Rusijos karinė agresija Ukrainoje ir Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos
Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą (tiksliau tariant, suintensyvinus karinius veiksmus prieš Ukrainą), nemaža dalis žmonijos suprato, kaip ir per ankstesnį COVID-19 pandemijos įkarštį, kad viskas nuo šiol bus nebe taip, kaip buvę, dėl galop kardinaliai pasikeitusio Vakarų šalių požiūrio į Rusiją (ir Ukrainą). Pradėjo plisti taiklus memas, kad, 2020 ir 2021 m. vargintas kovido pandemijos, 2022 m. pasaulis bus varginamas Vladimiro Putino. O pats karas Ukrainoje paveiks ir jau veikia mūsų kovą su ilgalaike bėda – klimato kaita. Šiuo straipsniu kaip tik ir noriu apžvelgti, kokią įtaką Putino imperinės ambicijos turės kovai su klimato kaita, kuri, nors ir retuomiais, stačiai neigiama kai kurių visuomenės sluoksnių, aštrius dantukus vis dažniau rodys ne tik besivystančiose užjūrių šalyse, bet ir mūsų geografinėse platumose.
Klimato kaitos masto rimtumą suvokiančiam žmogui jau pirmosiomis įžūlaus Rusijos karo dienomis buvo aišku ir apmaudu, kad karas Ukrainoje anaiptol nepadės siekti Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos tikslų. Nors esama skirtingų pasvarstymų, kad tai gali kaip tik paskatinti sparčiau atsisakyti importinio iškastinio kuro, akivaizdu, kad su Rusija nutrūks abiem pusėms naudingi projektai (pvz., atsinaujinančios energetikos), galėję padėti Rusijai pasiekti proveržį mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas. Juk Rusijos izoliacija bus ne tik ekonominė, bet ir technologinė. O iš to išplaukia, kad visi menkučiai daigeliai, galėję Rusiją pamažu kelti link aplinką labiau tausojančios valstybės, neprikeliamai nudžiūvo vasario 24 d. rytą.
Tiesa, čia reikėtų įterpti trigrašį, kad Rusijos valdžios santykis su klimato kaita sudėtingas. Rusijos populiarioji žiniasklaida, dar neseniai platinusi melagienas ir sąmokslo teorijas-tikėjimus, kad klimato kaita neegzistuoja, Žemė nešyla, netikėtai turėjo pakeisti toną, kai pats jų šalies vadas, matyt, pagaliau įtikintas Rusijos klimatologų, perspėjusių, kad amžinajam įšalui traukiantis Sibire gero nelauk, pripažino, jog klimato kaita yra reali. 2021 m. spalį Rusijos valdžia įsipareigojo iki 2060 m. tapti klimatui neutralia valstybe, ko gero, sukeldama liūdesį klimato kaitą neigiančiųjų bendruomenėje. Čia pravartu pabrėžti, kad Rusijos planams dėl klimato yra ir buvo toli iki tobulybės. Rusijos vyriausybė daug rašė apie neigiamas emisijas žemėnaudoje, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės veikloje, bet beveik visiškai netikslino, kaip tokio tikslo sieksianti. Kitaip nei daugelis kitų Europos šalių, pradinius tikslus dėl ŠESD emisijų kiekio paliko tokius pačius, o sumažintus emisijos kiekius žadėjo „kompensuoti“ iškastinį kurą visu pajėgumu eksportuodama į kitas pasaulio šalis.
Kita vertus, tai buvo pirmas teigiamas žingsnis, žymintis, kad ir oficialusis Kremlius keičia mokslo neigėjo toną ir atsargiai prisiima įsipareigojimus siekti tikslų, numatytų Paryžiaus susitarime, kurį galop viena iš paskutinių Rusija ratifikavo 2019 m. spalį (pirmosios valstybės ratifikavo dar 2016 m.). Beje, reikėtų pasakyti, kad klimato kaita yra tapusi viena iš nedaugelio įvairias valstybes vienijančių negandų – Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos yra ratifikavusios visos Jungtinių Tautų narės, išskyrus keturias – Eritrėją, Libiją, Iraną ir pilietinio karo siaubiamą Jemeną. Skaičiuojama, kad šis ketvertas išskiria 2 % viso pasaulio antropogeninės kilmės ŠESD. Net ir kovodamas prieš Vakarus ir įprastą pasaulio tvarką Kremlius negalės imtis šantažo klimato politikos srityje – tai būtų jam pačiam pragaištinga.
