GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Rašymas yra skaitymas

Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio: sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. V.: Aukso žuvys, 2022. 335 p.

Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio: sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. V.: Aukso žuvys, 2022. 335 p.

Sunki tarsi albumas knyga: Ulos Rugevičiūtės Rugytės iliustracijos atspindi fragmentišką Jurgos Vilės stilistiką, bet ligi paties Oskaro Milašiaus beprotybės joms toloka. Milašius – Lietuvos kaip Šiaurės Atėnų vizijos autorius, todėl seku jo figūros kultūrinę recepciją. Buvau visiškai tikra, kad knyga vaikams, todėl garsiai skaičiau dukrai. Beveik neapsirikau – modernizmo pradžiamokslis, parašytas naivizmo stilistika, bet: labiau scenarijus filmui negu literatūra. Pirmūniškas visažinis balsas netgi erzina, kai kalbama apie neva bohemą. Per daug citatų (pvz., Alinos Orlovos dainų, nors ir kaip gražiai atrodytų įvaizdžių jungtys), plepėjimo apie spektaklius; neišplėtoti nelabai kuo su tema susijusių kultūros asmenybių škicai. Savaip nuvylė.

 

Eka Kurniawan. Grožis lyg žaizda. Romanas. Iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. V.: Kitos knygos, 2018. 456 p.

Eka Kurniawan. Grožis lyg žaizda. Romanas. Iš anglų k. vertė Vaida Kelerienė. V.: Kitos knygos, 2018. 456 p.

Apie Indonezijos istoriją ir kultūrą žinau ne per daugiausiai, tad romaną skaičiau godžiai. Pasakojama įtraukiančiai, grožis, kaip daugelio moterų nelaimė, priešpriešinamas bjaurumui. Pagrindinė veikėja sekso nelaiko reikšmingu jos ribas žeidžiančiu dalyku, todėl gali dirbti prostitute – retokas atvejis literatūroje. Azijos egzotika: tėvai visiškai nekontroliuoja savo vaikų likimų ir net pernelyg dėl to nesijaudina. Siužeto vingiai primena stebuklines pasakas – pvz., moterį išprievartauja šuo, veikėjas galiūnas yra nesužeidžiamas, aprašytas zombių prisikėlimas iš numirusiųjų. Žmones valdo determinizmas, prakeiksmai: aišku, tai demonų raiškos sritis.

 

Ernesto Spinelli. Ne-žinančiojo pasakojimai: aštuonios istorijos apie egzistencinę psichoterapiją. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Birštonas: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, 2020. 236 p.

Ernesto Spinelli. Ne-žinančiojo pasakojimai: aštuonios istorijos apie egzistencinę psichoterapiją. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Birštonas: Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutas, 2020. 236 p.

Autorius teorizuoja labai jau abstrakčiai, pvz.: „Pasąmonės, kaip atskiros psichikos sistemos, idėja reikalauja pripažinti, kad pasąmonės turinys gali tapti sąmoningas tik naudojant tam tikrus interpretacijos ar atkodavimo metodus. O hipotezės, kad sąmoningas suvokimas yra vienas sąmonės procesų, nebūtina papildyti interpretavimo ar dešifravimo funkcijomis, pakanka jau esamų (nors daugiausia vis dar mįslingų) sąmoningo informacijos apdorojimo ir suvokimo būdų“ (p. 84). Sako, bet nieko naujo nepasako. Bando įrodyti, kad pasąmonė nėra nuo sąmonės atskirta sistema, bet formuluoja taip neįdomiai, kad visai neįtikina. Tačiau knyga nėra polemika su psichoanalize: pasakojamos kelios pacientų istorijos, ne specialistui kiek per nuobodžios.

Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo. Romanas. Iš makedonų k. vertė Laima Masytė. V.: Metodika, 2013. 335 p.

Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo. Romanas. Iš makedonų k. vertė Laima Masytė. V.: Metodika, 2013. 335 p.

Ši knyga, kitaip negu Spinelli, demistifikuoja Freudą vitališku mostu. Ir tai tik patvirtina mintį, koks svarbus rašymui yra skaitymas – ne vien kaip medžiagos rinkimas, bet ir kaip gebėjimas pajusti ir atpažinti autentišką stilių, kad ir pats mėgintum tokį meistrauti. Romane veikia bent du Giovanni Bellini paveikslai – aprašyti su detalėmis, todėl įdomu jų ieškoti. Dėl „Nukryžiavimo“ suabejojau, kuris variantas, – romane minima klūpanti ir sudėjusi rankas Marija, o tokios nėra nė viename.

