JELENA ŠALAJ

Haptinis vizualumas ir privati erdvė

 

Vakar man skaudėjo kelį. Turbūt pervargau nešiodama vaikus. Kas nežino – jų turime keturis, iš jų trys gimė per pastarąjį septynmetį. Jie taip arti tavęs, kaip tik gali būti: pradedant nėštumu, kai jie yra tavo kūno dalis tiesiogine šio žodžio prasme, baigiant žindymu naktimis, kai tavo dalimi tampa laikinai. Daugybe prisilietimų ir laipiojimų ant tavęs, kai iš nuovargio jau pati nebeatskiri, kur kieno dalis yra. Tad haptiškumo man tikrai netrūksta.

Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta. Nelabai galėjau to verbalizuoti, bet juostos materialumas buvo tai, ko reikėjo.

Man akivaizdu, kad tai, ką darau, nėra joks šeimos gyvenimo dokumentavimas. Ši iliuzija greit išsisklaido palyginus mano darytas nuotraukas ir fotografijas vyro telefone. Pagalvotumėte, kad tai du skirtingi žmonės, gyvenantys su tais pačiais vaikais. Kas, beje, yra tiesa.

Mūsų žvilgsniai archyvuoja skirtingus dalykus. Maniškis labai specifinis, gimęs iš buvimo labai arti vaikų. Pernelyg arti, kad pamatytum kaip objektą. Tikriausiai negalėčiau to pakartoti jokiu kitu savo gyvenimo tarpsniu. Jau dabar nebegaliu – kai dirbu ir nesu pagrindinis žmogus, ištisomis dienomis prižiūrintis mūsų mažiausiąjį. Leidžiu kur kas mažiau laiko su vaikais, todėl daugybės akimirkų, kurias galbūt būčiau panorėjusi nufotografuoti, tiesiog nepamatau.

Nuotraukų nelabai kam rodau, išskyrus kelias virtualias erdves, kurias suvokiu kaip saugias ir tinkamas tokiam „nereikšmingam“ turiniui. Kažkiek jas ir nuvertinu. Nesijaučiu profesionali fotografė, taip pat ir dėl paties objekto – šeima, vaikai, kasdienybė. Tikriausiai veikia ir stereotipinė nuostata: šeima ir vaikai – privati namų erdvė, o tai, kas joje vyksta, aniems iš išorės nei reikalinga, nei noriu rodyti.

Pastarąją savaitę besiruošdama seminarui1 intensyviai tyrinėjau Lauros U. Marks2 ir kelių kitų autorių tekstus. Su nuostaba ir džiugesiu suprantu, kad patirtis, kurią maniau esant privačią, juslinę ir nesureikšminamą, gali būti artikuliuota. Kad yra žodžių, kuriais apie tai galima kalbėti ne tik privačioje, bet ir akademinėje aplinkoje. Taip mūsų vizualumo samprata išsiplečia.

Haptiniu3 Marks vadina vizualumą, kuris kliaujasi taktiline, multisensorine, jusline, lytėjimo patirtimi. Dažnai haptinis vizualumas įvardijamas kaip atsvara tradiciškai mums labiau pažįstamam (ir teoriškai labiau aptartam) optiniam vizualumui. Pastarasis asocijuojasi su objektyviu abstrahuotu žinojimu, kurį įgyjame per instrumentinį ir kontroliuojantį santykį su objektu. Šis vizualumas siejasi su reprezentacija ir viešumu. Haptinis vizualumas apibrėžiamas kaip įkūnytas, materialus, kontempliatyvus, o žinojimas įgyjamas per pagarbų, mimetinį, paslapčiai erdvės paliekantį sąlytį su „objektu“ (kurio šiame intersubjektyviame santykyje nebeišeina vadinti objektu).

Autorė teigia, kad nors savaime haptinis vizualumas nėra specifiškai moteriškas, jis dažnai apima privačias erdves, tipiškai siejamas su moteriškumu (pvz., rankdarbius). Apskritai šis vizualumas nėra lyčiai specifiškas, o vertė, kurią šio tipo vizualumui suteikia dėmesingumas, – tai galimybė pastebėti ir kalbėti apie kitokio tipo žvilgsnį kine ar kituose menuose.

Teorinės prieigos, kurios plačiąja prasme priklauso sąlyčio paradigmai, nėra istoriškai naujesnės ar savaime kažkuo pranašesnis už tas, kurios atstovauja reprezentacinei paradigmai. Tai gerai suformuluoja Thomas Elsaesseris, teigdamas, kad „poslinkis nuo žiūrėjimo prie lytėjimo nereiškia poslinkio nuo prižiūrinčios, kontroliuojančios ir baudžiančios akies prie glostančios rankos“4.