Rusija, turinti vienus didžiausių naftos ir gamtinių dujų klodų, yra gana reikšmingas faktorius kovai su klimato kaita. Tai šalis, kuri į atmosferą išleidžia 7,53 % ŠESD ir kurios išmetimų kiekiai tarp 2000 ir 2020 m. nei augo, nei mažėjo. Tuo tarpu bendra pasaulinė tendencija – emisijų kasmetinis mažėjimas 0,3 %. Be to, Rusija išlieka tarp intensyviausių šiltnamio efektą dujomis sukeliančių valstybių pasaulyje – nors ŠESD emisijos vienam gyventojui nusileidžia Australijos, JAV, Kanados ar Pietų Korėjos rodikliams, jos 2,25 karto viršija pasaulio vidurkį ir bent ketvirtadaliu šioje srityje lenkia ES galiorką – Čekiją, Nyderlandus ir Lenkiją; nelenkia tik Liuksemburgo.
Be jokios abejonės, Rusijos karas klimato politiką užvis labiausiai sabotuoja Ukrainoje. Nors pagal ŠESD emisijas ši šalis nėra didelio kalibro „žaidėja“ (Ukraina atsakinga už kiek daugiau nei 1 % pasaulio antropogeninės kilmės emisijų), ji negali vykdyti savo įsipareigojimų ne dėl politinės valios stokos ar priklausomybės nuo rusiško kuro, o vien dėl Rusijos agresijos. O Ukraina gerokai entuziastingiau nei Rusija buvo pasiryžusi mažinti ŠESD emisijas, vis mažindama iškastinio kuro sektorių. Ukrainos parlamentas nevilkindamas ratifikavo Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos – tai padarė 2016 m. rugsėjį, aplenkdamas Jungtinės Karalystės, Japonijos, Švedijos, Suomijos, trijų Baltijos šalių ir daugybės kitų valstybių parlamentus. Ukrainos įsipareigojimai iki šių metų vasario 24 d. buvo nuolatos tobulinami – paskutinįkart nacionalinis planas atnaujintas ir Jungtinių Tautų bendrajai klimato kaitos konvencijai (UNFCCC) nusiųstas dar 2021 m. liepą. Ukraina buvo spėjusi parengti panašaus lygio įsipareigojimus kaip ES šalys, pažadėjusi anglimis kūrenamų jėgainių atsisakyti iki 2035 m.
Pagrindinė dilema – kaip rasti lėšų visiems projektams įgyvendinti. Ukrainos energetikos sektorius iki karo buvo gan priklausomas nuo branduolinių jėgainių ir akmens anglių, nors atsinaujinančios energetikos sektorius nuo pat Maidano revoliucijos 2014 m. augo pavyzdingai – naujai instaliuota generuojamoji galia nuo tada padidėjo devynis kartus. Be to, Ukraina sugeneruotos elektros perviršį be šantažo eksportuodavo kaimynėms ir net karo metu būtų pasiryžusi tai daryti, jei tik būtų leidusios aplinkybės, – tai dabar aktualu nuo rusiškos energijos šaltinių priklausomoms Europos valstybėms, o Ukrainos branduoliniuose reaktoriuose sugeneruota elektros energija klimato atžvilgiu daug švaresnė nei iškastinį kurą naudojančių elektrinių, o šis Europoje neretai būna ir rusiškas. Tačiau ir čia Rusija sabotuoja Ukrainos planus bombarduodama Ukrainos atomines elektrines ir kuro atsargas, naikindama infrastruktūrą, degindama anglies dvideginį absorbuojančius miškus. Deja, kol kas tarptautinėje teisėje nėra termino „ekocidas“ – o būtų dar vienas punktas milžiniškai Rusijos armijos karo nusikaltimų puokštei.