 

 

Po sinodinio kelio itin tinkamas skaitinys: drįsčiau sakyti, kai kam gali būti efektyvesnis už pradinukiškai atomizuotus Alfa, Beta ir Gama kursus. Meksika, XX a. ketvirtasis dešimtmetis – vienoje valstijoje visiškai uždrausta religija. Paskutinis likęs kunigas, kurį revoliucinė valdžia gaudo tam, kad sušaudytų, – alkoholikas ir turi vaiką. Ir visgi knyga atveria krikščionybės gelmę: tos krikščionybės, kurioje esama vietos ir metafizikai, ne vien psichologijai. „Visada jam nerimą kėlė pamaldžiųjų moterų likimas. Kaip ir politikai, jos mito iliuzija. Jis baiminosi dėl jų: dažnai jos mirtį pasitikdavo neįveikiamo pasitenkinimo būsenos, užvaldytos negailestingumo. Jei tik kas gali, privalo jas ištraukti iš sentimentalių nuostatų apie tai, kas yra gera…“ (p. 196) Romanas pirmąkart išleistas 1940 m., bet kokie aktualūs šie žodžiai – ir ne vien moterims. 

Graham Swift. Motinų sekmadienis. Romanas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2019. 128 p.

Graham Swift. Motinų sekmadienis. Romanas. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2019. 128 p.

Pagrindinė veikėja romane pavadinama „vargo pele“ – našlaitė, pamestinukė, nuo šešiolikos metų tarnaujanti aristokratams ir kaip tarnaitė, ir kaip meilužė. Mūsiškės Severiutės atitikmuo, tik britiška stilistika. Sunkiai įtikima, bet vėliau ji taps rašytoja – netgi „modernia rašytoja“. Bet tai ne vien Pelenės siužetas. Swiftas „nenuleidžia kameros“ nuo vienos veikėjos, bet šiame komponavimo būde nepasitaiko nė gramo veikėjos egocentrizmo.

 

 

Sayaka Murata. Kombinio moteris. Romanas. Iš japonų k. vertė Gabija Čepulionytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 142 p.

Sayaka Murata. Kombinio moteris. Romanas. Iš japonų k. vertė Gabija Čepulionytė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 142 p.

Japonija visuomet mane gąsdino – mandagumo sąmone ir suicidinėmis tradicijomis, robotų sužmoginimu ir lankstymosi muštru. Nors anotacijoje pabrėžiamas „neįprastas“ siužetas (veikėja įsimyli parduotuvę), ši jungtis kiek pernelyg išryškinta kaip labai išskirtinė – Lietuvoje daugybė žmonių labiau už artimuosius myli savo darbus, namus, vejas, hobius ir automobilius. Kapitalizmo kritika įdomi tik tada, kai ji jį apgauna – perkonstruoja į geresnę versiją.

 

 

 

Yoko Ogawa. Begalinė lygtis. Romanas. Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 240 p.

Yoko Ogawa. Begalinė lygtis. Romanas. Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 240 p.

Smagus romanas, bet jau toks, kaip pasakytų Jonas Ūbis, hagiografinis (jis taip sako apie biografinius filmus, kur veikėjai idealizuojami arba juodinami). Matematikos profesorius toks teisingas, vieniša mama – moralumo įsikūnijimas, sūnus visai nepatiria brendimo sunkumų, o našlė – bloga. Ir vis dėlto knyga bando kalbėti apie nesavanaudiškus jausmus bei matematikos grožį (rektorius Jonas Kubilius sakydavo „matematikos poezija“).

 

 

Rasa Aškinytė. Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 184 p.

Rasa Aškinytė. Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 184 p.

Šiuose į alegorijas panašiuose apsakymuose veiksmas įvyksta kažkaip labai greitai. Tamsiųjų amžių mitologizacija nelabai veikia, dirbtinokai prišlietos atrodo ir citatos iš Biblijos. Bet tiek to, gali būti tokia suasmeninta kristologijos versija. Gal per daug skubiai sulipdytos ezoterikos, kuri nelabai įtikina: dar gerai, kad tarp veikėjų esama kūniškų santykių, be jų jie atrodytų perdėm nutolę nuo realybės.

 

 

 

 

Ida Povilaitė. Homo office. Romanas. K.: Jūsų Flintas, 2021. 288 p.

Ida Povilaitė. Homo office. Romanas. K.: Jūsų Flintas, 2021. 288 p.

Paplūdimio romanas, nors ir nekvailai parašytas – tiesiog skirtas „normaliesiems“, ne literatūros žmonėms. Apie vartojimą, kuris nekelia žmogui jokių sąžinės priekaištų nei egzistencinių rūpesčių. Patys vartojimo aprašai negeneruoja naujų prasmių. Žinojau, kad stambiųjų korporacijų vidaus gyvenimas yra toks nuobodus, tad skaitydama nieko naujo nesužinojau – medžiaga netransformuojama į distopiją. Trūksta pačios literatūros. Veikėja kiek primena Mirandą iš „Ir velnias dėvi „Prada“, tik ji pati fokusuoja siužetą iš velnio (deja, tikrai ne iš Dievo, nors mėginama regėti ir jo vardu) perspektyvos.