Haptinė optika nėra kažkas savaime progresyvesnio. Šį teiginį patvirtina ir Antonia Lant5, ieškodama haptiškumo ištakų senovės Egipto mene. Man niekada nebūtų atėję į galvą ieškoti taip giliai praeityje ir tokioje srityje, tačiau autorės įžvalgos apie bareljefą – aktualios ir šiandien.

Bareljefas ar iškilūs ornamentai – labai įdomūs objektai, kurie suteikia galimybę egzistuoti greta dviem skirtingiems žiūrėjimo režimams – vizualiam ir kinestetiniam6. Žvelgdami į bendrą planą ir matydami bareljefą kaip plokštumą matysime vienokį vaizdą. Žiūrėdami kinestetiniu režimu akimi atliksime daug mikrojudesių, kurie leidžia kaitalioti fokusą ir ryškumo gylį. Tuomet bareljefą pamatysime kitaip, o tai, kas suvokiama kaip fonas ir objektas, paviršius ir gylis, arti ir toli, nuolat keisis. Skirtumą tarp dviejų žiūrėjimo režimų gali padėti suprasti skulptūros, kuri iškyla iš palaipsniui išgaruojančio vandens, pavyzdys. Prieš tai buvęs plokščias vaizdas po truputį įgauna tūrį ir formą.

Akis, tyrinėjanti bareljefą, kažkuo primena veidrodinį fotoaparatą. Reguliuodami diafragmą ir fokusą, per ieškiklį ar matiniame stikle stebime vaizdą (būsimą nuotrauką) su besikeičiančia ryškumo zona ir gyliu. Užvėrę diafragmą vaizdą matysime kaip plokštesnį, atvėrę – kaip labiau reljefišką. Atrodo, kad vizualus senovės egiptiečių žodynas tebeaktualus ir šiais laikais.

Nors matymas haptiniu režimu praturtina, pati ne taip ir dažnai renkuosi veidrodinį fotoaparatą ir / ar skaitmeninį. Paprastai fotografuoju su „Leica M2“. Tai nedidelis, juostinis, gana brangus tolimatis fotoaparatas (angl. rangefinder camera), kur vaizdas – toks, koks jis bus nuotraukoje, – nesutampa su tuo, ką matau per ieškiklį. Tiksliau būtų sakyti, kad kadruotė išlieka (jau kur nukreipsi, tą ir turėsi), tačiau pasirinktų fotografavimo parametrų rezultatą pamatysiu tik išryškinusi juostelę. Taip, susimoku, kad nematyčiau! Kas vaizdų perkrautame pasaulyje nėra taip jau nuostabu. Juk dažnai mokame įvairioms garso ar vaizdo platformoms už tam tikrą turinį be reklamų. Susimokame už privilegiją rinktis – matyti tai, ką norime, ir nematyti to, ko nenorime.

Kodėl renkuosi iš anksto nežinoti, kokia bus nuotrauka? Kodėl taip mėgdama tai, kas apčiuopiama, čia prioritetą suteikiu vaizduotei – efemeriškam mentaliniam vaizdui? Matyt, patinka laukti ir įsivaizduoti. Įsivaizduojama yra idealizacijos zona: santuoka nesibaigę santykiai visada turi kažin ką romantiško. O tai, kas išsipildė, visada paženklinta nusivylimo. Taip sako Amosas Ozas, ir aš jam pritariu. Išryškintų juostelių laukimas jaudina labiau nei jau gautos juostelės. Nors, būna, ir jos džiugina.

Kitas galimas paaiškinimas – skaitmeninis veidrodinis fotoaparatas imituoja haptinį režimą tik iš dalies. Veidrodinis fotoaparatas funkcionuoja kaip tarpininkas, kuris iš anksto tau parodo, kokį vaizdą užfiksuosi atsiminimui. Skaitmeniškumas užtikrina galimybę pamatyti rezultatą beveik akimirksniu. Į priekį išsitiesia daugybė tėvų rankų su telefonais. Norime įamžinti savo pirmokus ir leidžiame telefonui įsirašyti mūsų prisiminimus, būdami tikri, kad paskui galėsime juos peržiūrėti ir viską atsiminsime. Mūsų „aš“ šiek tiek skyla. Viena jo dalis laiko ir valdo aparatą, kita – bando šypsotis savo vaikui ir pasidžiaugti momentu. Ir tas, ir anas pavyksta pusėtinai. Juostinis tolimatis nekuria iliuzijos, kad kažkas tikrai išsaugo vaizdą už tave, o ir galutinį rezultatą pamatome ne taip greitai. Niekuomet nesu tikra, ar pasirinkau gerus parametrus, ar nieko neatsitiks ryškinant, ar juostelė nebus per klaidą apšviesta, ar netyčia ir vėl nepradeginau užuolaidėlių ir dar daugybė tokių potencialių „ar tikrai viskas bus gerai“. Šis netikrumas priverčia būti budresnei ir atidesnei „čia ir dabar“ momentui bei paskatina maksimaliai pasitelkti visus pojūčius.