Apduję lietuviai
Rusijos invazija į Ukrainą apnuogino ir Lietuvos energetinės politikos silpnybes, kai kur išryškindama ir stiprybes. Lietuva, nors ir nevėluodama ratifikavusi Paryžiaus susitarimą, dar visai neseniai blaškėsi dvejodama, ar šlietis prie Europos Sąjungos galiorkos, ar pateikti save kaip „žalią“, modernią ir tvarią valstybę. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda 2019 m. gruodį, t. y. pirmaisiais valdymo metais, Europos Vadovų Tarybos susitikime leptelėjo, kad kova su klimato kaita Lietuvai nėra prioritetas, nes mūsų galimybės praryti „tokį didelį žaliosios ekonomikos kąsnį“ esančios ribotos, o Lietuva esą ir taip „neblogai atrodo“. Laimei, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui prezidentas retoriką pakeitė pareikšdamas, kad „Lietuva turi ambiciją tapti žaliosios ekonomikos lydere“. Taip jis į Lietuvos istoriją įėjo kaip pirmasis žaliąjį šalies kursą parėmęs Lietuvos vadovas.
Užtat graudžiau atrodė, kai Lietuva 2020 m. gegužę dėjosi prie ES „klimato chuliganių“ aštuoneto, siekusio nelyginant stebuklingą atsinaujinančio ir iškastinio kuro energetikos mišrūną palikti gamtines dujas (kurių ir tuomet didžioji dalis tekėjo iš Rusijos) kaip priemonę, mažinančią emisijas, nors dėl tokio sabotažo kilo grėsmė Europos Sąjungai neįvykdyti Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų. Vis dėlto būtent 2019–2020 m. buvo reikšmingi lietuvių sąmonei dėl klimato kaitos. 2020 m. gruodį naujai suformuota Vyriausybė paskelbė, kad Lietuva, kaip ir daugelis ES šalių, sieks iki 2050 m. tapti klimatui neutralia valstybe. Taip pat verta pažymėti, kad 2020 m. vykusiuose Seimo rinkimuose pirmąkart skirta tiek daug dėmesio klimato politikai ir aplinkosaugai. Šios sritys minėtos daugumoje partijų programų, o interneto svetainėje „Aplinkosaugos koalicija“ rinkimų programos buvo reitinguotos pagal pasirengimą eiti „žaliuoju keliu“. Triumfavo Lietuvos žaliųjų partija ir Lietuvos socialdemokratų partija. Tik gaila, kad vienai pažadų realizuoti nepavyko, o kitos atstovai, išrinkti į Seimą, bet dirbantys opozicijoje, rodos, tuos punktus užmiršo. Kaip kitaip galima vertinti siūlymą su infliacija kovoti skatinant deginti daugiau dujų – siūlant atšaukti PVM visiems dujų, įskaitant gamtines dujas, vartotojams.
Kita vertus, 2022 m. Rusijos karas prieš Ukrainą paradoksaliai gali suteikti postūmį išjudinti atsargius planus gerokai sumažinti iškastinio kuro vartojimą, nes jo nemažai atkeliaudavo būtent iš Rusijos, ypač Lietuvos atveju. Lietuva viena pirmųjų ES pareiškė, kad nebepirks rusiškų dujų. Atrodė, kad dabartinė Vyriausybė gerai pasiruošė, nuolat mažindama iš Rusijos importuojamų dujų kiekį (2020 m. siekė 41,8 %, 2021 m. – 27 % visų importuojamų dujų). Argi ne pagirtina? Tačiau neilgai trukus, liepos mėnesį, paaiškėjo, kad gyriai Lietuvos valdžiai dėl ryžtingo žingsnio yra per ankstyvi. Vilnius, dar šiemet nurungęs septynis Lietuvos miestus kandidatus ir (kartu su Taurage) tapęs vienu iš šimto Europos miestų, sieksiančių neutralumo klimatui dar iki 2030 m., yra visiškai nepasirengęs atsisakyti gamtinių dujų. Vilniaus šildymo sektoriuje neskubėta pereiti prie biokuro, tad iki šiol kaip kuras didžiąja dalimi naudotos gamtinės dujos. O šioms keliskart pabrangus nuspręsta deginti mazutą, visais aspektais už gamtines dujas taršesnį naftos produktą. Dabar kyla grėsmė, kad Vilnius ne tik neįkūnys ambicingiausio miesto siekio, bet ir temps visą Lietuvą, įsipareigojusią mažinti ŠESD kiekį, žemyn. O yra savivaldybių, kuriose, kalbant apie biokurą, situacija dar prastesnė nei Vilniuje.
