Pūkinė pagalvė

 

Urugvajiečių rašytojo Horacio Quirogos (1878–1937), apsakymo meistro, „Tobulo novelisto dekaloge“ mokytojais dievais nurodžiusio Poe, Maupassant’ą, Kiplingą ir Čechovą, apsakymas El almohadón de plumas pirmąkart išspausdintas 1907 m., vėliau įtrauktas į rinkinį iškalbingu pavadinimu „Pasakojimai apie meilę, beprotybę ir mirtį“ (Cuentos de amor de locura y de muerte, 1917).

(Daugiau Quirogos kūrybos žr. „Lotynų Amerikos novelės“ (1982, vert. V. Petrauskas), „Literatūra ir menas“, 2008.X.17 (vert. L. Rybelis), „Š. A.“, 2017.VIII.4 (vert. S. B.)

Jų medaus mėnuo buvo šiurpulingas. Šviesiaplaukės, angeliškos ir drovios nuotakos svajingą mergaitiškumą atšaldė vyro griežtumas. Vis dėlto ji labai jį mylėjo, nors kartais šiek tiek susigraudindavo, kai vaikštant gatve slapčia žvilgteldavo į aukšto stoto Chordaną, tokį tylų pastaruoju metu. Jis taip pat labai ją mylėjo, tačiau to atvirai neparodydavo.

Tris mėnesius – susituokė balandį – jie gyveno ypatingoje palaimoje. Be abejonės, ji būtų norėjusi mažiau griežtumo tame statiškame meilės danguje, daugiau spontaniško nesuvaidinto švelnumo, bet šalta vyro laikysena visada ją sulaikydavo.

Namas, kuriame jie gyveno, turėjo įtakos jos drebuliui. Tylusis kiemas – frizai, kolonos ir marmurinės statulos – savo baltumu kūrė rudenišką magiškų rūmų įspūdį. Viduje ledinis tinko blizgesys, plikos sienos stiprino nemalonaus šalčio pojūtį. Einant iš vieno kambario į kitą žingsniai aidėjo visame name, tartum ilgas apleistumas būtų įjautrinęs jų skambesį.

Šiame keistame meilės lizdelyje Alisa praleido visą rudenį. Ji išsižadėjo senų svajonių ir toliau gyveno priešiškuose namuose, stengdamasi apie nieką negalvoti, kol sugrįždavo vyras.

Nenuostabu, kad ji sublogo. Ją užklupo lengvas gripas, kuris klastingai užsitęsė kelias dienas: po to Alisos sveikata nebeatsitaisė. Galiausiai vieną popietę remdamasi į vyro ranką ji nusprendė išeiti į sodą. Alisa apatiškai apsižvalgė. Staiga Chordanas švelniai uždėjo ranką jai ant galvos, o Alisa pratrūko raudoti, apglėbdama jo kaklą. Ji ilgai verkė, apimta nebylaus siaubo, o nuo menkiausio vyro bandymo ją paglostyti ašarų pagausėdavo. Pagaliau verksmui nurimus, ji ilgai stovėjo, paslėpusi veidą vyro kaklo duobutėje, nejudėdama ir nepratardama nė žodžio.

Tai buvo paskutinė diena, kai Alisa jautėsi pakankamai stipri, kad pajėgtų atsikelti. Kitą dieną ji pabudo apsvaigusi. Atidžiai ją apžiūrėjęs gydytojas liepė nesijaudinti ir ilsėtis.

– Nežinau, – tarė jis Chordanui prie durų, bet vis dar pašnibždom. – Ji jaučia didelį silpnumą, kurio negaliu paaiškinti, ir jokio vėmimo, nieko… Jei rytoj jai nepagerės, tuoj pat man paskambinkite.

Kitą dieną Alisai pablogėjo. Vyko konsultacija. Diagnozavo neįtikėtinai progresavusią, visiškai nepaaiškinamą anemiją. Alisos daugiau nebekamavo alpulys, tačiau ji akivaizdžiai buvo prie pat mirties slenksčio. Visą dieną miegamajame degė šviesos ir tvyrojo visiška tyla. Praėjo kelios valandos be menkiausio garso. Alisa užsnūdo. Chordanas įsikūrė svetainėje, ten taip pat neužgesdavo šviesa. Jis nenuilstamai vaikščiodavo iš vieno kambario galo į kitą. Kilimas sugerdavo jo žingsnius. Kartais jis įeidavo į miegamąjį ir toliau tyliai žingsniuodavo pirmyn ir atgal palei lovą, vis žvilgčiodamas į žmoną.

Netrukus Alisą pradėjo kamuoti haliucinacijos, iš pradžių miglotos, lyg plūduriuojančios ore, paskui nusileidžiančios ant grindų. Jauna moteris plačiai atmerktomis akimis vis žvilgčiodavo į kilimą abipus lovos. Vieną vakarą Alisa staiga sužiuro į vieną tašką. Po akimirkos ji pravėrė burną, norėdama sušukti, o jos nosis ir lūpos tapo lyg perlamutrinės nuo prakaito.

