Trys knygos

Riūnosukė Akutagava. Miražas. Kūrybos rinktinė. Iš japonų k. vertė Rima Torres.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 216 p.

Japonų literatūros modernizmas ne taip jau smarkiai skiriasi nuo mūsiškio – panašiai kaip ir dailėje. Rašyta beveik prieš šimtmetį, lakonišku stiliumi, kai kas publikuota tik po autoriaus mirties (nusižudė). Laidotuvių kalbą rašytojas gali parašyti geriau negu apsakymą („Proza“), o drakono tvenkinyje laukiantys gyventojai kai kada jį ir mato („Drakonas“).

Edith Eger. Pasirinkimas. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. V.: Alma littera, 2020. 320 p.

Pasakoja išgyvenusi Aušvico kalinė, tapusi psichoterapeute. Labiausiai jaudinantis epizodas – kai ji, jau atsidūrusi JAV, susiduria su Viktoro Franklio knyga. Įdomiausia buvo ta dalis, kur ji dirba su pacientais. Pvz., pastatyti pacientę basą ant motinos kapo, mano akimis, yra gan radikalu. Vargu ar tą sau leistų ne Aušvicą išgyvenusi psichologė (Gaboras Maté irgi sau leidžia panašius metodus – mano manymu, kaip tik dėl to, kad išgyveno Holokaustą). Taikliai aprašomas išmoktas bejėgiškumas: „Reiklumas sau yra įsitikinimas, jog esi sugadinta prekė. Taigi mėgini užmaskuoti tą savivertės trūkumą laipsniais, pasiekimais, apdovanojimais, moksliniais darbais – nors niekas neištaisys to, ką manai taisąs. Mėgindama kovoti su žema saviverte, iš tikrųjų tik didinau savo nevisavertiškumo jausmą“ (p. 225).

Artūras Tereškinas. Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą. V.: Kitos knygos, 2017. 238 p.

Perskaičiau tik dabar, mąstydama ne tiek apie tekstą, kiek apie pasakotojo steigiamą išgyvenimo strategiją – šeima ir monogamija jam asocijuojasi su kontrole, tad jis renkasi alternatyvą. Įdomu, jo pagrindinis veikėjas gan mizantropiškas, bet atrodo išbadėjęs kitų žmonių, siekia jų artumo per lytinius santykius. Šiek tiek selektyvus – nemiega su nevalyvais statybininkais, negeria prasto alkoholio, bjaurisi skurdu. Be galo tiksliai, net dokumentiškai fiksuojamas gėjų (bent jau mano kartos) pasaulis – taip, galiu patvirtinti, jis tikrai yra toks, ne kitoks. Puikus stilisto portretas. Pagalvojau, ar pati rašyčiau ką nors panašaus – sugulov(i)ų kronikas iš to laikotarpio, kol gėriau. Atsakiau sau, kad ne: ne dėl etinių, o dėl estetinių priežasčių, kurias reikėtų deklaruoti per meilės, įsimylėjimo, buvimo kartu, išsiskyrimo sampratas. Per dešimtmečius jos keičiasi ir nebūtinai lieka gražios.