Be šio turbūt klasikiniu pavyzdžiu tapsiančio sprendimo, padaryta ir daugiau klaidų. Gamtinės dujos kaip kuras vis dar dominuoja Lietuvos pramonės įmonėse didele dalimi dėl to, kad pereiti prie biokuro pramonininkai tiesiog nebuvo skatinami. Kitaip nei daugelyje šalių, Lietuvoje daugiausia ŠESD išskiria ne energetikos, o transporto sektorius. Čia taip pat trūko toliaregės vizijos, nes dar prieš šešerius metus Vilniaus autobusų parkui įsigyti dyzelinių autobusų buvo laikoma norma, nepaisant žalos aplinkai, didelių ŠESD emisijų ir pinigų srautų Rusijai. Lietuvos stiprybė – vėjo ir saulės elektrinių plėtra, nors vykstant šių sektorių plėtrai trūksta investicijų į elektros perdavimo tinklo stiprinimą. Tačiau ir čia neapsieita be abejotinų punktų. Šių metų liepą Lietuvos Seimas priėmė „Proveržio paketą“, kuriuo siekiama įgyvendinti tikslą Lietuvai iš energiją importuojančios valstybės tapti daugiausiai atsinaujinančių šaltinių energiją eksportuojančia šalimi jau 2030 m. (2018 m. parengta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija numatė panašų tikslą pasiekti tik 2050 m.) Ir čia pat proveržis stabdomas įvedant 2 GW kvotą saulės elektrinėms. Motyvacija – elektros kainoms tam tikru laikotarpiu pernelyg sumažėjus galimi nuostoliai saulės elektrinių ir esą net vėjo jėgainių plėtotojams.
Reikėtų pažymėti, kad dar visai neseniai Lietuvos politikų požiūris į gamtines dujas buvo labai pragmatiškas ir stebėtinai trumparegiškas. 2018 m. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje gamtinės dujos įvardinamos „netaršiu šaltiniu“, kartu su atsinaujinančiais šaltiniais vaidinančiu lemiamą vaidmenį siekiant sukurti „energetiškai darnią ir savarankišką valstybę“ iki 2050 m. Jeigu personifikuotume Lietuvos santykius su gamtinėmis dujomis, tai būtų tik pastaruoju metu apkartęs saldus romanas, kuriame neištikimybė Paryžiaus susitarimo įsipareigojimams būtų teisinama energetine nepriklausomybe. Femme fatale vaidmenį čia galėtų atlikti Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Atsvara – atliekų deginimo jėgainės. Romanas saldus tol, kol nereikia už importines dujas mokėti milžiniškos kainos arba kol jos gaunamos iš agresyvaus, bet dar proto nepametusio kaimyno. Kita vertus, terminalo statyba vis dėlto buvo labai gerai apgalvotas ėjimas siekiant nusikratyti priklausomybės nuo rusiškų išteklių naštos. Nors dėl to reikės mokėti didelę, tačiau ekologiniu požiūriu adekvatesnę kainą nei iki šiol. Adekvatesnę todėl, kad nenormalu atrodė žemos rusiškų dujų kainos, jas subsidijuojant ar neretai pritaikant žemesnį akcizą tiek dėl šių poveikio klimatui, tiek dėl Rusijos agresyvumo ir 2014 m. pradėto karo prieš Ukrainą. Reikia viltis, kad tai bus ir dar geresnis akstinas pereiti prie biokuro. Nors ir biokuras negali būti panacėja. Štai atliekų deginimo jėgainės gali pasiūlyti pigesnį biokurą, tačiau tai gali paskatinti apsileisti ir pripratinti deginti tai, ką galima perdirbti, sukuriant naujas kliūtis tvariai ir nuosekliai klimato politikai įgyvendinti.