– Chordanai! Chordanai! – sušuko ji, sustingusi iš išgąsčio, žiūrėdama į kilimą.

Chordanas įbėgo į miegamąjį, o jį pamačiusi Alisa iš siaubo suriko.

– Čia aš, Alisa, aš!

Alisa sumišusi pažvelgė į vyrą, pažvelgė į kilimą, dar kartą apstulbusi pažvelgė į vyrą, o paskui nurimo. Ji nusišypsojo, paėmė vyro ranką ir drebėdama ją glostė.

Tarp labiausiai pasikartojančių haliucinacijų buvo kažkoks pusiaužmogis, pirštų galiukais pasistiebęs ant kilimo ir įsmeigęs į ją akis.

Gydytojai vis sugrįždavo, bet iš jų nebuvo jokios naudos. Jų akyse diena iš dienos visiškai nežinia kodėl nyko gyvenimas. Per paskutinę konsultaciją Alisa gulėjo sustingusi, o gydytojai, matuodami jos pulsą, perdavinėjo apmirusį riešą iš rankų į rankas. Jie kurį laiką stebėjo ją tylėdami, o paskui perėjo į valgomąjį.

– Et… – neviltingai gūžtelėjo pečiais gydytojas. – Rimtas atvejis… Mažai ką galima padaryti…

– Tai nors tiek darykite! – Chordanas sudejavo ir trinktelėjo į stalą.

Alisą sekino anemijos kliedesys, kuris vakaro valandomis vis stiprėjo, o auštant šiek tiek atslūgdavo. Dienos metu niekada nepablogėdavo, bet kiekvieną rytą ji pabusdavo be jėgų, apsvaigusi. Atrodė, kad tik naktimis jos gyvybė iš jos trykšta naujomis kraujo bangomis. Visada pabudusi ji jausdavosi, tarsi būtų susmukusi lovoje, o ant jos būtų užgriuvęs nepakeliamas svoris.

Po trečios šio atkryčio dienos ji daugiau nebesikėlė iš lovos. Alisa vos beįstengė pajudinti galvą. Ji nenorėjo, kad jos lovą kas nors liestų, net nenorėjo, kad būtų keičiamas pagalvės užvalkalas. Ją apėmė baimė, kad sutemus į lovą ropščiasi pabaisos ir šliaužia antklode.

Tada ji prarado sąmonę. Pastarąsias dvi dienas ji be perstojo pusbalsiu šūkčiojo. Miegamajame ir svetainėje vis dar degė šviesos. Kankinančioje namų tyloje girdėjosi tik monotoniškas kliedesys, sklindantis iš lovos, ir prislopintas Chordano amžino žingsniavimo aidas.

Galiausiai Alisa mirė. Tarnaitė, vėliau atėjusi sutvarkyti lovos, akimirką nustebusi žiūrėjo į pagalvę.

– Pone! – ji tyliai kreipėsi į Chordaną. – Ant pagalvės yra dėmių, panašių į kraują.

Chordanas greitai priėjo ir pasilenkė prie pagalvės. Iš tiesų ant užvalkalo, abipus Alisos galvos paliktos duobutės, matėsi dvi mažos tamsios dėmelės.

– Atrodo, lyg būtų pradurta, – sumurmėjo tarnaitė po akylaus stebėjimo.

– Pakelkite prieš šviesą, – paliepė Chordanas.

Tarnaitė pakėlė pagalvę, bet tuoj pat numetė ir liko stovėti žiūrėdama į jį išbalusi ir drebanti. Staiga Chordanas pajuto, kad jam šiaušiasi plaukai.

– Kas tai? – sumurmėjo jis užkimusiu balsu.

– Pagalvė sunki, – vis dar drebėdama tarė tarnaitė.

Chordanas ją pakėlė; ji buvo nepaprastai sunki. Jis išnešė ją iš kambario ir ant valgomojo stalo peiliu perrėžė užvalkalą. Pūkai pakilo į viršų, o tarnaitė, plačiai atvėrusi burną, iš siaubo sušuko ir užsidengė veidą sugniaužtais kumščiais –
tarp plunksnų, iš lėto judindamas plaukuotas kojas, gulėjo monstriškas padaras – gyvas, gleivėtas kamuolys. Jis buvo toks išpurtęs, kad vos galėjai įžiūrėti jo žabtus.

Kiekvieną naktį, nuo tada, kai Alisa atsigulė į savo lovą, jis slapta prispausdavo savo burną, tiksliau, čiuptuvą, prie jos smilkinių ir siurbė kraują. Žaizda beveik neįmatoma. Kasdien pervelkama pagalvė, žinoma, neleido gyviui išsivystyti, bet kai jauna moteris nebepajėgė judėti, siurbimas tapo nepertraukiamas. Per penkias dienas ir penkias naktis jis išsiurbė Alisos gyvybę.

Šie paukščių parazitai, kurie įprastoje aplinkoje būna maži, tam tikromis sąlygomis gali išaugti milžiniško dydžio. Atrodo, kad žmogaus kraujas jiems ypač tinka, todėl jų neretai galima aptikti pūkinėse pagalvėse.

 

Vertė Simonas Bernotas