Karas pluša
Dunya Mikhail (g. 1965) – Irako asirų ir amerikiečių poetė, rašanti arabiškai ir angliškai. Jos poezija kupina nuo XX a. 6-ojo deš. Iraką alinančių karų, perversmų, brutalaus politinio susidorojimo temų ir persmelkta šių įvykių sukeltos žmogiškosios tragedijos nuotaikų. Susidūrusi su Husseino režimo cenzūra ir persekiojimu 1995 m. emigravo į Jungtines Valstijas, kur gyvena ir dėsto arabų kalbą iki šiol. Amerikoje yra išleidusi poezijos, prozos, atsiminimų knygų.
Keturi iš čia spausdinamų eilėraščių paimti iš Mikhail poezijos knygos „Karas pluša“ (The War Works Hard, 2005), kurią į anglų kalbą išvertė Elisabeth Winslow (ir už tai 2004 m. pelnė PEN vertimų fondo apdovanojimą), eilėraštis „Kita planeta“ – iš rinkinio „Irakietiškos naktys“ (The Iraqi Nights, 2014; į anglų k. vertė Jamesas Abu-Zeidas).
(Dar Mikhail poezijos žr.: „Iš Amerikos azijiečių poezijos“, „Š. A.“, 2019.VIII.23, vert. A. P.)
Karas pluša
Koks didingas yra karas!
Koks bruzdus
ir našus!
Nuo ankstaus ryto
jis pažadina sirenas
ir visa kur
išsiuntinėja greitąsias,
išsviedžia į orą negyvėlius,
išskleidžia neštuvus sužeistiesiems,
lietų prišaukia
iš motinų akių,
rausias į žemę
daugel dalykų iškapstydamas
iš po griuvėsių…
Vieni blizga bedvasiai,
kiti išbalę dar trūkčioja…
Jis pagimdo begalę klausimų
vaikų galvose,
linksmina dievus
leisdamas dangun fejerverkus ir raketas,
sėja minas laukuose
ir ima pūslių ir dūrių derlių,
spiria šeimas emigruoti,
stovi šventikų pašonėje,
kai šie keikia velnią
(vargšas velnias, jis tebelaiko
savo leteną kurstomoje ugnyje)…
Karas dirba dieną ir naktį.
Įkvepia tironus ilgiausioms kalboms,
teikia medalius generolams
ir temų poetams,
ateina į pagalbą
dirbtinių galūnių pramonei,
musėms parūpina peno,
istorijos veikalus papildo naujais puslapiais,
pasiekia lygybės
tarp žudiko ir nužudytojo,
mylimuosius išmoko laiškus rašyti,
jaunas moteris pripratina laukti,
laikraščius pritutina straipsnių ir nuotraukų,
naujų namų pristato
našlaičiams,
išjudina karstadirbius,
duobkasiams plekšnoja per petį
ir šypsena padabina lyderio veidą.
Jis triūsia neprilygstamai kruopščiai!
Tik niekas o niekas
pagyrų jam nežarsto.
Puodelis
Moteris apvožė puodelį
tarp raidžių.
Užgesino šviesas, išskyrus vieną žvakę,
uždėjo pirštą ant puodelio
ir ėmė kartoti žodžius, lyg burdama:
„O dvasia… Jei tu čia, atsakyk „Taip“.“
Ir puodelis pasislinko į dešinę, atsakydamas TAIP.
Ar tu tikrai mano vyras, kankinys? – klausė moteris.
Puodelis pasislinko į dešinę: TAIP.
Kodėl taip greitai mane palikai? – klausė moteris.
Puodelis parodė raides:
NUO MANĘS TAI NEPRIKLAUSĖ.
Kodėl nepabėgai? – klausė ji.
PABĖGAU, –
parodė puodelis.
Tai kaip tave nužudė? – klausė ji.
Puodelis sujudėjo: IŠ UŽNUGARIO.
Ir ką gi man dabar daryti
šitokioj vienatvėj? – klausė moteris.
Puodelis nesujudėjo.
Ar myli mane? – klausė moteris.
Puodelis pasislinko į dešinę: TAIP.
Ar galiu tave čia pasilikti? – klausė moteris.
Puodelis pasislinko kairėn: NE.
O keliauti su tavimi? – klausė moteris.
Puodelis pasislinko į kairę.
Ar mūsų gyvenimas pasikeis? – klausė moteris.
Puodelis pasislinko į dešinę.
Kada?
Puodelis parodė: 1996.
Ar tu nurimęs? – klausė moteris.
Puodelis nenoriai pasisuko į TAIP.
Ką gi man daryti? – klausė moteris.
BĖGTI, – parodė puodelis.
Kur? – klausė moteris.
Puodelis nesujudėjo.
Ar mūsų laukia dar daugiau negandų? – paklausė ji.
Puodelis nesujudėjo.
Ką nori, kad daryčiau? – klausė ji.
Puodelis sudėjo bereikšmį sakinį.
Pavargai nuo mano klausimų? – paklausė moteris.
Puodelis pasislinko į kairę.
Galiu dar klausti?
Puodelis nesujudėjo.
Po tylos ji sumurmėjo:
„O dvasia… Keliauk, ramybė tau.“
Moteris atvožė puodelį,
užpūtė žvakę
ir pašaukė sūnų,
kuris sode gaudė vabzdžius
su kiaurai suvarpytu šalmu.
