GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Knygų daug, literatūros mažai

 

Eimantas Gudas. Mėlynas kraujas: įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės. V.: Alma littera, 2023. 512 p.

 

Dar prieš skaitydama ėmiau ieškoti, kur čia pasidarius tyrimą, kuris įrodytų, kad esu purvakraujė, t. y. ne mėlyna. Arijų laikai lyg ir praėję, bet viską, ką norėjau sužinoti apie aristokratų šeimas, man papasakojo „Budenbrokai“. Intencija vis vien nebloga: proletarams (nes stilius paprastas, pvz., Radvilų pavardė palyginama su krepšininkų Sabonių) pasakojama didikų istorija. Labiausiai patiko Sapiegų, gal dėl to, kad jaučiuosi emociškai susijusi su buvusia Trinitorių bažnyčia. Garbė hipiams ir seksualinei revoliucijai (kažin, čia tokia autoriaus ištikimybė Josephui Ratzingeriui?), kurie nutraukė didžiavimosi savo kilmingumu tradiciją – didžiavimosi, pamirštant pasigirti, kiek žmonių buvo išnaudota ir nužudyta. Nei leidykla, nei autorius veikiausiai negirdėjo apie Undinės Radzevičiūtės romaną, antraip būtų pasirinkę mažiau gėdingą pavadinimą.

 

 

Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaligrafijos eskizai. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2021. 136 p.

 

Žmonės gyvena iliuzijomis, kad aš labai domiuosi svetima poezija. Turiu nuvilti, esu toks pats egoistiškas padaras kaip ir jūs – daug mieliau rašyčiau savo, užuot skaičiusi svetimą. Nors Daivos Molytės-Lukauskienės „Kaligrafijos eskizus“ skaičiau įsitraukusi: mąsčiau, kad originaliau būtų buvę visiškai atsisakyti kompiuterinio šrifto, tada poezijos ir kaligrafijos dermė būtų atrodžiusi tikrai išskirtinai. Knyga veikiausiai išreiškia autorės kūrybinį zenitą, bet bendroje lietuvių literatūros panoramoje ji negriežia pirmuoju smuiku. Nors su eilėraščiu (kaip nedideliu kalbos uždaviniu) gražiai susitvarko. Tai nėra blogas būvis. Nepripažinimą ištverti sunku, bet pripažinimą, kaip rodo tragiški kai kurių Nacionalinės laureatų likimai, – dar sunkiau.

 

 

Jean Shinoda Bolen. Kiekviena moteris – deivė. Iš anglų k. vertė Gabija Vitkevičiūtė. V.: Alma littera, 2016. 446 p.

 

Viršelis ir pavadinimas baisūs, bet jungistė autorė ir jos teorija – gana solidžios. Deivės etiketės kratyčiausi, bet Antikos mitus įmanoma interpretuoti pagal psichologinę tipologiją. Artemidė, Atėnė, Hestija, Hera, Demetra, Persefonė, Afroditė – charakterių archetipai, būdingi daugybei moterų. Žinoma, skaitydama iškart ėmiau rūšiuoti drauges ir giminaites. Paskui priėjau prie išvados, kad mes tam tikruose etapuose pereiname kone visus tuos tipus, modeliuodamos savo vaidmenis. Yra dar viena knyga, skirta vyrų archetipams, bet netraukia.  

 

 

Benediktas Rutkauskas. Nuodėmės. Novelės. K.: „Sakalo“ bendrovės leidinys, 1932. 124 p.

 

Sentimentalūs, naivoki apsakymai, bet jie išleisti, kai autoriui tebuvo dvidešimt penkeri. „Nuodėmės“ dažniausiai lytinės, jaučiama Vaižganto „Nebylio“ įtaka; šis tas paveldėta ir iš Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“. Lietuvių prozos jaunystė: visgi dramatiški sodžiaus nutikimai pasakojami seniokišku tonu, ryški moralinė kaimo ir miesto priešprieša (žinoma, ne pastarojo naudai). Dailininko Antano Kučo viršelis primena Antano Sutkaus nuotraukos archetipą – per langą persisvėrusi moteris.