Vienas efektyviausių būdų mažinti dujų vartojimą – gerinti gyvenamųjų pastatų energetinį efektyvumą, pastatus renovuojant ir kartu taip taupant vartotojų lėšas – ateinančią žiemą tai bus, be abejonės, labai svarbu. Čia dauguma Lietuvos savivaldybių atrodo blankiai – tik vienoje iš 60 renovuotų daugiabučių daugiau nei pusė. Keturiuose didžiausiuose miestuose nerenovuotų daugiabučių dalis siekia 90 % ar net daugiau. Kvartalinė renovacija liko neįgyvendintina utopija. Nors gerųjų pavyzdžių yra – pvz., Slovakijos sostinės Bratislavos Petržalkos mikrorajonas, turintis 100 000 gyventojų, kiek pačiam teko regėti, yra visiškai renovuotas.
Nors Vilniaus pavyzdys rodo, kad pesimistai, prognozuojantys didesnes emisijas dėl karo Ukrainoje, yra teisūs, linkiu Lietuvai politinės valios pataupyti ir sumažinti gamtinių dujų vartojimą atsinaujinančių energijos šaltinių labui, taip prisidedant tiek prie kovos su klimato kaita, tiek prie savo ir kaimynų nepriklausomybės nuo rusiškų dujų.
Apduję kiti europiečiai
Tai, kad nemažą likusios Europos dalį yra apraizgęs rusiškų dujų tinklas, akivaizdu tapo būtent šiemet. Būtų galima kalbėti apie korupciją (corruptio) pirmine šio žodžio prasme – netyrumą, pagedimą, kai dėl politinių ir ekonominių dividendų buvo tiesiami nauji dujotiekiai (kaip „Nord Stream 2“), pasirašomi nauji dideli bendradarbiavimo su Rusija planai. Nors daug girdėjome apie Vokietijos priklausomybę, analogiško masto priklausomybė dar 2020 m. vargino Čekiją, Latviją, Moldovą ir Vengriją. Taip didelė dalis Europos tapo apraizgyta rusiškų dujotiekių tinklais, priklausomybei pasiekus tokį lygį, kad tokioms šalims kaip Vokietija vienašalis bambagyslės nukirtimas gresia rimtomis pasekmėmis. Būtent dabartinė situacija skatina ryžtingiau atsisakyti iškastinio kuro, įskaitant rusiškas dujas. Tik problema ta, kad mažiau gamtinių dujų nebūtinai reikš mažiau emisijų. Ir Vokietija, naudojanti vienas taršiausių anglių (lignito) jėgainių ES, gali nerasti kitos išeities, kaip deginti daugiau anglių. Ypač jei karas užsitęs. Matyt, savo atžangiu sprendimu deginti mazutą būsime ne vieni…
Pažvelgus į Europos Sąjungą, ji irgi neatrodo pakankamai ištikima Paryžiaus klimato susitarimui. Viena vertus, Europos Komisija yra numačiusi programą „REPowerEU“, kuria siekia sumažinti Europos Sąjungos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Taip pat liepos pabaigoje ES energetikos ministrai aptarė pasiūlymą visoms ES šalims 15 % sumažinti dujų suvartojimą. Labai abejotina, ar tam pagelbės Europos Parlamento liepos 6 d. priimtas pasiūlymas dėl gamtinių dujų prilyginimo „žaliesiems“ resursams. Beje, gan paradoksalu, kad toks pasiūlymas yra reglamento, siekiančio paskatinti „žaliąsias“ investicijas ir užkirsti kelią manipuliavimui ekologijos kriterijais, dalis. Šiaip ar taip, darosi akivaizdu, kad mažesnė ar didesnė priklausomybė nuo dujų, taigi ir nuo rusiškų, išliks, tad lengva nebus, nes viena labiausiai nuo jų priklausanti valstybė, Vokietija, kartu yra ir didžiausia ES ekonomika.