Mažasis dailininkas
– Noriu nupiešti dangų.
– Piešk, branguti.
– Piešiu.
– Kodėl spalvini ir šičia?
– Nes dangus
neturi pakraščių.
…
– Noriu nupiešti žemę.
– Piešk, branguti.
– Piešiu.
– O kas gi čia?
– Mano draugė.
– O kurgi žemė?
– Jos krepšyje.
…
– Noriu nupiešti mėnulį.
– Piešk, branguti.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Jį be paliovos
talžo bangos.
…
– Noriu nupiešti rojų.
– Piešk, branguti.
– Piešiu.
– O kurgi spalvos?
– Rojus bespalvis.
…
– Noriu nupiešti karą.
– Piešk, branguti.
– Piešiu.
– O kas čia per rutuliukas?
– Spėk.
– Kraujo lašas?
– Ne.
– Kulka?
– Ne.
– Tai kas tada?
– Mygtukas,
kuris išjungia šviesas.
Kita planeta
Turiu specialų bilietą
į kitą planetą
po šia Žeme.
Patogų pasaulį ir gražų:
pasaulį ne itin pridūmytą,
ne per karštą
ir ne per šaltą.
Būtybės
ten malonesnės
ir vyriausybės be paslapčių.
Policijos nesama:
čia nėra problemų
ir nėra peštynių.
Ir mokyklose
mokinių neapkrauna
dideliu krūviu,
nes istorija dar tik prasidės,
ir nemoko geografijos
anei kitų kalbų.
Dargi geriau:
karas
yra atsikratęs „r“
ir išvirtęs į meilę,
todėl ginklai miega
nugulti dulkių
ir lėktuvai skraido
nemėtydami bombų ant miestų,
ir laiveliai
vandenyje
panėši į šypsenas.
Visa kas
taikinga
ir gera
toje kitoje planetoj
po šia Žeme.
Tik vis dar nesiryžtu
keliauti viena.
Penkios minutės
Po penkių minučių pasaulis baigsis…
Gretimos krautuvės šeimininkas
jau iškabinęs ženklą „Uždaryta“
ir pasišalinęs,
lyg žinotų, kad dirbti nebėr kada.
Kitos krautuvės dar atidarytos.
Jų savininkai dar įnikę į darbus,
nors pasaulis baigsis už…
Gatve praskuodžia
žvalių berniūkščių būrelis;
jiems įkandin – šuo,
vedantis senuką.
Raudonas šviesoforo signalas.
Autobuso vairuotojas pasitaiso
galinio vaizdo veidrodėlį.
Juo praslenka
kažkiek gyvųjų paveikslų.
Autobusas štai trūkteli iš vietos.
Žalia.
Šviesoforas žybsės kaip žybsėjęs, net ir po
penkių minučių!
Jaunas vyras pasižiūri į laikrodį,
lauks kito autobuso…
Pro miesto parko statulas žingsniuoja porelė
ir šypsos po saule.
Statulos be rūpesčių.
Stebeilijasi į nieką.
Smalsumo kupinas turistas klaidžiodamas
paveiksluoja tai, ko netrukus nebebus.
Tenai, baltoje ligoninėje,
moterys gimdo
jau per vėlai.
Naujagimiai, gali būti, paliks šį pasaulį
bevardžiai.
Vienoje iš palatų
jie visam laikui
bus palikti mėgintuvėliuose,
o nestygstanti bandymų pelė
pagaliau išsilaisvins
nuo visad stebinčios
didžiosios laboratorijos akies.
Bandymas nesudėtingas,
bet laikas ištiksės
dar iki atsakymo.
Ir jau nebesvarbu,
žinojai ar ne.
Pauostyk rožes ir – taip toliau.
Rožė visada žino,
kad pasaulis baigsis už penkių minučių…
Mėlyni marškiniai ant manekeno vitrinoje
atrodo gražiai.
Jauna moteris parodo juos pirštu savo draugui,
ir jiedu patraukia besisukančių durų link,
idant prarytų dangoraižio bokštas…
Ant sienos – blizgios reklamos:
DIDŽIULIS IŠPARDAVIMAS!
NAUJA PRIEMONĖ NUO RAUKŠLIŲ!
CIGARETĖS NEKENKIA JŪSŲ SVEIKATAI!
Tačiau pasaulis baigsis…
Apsuptas mūro sienų
storo mūro rūmuose
už miesto mūrų
tironas žiaumoja obuolį
ir žiūri į save televizoriuje.
Kas patikėtų, kad po penkių minučių
jisai atsisakys savo sosto?
Dar vienas kaltinamasis nuteisiamas iki gyvos galvos.
Jo advokatas nori apskųsti sprendimą,
bet juk pasaulis…
Keleiviai spraudžiasi pro išėjimo duris,
kiti žengia pro įėjimo.
Moteris pasideda lagaminą
ir pamojuoja
(tai ne aš).
Už oro uosto stiklo jai moja vyras
(tai ne tu).
Nežinau, ar jiedu susitiko
ir ar laikas…
Tas studentas
verčiau keliaus traukiniu.
Dabar tai nebe taip svarbu.
Su drauge jis susitaręs
paiškylauti.
Nežinau, ar iškyla baigės anksčiau nei pasaulis,
ar pasaulis prieš iškylą!
O aš… aš rašau laišką.
Nemanau, kad per penkias minutes
jį pabaigsiu.
Vertė Andrius Patiomkinas
