės – gal išvis apsieiti, išmokti subtilesnių dėmesio atkreipimo ar jausmų reiškimo būdų. Arba kitas, galbūt net dar populiaresnis keiksmažodis – kodėl jo neišsiuntus kartu su šį keiksmą įgarsinusiu dronu „Peace Dec“, kuriam pirkti ir siųsti į Ukrainą lietuviai suaukojo solidžią sumą? Ir neturiu iliuzijų, kad būtų galima pakeisti tautos mentalitetą ir padaryti mus romius ir puikiai mokančius perteikti mintis ir įvardinti emocijas.

Suprantu, kad dėl Rusijos karo ir jo poveikio ekonomikai mūsų visuomenėje agresijos tik padaugėjo. Keiktis kartais norisi. Ir man. Bet net tai nėra derama priežastis vartoti rusiškus keiksmažodžius. Atvirkščiai. Ar ne disonansas bjaurėtis tamsiausiais rusų kultūros užkaboriais, apnuoginamais karo metu, ir patiems vartoti jų leksikoną? Juk keiksmų pakanka ir lietuvių kalboje. Be to, kaip ir mūsų kaimynai, turime sudėtingą gramatiką ir galime tą pačią bjaurastį visokiais būdais iškaitalioti. O tiems, kurie žodžio kišenėje paieško, galima ir į VLKK kreiptis – juk jau nebebijome, kad kalbininkai vėzdu pamojuos už netinkamai suformuluotą klausimą.

Tiesa, svarstant, kaip ir kuria kalba keiktis, svarbu suprasti, kodėl išvis vartojame keiksmažodžius. JAV psichologas Timothy Jay keiksmažodžius vertina kaip mūsų identiteto emocinę dalį, o turkų kalbininkas Emrė Güvendiras keiksmažodžius įvardina kaip vyriškumo ir impulsyvumo išraišką. Keiksmažodžiai gali atlikti santykinai teigiamą vaidmenį, nes keiksmais sublimuojamas poreikis smurtauti, – vis dėlto tai laimėjimas evoliucijoje, nes verbalinis smurtas – mažumėlę aukštesnės kultūros požymis nei fizinis smurtas. Vertinant iš istorinės perspektyvos, dažnai perimdavome keiksmažodžius iš kaimynų kartu su nemažu skolinių kiekiu. Keičiantis aplinkybėms ir kintant kalbai keitėsi ir keiksmų leksikonas, be to, jie skirtingai mums „prilipdavo“. Anava vieną lenkiškąjį vartojame turbūt nuo intensyvesnės lietuvių žemių polonizacijos po Liublino unijos laikų. O po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų lietuviškose žemėse įsigalėjus Rusijos imperijai per carinę kariuomenę ir dabokles į lietuvių kalbą ėmė veržtis ir rusiški keiksmai, kurių, rodos, rusų valstiečiai nesibodėjo.

Sunku pasakyti arba bent jau aš neradau informacijos, kiek keiksmai buvo paplitę skirtinguose visuomenės sluoksniuose Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse 1918 m. Keikimasis, ko gero, buvo laikomas marginalizuotų bendruomenių bruožu, maištu prieš etines normas, geras manieras, buržuazijos mandagumo standartus. Galbūt dėl to, tarkime, Antano Sniečkaus būsima žmona Mira, litvakų inteligentų duktė, įsitikinusi komunistė, vartojo tiek daug rusiškų keiksmažodžių, kad net padarė slogų įspūdį būsimam vyrui, nes „dviejų žodžių nepasako nesusikeikusi“. Taip pat teko skaityti Marcelijaus Martinaičio atsiminimuose, kad kaimo žmonės rusiškus keiksmažodžius perėmę pokariu, nes dažnai juos girdėdavę, o nesuprasdami keiksmų prasmės laikę juos švelnesniais nei lietuviškieji.

Taip pat keiksmai atspindi tabu visuomenėse. Dar ne taip seniai lietuviams tai buvo senojo panteono dievai (Perkūnas, Velnias) ar mitologiniai gyvūnai (žaltys), o istoriškai pamaldumu garsėjusiems ispanams didelį emocinį krūvį turi krikščioniška terminologija (tarkime, Švč. Sakramentas). Nesinori tikėti, kad mes tokie infantilūs, jog intymios kūno dalys, minimos daugelyje populiarių rusiškų keiksmų, mums yra dvigubas tabu – kai kurių, matyt, lietuviško pavadinimo neišdrįstame paminėti net keiksme (gal dėl to ilgos sekso scenos yra lietuvių kino kanono būtinasis elementas ar sostinės reklamavimas per antrą galą atrodo sąmojingas ir atitinkantis laikmetį). Lietuvių sociologas Artūras Tereškinas diagnozavo, kad žargone nuolat minimos vyriškosios genitalijos liudija įtampą tarp vyro potencijos ir impotencijos, galios ir bejėgiškumo. Tabu ir keiksmų parinkties klausimu man daug suprantamesnis požiūris, kad nėra ko garsiai aptarinėti, ką veikiame ten, kur karaliai pėsti drožia. Ne veltui šioje srityje ir neprilipo nei lenkų, nei rusų svetimžodžiai, o tualetinė terminologija fonetiškai išliko mažai pakitusi nuo indoeuropiečių prokalbės.

Galbūt bus prieštaraujančių ir teigiančių, kad nūdien daug didesnę įtaką lietuvių kalbai daro anglų kalba ir kodėl išskiriu vien tik rusų kalbą. Taip, esu sąmoningo kalbos vartojimo šalininkas ir kritiškai vertinu svetimžodžių, turinčių lietuviškus atitikmenis, įskaitant keiksmus, skverbimąsi į mūsų kasdienę kalbą. Vis dėlto kol kas rusiški keiksmažodžiai labiau paplitę, o ir ne amerikiečiai ar anglai vykdo karo nusikaltimus Ukrainoje. Gal drąsiai skambės, tačiau iš rusiškojo pasaulio likučių Lietuvoje neišsivaduosime, kol rusiški keiksmai skambės kasdienėje kalboje, organiškai integruoti į lietuvių kalbą. Ne su Čaikovskio, Čechovo ar kitų pasaulį gražesnį, nei rado, palikusių rusų kūryba ar net ne su sovietiniu kinu reikia kovoti – atsisakykime mums nereikalingos rusiškos keiksmažodžių kultūros, kadaise ant durtuvų mums neštos carinių, o vėliau sovietinių okupantų. Visiems laikams pasiųskime tuos durtuvus velniop.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.