Kitos neigiamos tendencijos dėl karo Ukrainoje – intensyvesnis iškastinio kuro kasimas už Rusijos ribų, daugiau emisijų iš karo pramonės ir mažesni biudžetai gerosioms iniciatyvoms klimato kaitai švelninti. Rugpjūčio pabaigoje pasirodė informacija, kad Rusija ėmė deginti didžiulius kiekius dujų, kurių nebeparduos Europai, – apie 4 mln. kubinių metrų per dieną. Praėjus savaitei po Rusijos invazijos į Ukrainą Elonas Muskas paskatino JAV intensyviau naudoti savo naftos ir dujų išteklius, kad nereikėtų importuoti iš Rusijos. Dėl to neatmetama domino efekto tikimybė, nes gali paskatinti ir Indiją su Kinija apmažinti savo ir taip nepakankamas ambicijas klimato politikoje dėl šalių priklausomybės nuo taršių anglių. O kur dar papildomos emisijos aktyviau sukantis karo pramonės krumpliaračiams, kai Vakarų šalyse, Rusijoje, Kinijoje ir Indijoje bus intensyviau gaminama ginkluotė. Anot „Janes“, pasaulinės atvirojo kodo gynybos žvalgybos agentūros, išlaidos ginklavimuisi pasauliniu masto augo ir kovido pandemijos metu bei 2020 m. siekė 1,93 trln. JAV dolerių. Jei visą šią sumą skirtume švariai energijai, padengtume pusę investicijų, reikalingų 2050 m. pasiekti pasaulio neutralumą klimatui ir neperžengti 1,5 laipsnio atšilimo ribos. Neabejojama, kad 2022 m. išlaidos bus dar labiau išaugusios.
Ar degindami dujas padedame Putinui?
Ne veltui sakoma, kad kiek žmonių – tiek nuomonių. Šis nelogiškai skambantis klausimas vis dėlto kai kuriems pasirodė sudėtinga dilema. Dar šiais metais Ukrainos energetikos ministras gyrė Europos Komisiją, kad ši gamtines dujas ir branduolinį kurą kaip „žaliąją energiją“ įtraukusi į europinę taksonomiją (vėliau keli Ukrainos Aukščiausiosios Rados nariai išreiškė priešingą poziciją). Nieko keisto, nes vasarį tam palaikymą išreiškė ir Lietuvos energetikos ministerija, viceministrui apibendrinus poziciją klasikiniu „nešaukime sau į koją“. Vis dėlto nors tokia keista taksonomija ir liko, turbūt retas dabar abejoja, kad priklausomybė nuo dujų yra Europos Achilo kulnas. Paprastai tariant – dabar pats laikas kuo greičiau atsisakyti rusiškų gamtinių dujų, naftos, o laipsniškai – gamtinių dujų ir naftos apskritai. Būtent dėl to, kad pasinaudodami tokia sudėtinga situacija europiečiai gali greičiau tapti „blaivininkais“ ir atsisakyti rusiškų angliavandenilių arba priešingai – imtis ko nors, kas sukels daug skausmingesnes pagirias.
Spaudoje gausu tiek optimistiškų, tiek pesimistiškų spėliojimų, o kieno bus tiesa – priklausys ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo karo Ukrainoje trukmės. Žvelgiant į Lietuvos ar Vokietijos pavyzdį gali pasirodyti, kad ŠESD emisijų čia bus tik daugiau, o dar už jas reikės ir brangiau susimokėti. Ką jau kalbėti apie tai, kad pati Rusija, išsijuosusi bombarduodama Ukrainą, daro milžinišką žalą ne tik Ukrainos infrastruktūrai, bet ir aplinkai. Taip pat ir Lenkija veikiausiai grįš į senesnius laikus importuotas dujas kur galėdama kompensuodama gerokai taršesnių savų anglių deginimu. Kita vertus, žvelgiant iš pozityvesnės perspektyvos, esu linkęs spėlioti, kad ypač po to, kai Rusija pralaimės karą, dujų, taip pat ir skysto ar kieto iškastinio kuro kainos dar ilgą laiką bus pakilusios, taip sudarydamos puikias sąlygas beveik ŠESD neišskiriančių šaltinių plėtrai. Laisvę mylinčioms šalims tereikia remti Ukrainą ir padėti jai įveikti rašizmą. Ir dar greičiau eiti žaliuoju kursu. Kuo anksčiau – tuo didesnė tikimybė, kad nepavėluosime. Anot klimatologų, esminių veiksmų kovojant su klimato kaita turime imtis per artimiausią dešimtmetį, kad išvengtume pragaištingiausių padarinių. Artimoje ateityje laukia iššūkių ir vilčių kupinas metas.