 

Kristina Tamulevičiūtė. Gyvybė. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 88 p.

 

Tvirta autorė, kuri geba panašiu lygiu versti, rašyti ir poeziją, ir prozą – t. y. profesionaliai kaitalioja registrus. Skaitydama galvojau: kad ir kiek teoriškai šnekėtume apie būtinybę atskirti gyvenimą nuo literatūros, mūsų knygose tai yra viena ir niekaip neatsiejama. Gražūs poetizmai (tikrai buvo verta išversti tiek slovėnų grožinės literatūros: autorė verčia ir iš kitų kalbų, bet slovėnų autoriai jai turėtų būti ypač dėkingi už lietuviškas reprezentacijas), unikali protėvių linija, kazokų kirčių proprosenelio nugaroje ir savojo kūno su cezario pjūvio randais paralelės. Nebanali raganystės tema (itin simpatiškas kaimynės įvaizdis) – kaip moterų bendrystės, paslapties, gyvybės šaltinis.

 

 

Neil Gaiman. Kapinių knyga. Apysaka. Iš anglų k. vertė Elena Macevičiūtė. V.: Bonus animus, 2011. 270 p.

 

Iš viršelio niekad neatspėčiau, kad verta knyga. Veikia gyvieji ir mirusiųjų vaiduokliai: keista, kad suaugusieji nemato gyvo vaiko, gyvenančio kapinėse, globojamo vėlių. Jį mato tik maža mergaitė, suaugusieji jį laiko jos „nematomu draugu“. Gražu, nes knygoje poetizuojamos kapinės, atskleidžiama jų romantika, gamtos ir kultūros sąryšis. Svarbiausia, kas perteikiama vaikams, – gyvenimas yra transcendentiškas, būtyje telpa daug nebūties aspektų. Ir gyvieji, ir mirusieji susitinka danse macabre.

 

 

Veera Hiranandani. Nakties dienoraštis. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. K.: Debesų ganyklos, 2021. 288 p.

 

1947-ieji, Indija vaduojasi iš britų imperijos, skyla į Pakistaną ir Naująją Indiją. Gandis badauja, kad atkreiptų žmonių dėmesį – skirtingos religijos (sikhai, musulmonai, hinduistai) šalyje turi sugyventi. Deja, žūsta apie milijonas žmonių – migruodami kiekvienas į savo pusę. Knygos herojė – hinduistė, bet jos mama, kuri mirė gimdydama, buvo musulmonė. Šeimai tenka bėgti iš Pakistano, fiksuojami žudynių traukinyje ir troškulio keliaujant per dykumą vaizdai. Pasakojama mergaitės balsu, ir čia svarbus feministinis aspektas – nors ji turi brolį dvynį, jis auklėjamas kitaip, liberaliau. Dvylikametė Niša tiesiogine prasme praranda balsą ir vietoj kalbėjimo užrašo, ką nori pasakyti. Nors puikiai mokosi ir rašo, jos nerimą geriausiai malšina maisto gaminimas – labai tradicinė hinduistų mergaitės priedermė, per kurią ji labiausiai įtinka tėvui. Tradiciškumą ji pati vertina kaip saugumą. 

 

 

Madeleine L’Engle. Laiko vingis. Romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Auškalnis. V.: Alma littera, 2018. 175 p.

