HORACIO QUIROGA

Pasroviui

Horacio Quiroga (1878–1937) – urugvajiečių prozininkas, dramaturgas, poetas. Apsakymuose daugiausia vaizdavo žūtbūtines žmonių ir gyvūnų pastangas išlikti mistinės auros persmelktoje laukinėje gamtoje, džiunglėse; vaizdžiai ir įtikinamai aprašė įvairias psichinių sutrikimų būsenas ir haliucinacijas.

 

Vyras užmynė ant kažin ko balkšvo ir iškart pajuto įkandimą į pėdą. Jis keikdamasis šoktelėjo į priekį ir atsisukęs išvydo kaisaką žararaką, susirangiusią ir besirengiančią vėl pulti.

Vyras, žvilgsniu apmetęs pėdą, iš kurios sunkėsi du kraujo lašeliai, iš už juosmens išsitraukė mačetę. Gyvatė juto grėsmę ir, susisukusi į spiralę, paslėpė galvą jos vidury, bet mačetė krito aštriu galu ir perkirto jai stuburą.

Vyras atsiklaupė atidžiau apžiūrėti įkandimo, nubraukė kraujo lašus ir kiek susimąstė. Aštrus skausmas iš dviejų violetinių žaizdelių ėmė plisti po visą koją. Vyras greitosiomis skarele apsirišo kulkšnį ir ėmė taku šlubuoti į savo rančą.

Skausmui kojoje plintant rodėsi, tarsi mėsa plyštų po oda, ir vyras pajuto žaibiškus du ar tris skausmo tvinksnius, pasiekiančius blauzdos vidurį. Jam buvo sunku pajudinti koją, burnoje pajutęs geležies skonį, jis dar sykį nusikeikė.

Galiausiai vyras pasiekė savo rančą ir susmuko ant cukranendrių preso. Du violetiniai taškai išvirto nežmonišku visos pėdos ištinimu. Oda atrodė suplonėjusi, įsitempusi iki plyšimo. Jis norėjo pašaukti savo moterį, bet balsas virto verksmu ir užstrigo išdžiūvusioje gerklėje. Troškulys užgožė balsą.

– Dorotėja! – jam galiausiai pavyko surikti. – Atnešk brendžio!

Ji atlėkė su sklidinu stiklu, ir vyras jį išgėrė trim gurkšniais. Bet nieko nepajuto.

– Prašiau brendžio, o ne vandens! – jis vėl išstaugė. – Atnešk brendžio!

– Bet čia ir yra brendis, Pauliau! – išsigandusi paprieštaravo.

– Ne, tu man davei vandens! Aš norėjau brendžio!

Moteris vėl nulėkė, po akimirkos grįžo su didbuteliu. Vyras išmaukė vieną, antrą, trečią stiklą, bet gerklėje nieko nejuto.

– Na, nieko gero, – sumurmėjo žvelgdamas į savo pėdą, jau pamėlusią iki gangrenos blizgesio. Skarele aprištos galūnės mėsa rasojo kaip pabaisiška kraujinė dešra.

Akinantis skausmas ir toliau plito nepaliaujamais tvinksniais, kurie jau siekė kirkšnį. Žiaurus troškulys kvėpuojant gerklėje virto karščiu. Kai bandė atsisėsti, suėmė siaubingas noras vemti; jis pusę minutės vėmė, galvą įrėmęs į medinį ratą.

Bet vyras nenorėjo mirti ir, nusileidęs į pakrantę, įsliuogė į kanoją. Sėdėdamas laivagaly pradėjo irkluoti į Paranos vidurį. Čia, pasroviui, srovei tekant šešių kilometrų per valandą greičiu, link Igvasu, iki Takuru-Puku nuplauktų greičiau nei per penkias valandas.

Vyras iš paskutinių jėgų nusiyrė iki upės vidurio; pasiekus vidurį, jo nusilpusios rankos įmetė irklą atgal į kanoją. Vėl išsivėmęs – šįkart krauju – jis pakreipė galvą, pažvelgė į saulę ir išvydo ją jau besileidžiančią už aukštų kalvų.