 

 

Kazimierz Sakowicz. Panerių dienoraštis 1941–1943 m. Iš lenkų k. vertė UAB „Magistrai“. V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016. 203 p.

Kazimierz Sakowicz. Panerių dienoraštis 1941–1943 m. Iš lenkų k. vertė UAB „Magistrai“. V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016. 203 p.

Ką gi, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ gali šiek tiek pailsėti: tokių šokiruojančių detalių kaip šuns išrausiamos kūnų dalys ar ištiškusios smegenys jau senokai skaičiau. Aišku, ir nuo krūties nutrauktas ir nužudytas kūdikis, deginamos žmogienos tvaikas, sėkmė apsimesti negyvam lavonų duobėje ir pabėgti, o paskui patekti į Panerius dar kartą. Tai lenkų žurnalisto, gyvenusio netoli bazės, kruopšti tų dienų įvykių dokumentacija. Apie dienoraštį nežinojo net jo žmona: užrašus dėjo į limonado butelius ir užkasdavo darže. Atkasė smalsūs kaimynai, mat tikėjosi, kad ten buvo užkasti turtai. 1944 m. nušautas kaip Armijos Krajovos narys.

 

 

 

Icchokas Rudaševskis. Vilniaus geto dienoraštis. Parengė ir vertė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018. 352 p.

Icchokas Rudaševskis. Vilniaus geto dienoraštis. Parengė ir vertė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018. 352 p.

Širdį veriantis keturiolikmečio egodokumentas, parašytas jidiš kalba: su gabaus literato žyme. Lavinimasis gete jam atrodo vienintelė gyvenime (kurio baigtį nujaučia) likusi prasmė. Poetiški fragmentai, kuriuose grožimasi deimantus primenančiomis snaigėmis gete ar žvaigždės kritimu, kelia skaitančiajai ontologinę sumaištį – juk žinome kontekstą, jų stebėtojas bus nužudytas, vos sulaukęs penkiolikos. Parodyta simpatija sovietams, bet tai visiškai neerzina, suvokiant genocido kontekstą. Kas beliko mokslingam paaugliui? Ryški bendruomeninė laikysena, socialinis jautrumas: autorius fiksuoja hierarchijas tarp pačių geto gyventojų ir jomis piktinasi.

 

 

Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis. Kūrybos rinktinė. Sudarė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 342 p.

Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis. Kūrybos rinktinė. Sudarė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. 342 p.

Turime galimybę skaityti dar vieną holokausto dienoraštį, rašytą lietuviškai. Rašo devyniolikmetė studentė, bet kai kuriais rakursais naivesnė už Rudaševskį. Tik dėl komunistų racionalesnė, dienoraštyje jiems nepritaria. (Jaučiasi vyrų ir moterų auklėjimo skirtumai: Olkinaitė daugiau dėmesio skiria jausmams, individualiai introspekcijai, nesiima moralinio laikų vertinimo.) Eilėraščiai taip pat rašyti lietuviškai, skaityti Vinco Mykolaičio-Putino globojamoje universiteto literatūros popietėje, publikuoti tuometinėje spaudoje.

 

 

 

Abraomas Suckeveris (Abraham Sutzkever). Iš Vilniaus geto. Vertė Asta Baranauskienė, Vladislovas Guoga, Aurimas Guoga. V.: Versus aureus, 2011. 248 p.

Abraomas Suckeveris (Abraham Sutzkever). Iš Vilniaus geto. Vertė Asta Baranauskienė, Vladislovas Guoga, Aurimas Guoga. V.: Versus aureus, 2011. 248 p.

Jeigu nebūtų taip šiurpu ir tragiška, atrodytų, kad siužete esama trilerio žymių. Parašyta jidiš kalba, į akis krenta autoriaus prisirišimas prie motinos (apie žmoną kalbama itin nedaug). Jo akyse buvo sušaudytas tėvas ir sesuo su dvimečiu vaiku. Jo paties sūnus nužudytas vos gimęs. Su natūralistiniu aiškumu aprašytos Panerių duobės, kuriose jam yra tekę pabuvoti – lipti ant dar šiltų, minkštų mirusiųjų kūnų, užpiltų skiedikliu. Na ir visa kita, ko jau „neatskaitysi“. Radau įdomių detalių iš miesto istorijos – pvz., kad Skapo gatvė nuo 1939 m. buvo vadinama Skapuvka. Taip pat kad Paneriai nacių dokumentuose buvo vadinami „Trečiuoju getu“ (tarp pačių žydų būta lengvatikių, kurie manė, kad ten ne žudoma, o žmonės rūšiuojami į darbus).

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.