 

Šiek tiek njueidžas, yra schemų, fizikos sąvokų, bet jos truputį pseudo: popsas (matome iš viršelio), literatūriškumo stoka. Viena iš mitologinių veikėjų (fėjų atitikmuo) nuolat šneka sentencijomis visomis kalbomis – senovės graikų net nėra kaip perskaityti. Citatos iš Biblijos irgi atrodo keistokai, toks Richardo Bacho, kuris paauglystėje darė įspūdį, ezoterikos perdirbinys. Manau, su tuo kiek persistengta, juolab sentencijos – abstraktybės, nesakančios nieko reikšmingo. Labai įtraukė pati pradžia, kur veiksmas dar daugmaž buitiškas, ir nuvylė įsibėgėjimas, kai prasidėjo mistinė fizika. Newbery medalį veikiausiai gavo už vaikų kitoniškumo (gal Aspergeris ar kažkas į tą pusę) vaizdavimą.

 

 

Donna Barba Higuera. Paskutinė istorijų pasakotoja. Iš anglų k. vertė Daiva Krištopaitienė. V.: Alma littera, 2023. 335 p.

 

Fantastinė distopija vaikams: šeima užmigdoma ir išskraidinama už Saulės sistemos ribų – į ateitį 380 metų. Tema visiškai ne mano, tačiau ištvėriau. Superherojė praranda artimuosius, bet gelbėjasi nuo totalitarinės nužmogėjusių žmonių padermės. Pagrindinė knygos tema – kokia baisi tragedija yra atminties praradimas (ateities pasaulyje ją įmanoma „ištrinti“ pasitelkus technologijas). Aišku, veikėja didvyriškai kaunasi už žmogiškumo likučius. Mitologinis Lotynų Amerikos rakursas liko gan tolimas.

 

 

Katie Green. Lighter Than My Shadow. London: Jonathan Cape, 2013. 507 p.

 

Autobiografinis komiksas, kitaip tariant, grafinis romanas apie anoreksiją. Skaitė dukra, bet susidomėjau ir aš. Nors pats sutrikimas ir suoprotis apie jį man ganėtinai tolimi, įdomu, kad liga yra susijusi ne su maistu, o su siekiu visa ką kontroliuoti (panašiai kaip ir alkoholizmas, tik priemonė visai priešinga). Piešiniai gerai pavaizduoja, kaip neadekvačiai suvokiamas savo pačios kūnas – tarsi mėsos kalnas, kurį reiktų apkapoti peiliais, kad tik jis atrodytų daugmaž „estetiškai“. Vėliau badavimas „susidraugauja“ su apsirijimo priepuoliais; anoreksikės gana naivios santykių atžvilgiu, komplikuojasi jų lytinė savivoka.

 

 

Joe Sacco. Palestine. London: Jonathan Cape, 2003. 286 p.

 

Senas komiksas (pradėtas piešti 1988 m.), kurio dailininkas – skrupulingas piešėjas. Įdomus vien dėl grafikos: kažkoks panašus efektas gal būtų, jeigu komiksą imtųsi piešti Mindaugas Lukošaitis. Vaizduojama pirmoji intifada: Jeruzalė su visa savo kraujo poetika. Mes taip garbiname tikėjimo kankinius, kurie buvo nužudyti prieš kelis šimtmečius, bet ar ne aktualesnės žudynės įvyko ne taip seniai? Izraelio pajėgų, „Hamas“, „Islamo valstybės“ aukos – argi tai ne tikėjimo kankiniai? Kankinimai nupiešti gan detaliai. 

 

 

Elisa Macellari. Kusama. Translation by Edward Fortes. London: Laurence King Publishing, 2020. 127 p.

 

Dar vienas grafinis romanas, ypatingas tuo, kad pristato menininkės biografiją. Pradedama nuo rigoristų tėvų Japonijoje, baigiama bendradarbiavimu su psichiatru, kuris padeda įveikti sunkumus. Įdomu, kad Kusama buvo net sukūrusi šeimą, bet partneriai neturėjo lytinių santykių – toks buvo abiejų poreikis. Beprotybę malšinantys taškeliai visgi nemenkai susiję ir su lytiškumu: jais ji maskuoja hipius, užsiimančius seksu viešose vietose, ir performansus su homoseksualais. 

 

 

Marina Stepnova. Sodas. Romanas. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. V.: Tyto alba, 2020. 343 p.