Visa koja – iki šlaunies vidurio – virto deformuotu kietu medgaliu, kuris jau ardė drabužius. Žmogus prapjovė skarelę ir peiliu perrėžė kelnes, papilvė buvo patinusi ir klaikiai skausminga, nusėta didelėmis grėsmingomis dėmėmis. Vyras suprato, kad niekaip nenusigaus iki Takuru-Puku, ir nusprendė prašyti draugužio Alveso pagalbos, nors su juo jau seniai nesimatė.

Upės srovės dabar ėmė nešti link Brazilijos pakrantės, ir vyras lengvai priplukdė savo kanoją. Jis šliaužė įkalnėn bent dvidešimt metrų, bet netekęs jėgų sukniubo paslikas.

– Alvesai! – sušuko iš visų jėgų ir sukluso.

– Drauguži Alvesai! Nepalik manęs bėdoje! – vėl suriko, kilstelėjęs galvą nuo žemės.

Selvos tyloje neišgirdo nė menkiausio atsako. Vyras sukaupęs visas jėgas parsikapanojo į kanoją ir ją vėl ėmė nešti srovė.

Parana tekėjo į beribę gelmę kanjono, kurio šimtų metrų aukščio šlaitai sielvartingai rėmėsi į upę. Nuo juodo bazalto pakrančių kilo toks pat juodas miškas. Priekyje upės krantai lyg amžina melancholiška siena driekėsi iki begalybės, šiose gelmėse upės tėkmė skubėjo grėsmingais, nepaliaujamais purvino vandens verpetais. Gamtovaizdis buvo rūstus, jame viešpatavo mirtina tyla. Temo, ir jo ramus, liūdnas grožis įgavo nepaprastos didybės.

Saulė jau buvo nusileidusi, kai vyras kanojos gale pusiaugulomis pajuto skausmingą šaltį. O tada staiga ir netikėtai jis iš lėto pakėlė sunkią galvą – pasijuto geriau. Kojos beveik nebeskaudėjo, troškulys pranyko, o krūtinė, tarsi išlaisvinta, atsivėrė lėtam kvėpavimui.

Be abejonės, nuodų poveikis išblėso. Vyras jautėsi gana gerai ir, nors neturėjo jėgų pajudinti rankų, visiškai užsimiršęs skaičiavo krentančius lašus. Jis pagalvojo, kad po mažiau nei trijų valandų jau bus pasiekęs Takuru-Puku.

Pasijutus geriau vyrą apėmė prisiminimų kupinas mieguistumas. Jis nieko nejautė nei šlaunyje, nei pilve. Ar draugas Goana tebegyvena Takuru-Puku? Galbūt jis susitiks ir su savo buvusiu darbdaviu bei produkcijos pirkėju ponu Dougaldu.

Ar jau greitai bus? Vakaro dangus nusidažė aukso spalva, ir upė perėmė šią spalvą. Patamsėjusioje Paragvajaus pakrantėje kalnas apelsinų žydėjimo aura ir laukiniu medumi skleidė upe saulėlydžio ramybę. Pora papūgų arų, tykiai plasnodamos į Paragvajų, praskriejo aukštai virš galvos.

Čia, žemai, auksinėje upėje, kanoja greitai dreifavo, kartais sukdamasi aplink burbuliuojančiuose vandens sūkuriuose. Vyras, plaukiantis upe, kiekvieną akimirką jautėsi vis geriau ir jau ilgai galvojo, kiek laiko praėjo nuo tada, kai jis matėsi su Dougaldu. Treji metai? Ne, ne taip seniai. Dveji metai ir devyni mėnesiai? Panašiau. Aštuoni su puse mėnesio? Taip, tikrai taip.

Staiga jis pajuto, kad kūnas iki krūtinės sustingo. Kodėl taip nutiko? Ir kvėpavimas…

Jis sutiko vyrą, kuris nupirko Dougaldo medienos verslą, Lorensą Kubiją, Puerto Esperansoje Didįjį penktadienį. Ar penktadienį? Taip. O gal ketvirtadienį?

Vyras iš lėto ištiesė pirštus.

– Ketvirtadienį…

Ir nustojo kvėpuoti.

 

Vertė Simonas Bernotas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.