 

Žinau, ne laikas rusų literatūrai, bet šią knygą dar ligi karo medžiojau ibiblioteka.lt sistemoje – atrodė, neįmanoma ją gauti. Praėjus kiek laiko, atsitiktinai pamačiau bent du egzempliorius, ramiai sau stovinčius bibliotekos lentynoje, – skaitymo vajus tikriausiai pasibaigė. Dera pripažinti, romanas tiek pat antirusiškas, kiek ir Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ (jai buvo taikomas šis epitetas): šalies istorija vertinama kritiškai, valstietija – net satyriškai. Tačiau kalbėjimo būdas (tą puikiai perteikia ir vertimas – leksika, sintaksė) itin rusiškas; veikėjų charakteriai, elgesys, aistros, motyvai – ne per labiausiai nutolę nuo Dostojevskio. Gali būti, jaunesnės kartos Vakaruose tą atidžiai studijuos ir vis vien neperpras; kaip ir daug ką, kas rusiška.

 

 

Georges Bernanos. Kaimo klebono dienoraštis. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. V.: Katalikų pasaulis, 2002. 324 p.

 

Džiaugiuosi, kad perskaičiau ne prieš dvidešimtmetį ir ne prieš dešimtmetį – tikrai nebūčiau supratusi taip, kaip suprantu šiandien. Nors tuo metu ir nebūčiau įveikusi – veikiausiai būtų pasirodę pernelyg nuobodu. Bernanosas nėra beletristas, jis komponuoja romaną ne tiek iš pasakojimo, kiek dialogais aprengtomis idėjomis. Pagrindinis veikėjas – pusbadžiu gyvenantis gyvas šventasis (jam skrandžio vėžys), kuriam Dievas įkvepia, ką sakyti, net jei tai skamba itin imperatyviai ir didaktiškai. Teoriškai antipatiškas, bet skaitydama, žinoma, susitapatini ir atsirandi jo pusėje. Apstulbina tai, ką jis kalba apie maldą, Bažnyčią, tikėjimą. Kai kurie pasažai veikia geriau negu dvasinė, paguodą teikianti literatūra, ypač jeigu išgyveni religinį nerimą: „Ar manote, kad Dievas yra budelis? Jis nori, kad savęs gailėtume. Mūsų kančios, beje, mums nepriklauso, jis jas prisiima, laiko savo širdy. Neturime teisės tyčia ieškoti kančių, kad su jomis rungtyniautume, jas sutryptume“ (p. 192). Veikia kaip patvirtinimas, kad malonė nėra malonumas.

 

 

Hannah Kent. Atsidavimas. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2022. 447 p.

 

Gerai pamenu, kad „Paskutines apeigas“ skaičiau traukinyje ir lėktuve, todėl turbūt neatsitiktinai ir „Atsidavimą“ pasiėmiau kaip traukinio kelionės skaitinį. Tos pačios nuostabos nepasiekiau (stilistika jau matyta, be to, aš nebe trisdešimtmetė įsimylėjėlė), bet siužetą apmąsčiau naktį, negalėdama užmigti. Kodėl mirusios Hanės siela niekaip nesusisiekia su kitų mirusiųjų buveinėmis? Dėl to, kad laukia mylimosios? Kodėl jai neužkliūva betikslis gyvųjų religingumas ir kodėl ji nekelia jokių klausimų apie savo pačios „pusgyvenimį“? Kur keliauja kiti numirėliai – transcendentuoja? Hanė lengvai pereina į medžius, gyvūnus (teologiškai jie neturi sielos – su šia dogma nekovojama, bet steigiama panteistinė laikysena, kuri irgi galioja). Senliuteronių charakteriams ir XIX a. panoramai neturiu jokių pretenzijų, romano kompozicija puiki. Kaip ir „Paskutinėse apeigose“, stipri feminizuota pribuvėjos, žoliavimo, raganystės tema.

 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.