Mano fotografavimo patirtis atitinka fenomenologinį Marks požiūrį. Autorė traktuoja prisiminimus ne kaip „grynai vidinius psichinius įvykius, o kaip procesus, kurie įtraukia ištisą suvokimo aparatą“7. Taip prisiminimus kuria ne vien vaizdas, bet ir kvapai, lytėjimo pojūtis, garsai, skoniai. Šie pojūčiai Vakarų kultūroje kultivuojami mažiau nei regos pojūtis, kuris dominuoja ir yra labiausiai „apgenėtas“ ugdymo procese. Tad ir prisiminimai, kurie „konservuojami“ per šiuos pojūčius, yra asmeniškesni, labiau individualizuoti ir dažniau siejami su privačia sfera.

Norėdama išbandyti haptiškumo optiką praktikoje kaip pavyzdį pasirinkau švedų režisierės Mios Engberg filmą „Belvilio kūdikis“ (Belleville Baby). Kaip sužinojau vėliau, 2013 m. jis buvo pasirinktas „Scanoramos“ atidarymo filmu. Rinkausi dėl kelių motyvų. Pirmiausia – dėl režisierės lyties. Kadangi prieš tai nagrinėjome kino teoretikės Lauros Malvey tekstus ir jos „vyriško žvilgsnio“ koncepciją, kai žiūrėjimo į moterį ekrane režimą dažniau diktuoja vyras režisierius, čia norėjosi kitokio, tikėtina, mažiau kontrolę primetančio žvilgsnio. Be to, viena iš pagrindinių filmo temų – atmintis ir prisiminimai – tikriausiai nesvetima kiekvienai (-am) intensyviau fotografuojančiai (-iam).

Filmo nemačiusiems verta trumpai jį pristatyti. Filmo siužetas paremtas pokalbiu – tikru ar menamu – tarp režisierės ir jos buvusio draugo, prancūzo Vincento. Šis, daug metų praleidęs kalėjime dėl vagystės, išeina į laisvę ir bando „susikurti save iš naujo“. Vienas iš būdų tai padaryti – paprašyti, kad buvusi mylimoji padėtų jam atgaminti jų bendrus jaunystės prisiminimus. Skambučiai, jungiantys Prancūziją ir Švediją, pamažu atskleidžia netikėto Vincento dingimo priežastį ir parodo, kad du žmonės, kadaise išgyvenę bendrą meilės istoriją, nebūtinai ją atsimena ir vertina vienodai. Pora augino katiną vardu Baby, jo vardas panaudotas pavadinime, o kailis yra neabejotinai haptiškai įkrautas paviršius. Filmuota 8 mm kamera, ir analoginė estetika yra labai ryški: kadrai neryškūs, išskydę, dažnai – subraižyti, nešvarūs, stambiai grūdėti. Vaizdai liejasi, trūkinėja, sustingsta. Dažnai įterpiamos nuotraukos, pertraukiančios judantį vaizdą. Taigi, prisiminimai, moters žvilgsnis ir analoginė technika – būtent šių dalykų man ir reikėjo.

Analitines įžvalgas sudėsiu į tris punktus:

1. Prisiminimai yra fragmentiški.

Filme šį teiginį iliustruoja montavimo technikos – pavyzdžiui, gausiai naudojamos nuotraukos, o ne judantis vaizdas. Jos liudija, kad prisiminimai nebūtinai susiklosto į vientisą naratyvą. Apskritai šiame filme naratyvą labiausiai padeda išlaikyti ne vaizdas, o užkadrinis balsas. Būtent jis – aiškus, tiksliai įžodinantis jausmus – artikuliuoja prasmes ir išlaiko naratyvą bei veikia kaip tam tikra atsvara neryškiems vaizdams.

2. Haptiškumas skatina didesnį žiūrovės (-o) įsitraukimą.

Tipiški haptinio žvilgsnio filme pavyzdžiai – tai daug išskydusių, iš lėto išryškėjančių (arba ne) kadrų, sulėtintų vaizdų. Taip pat kadrų, filmuojamų taip, tarsi žvilgsniui kas nors trukdytų – lietaus lašai, tiltų konstrukcijos, vaizdas, kurį matome važiuodami traukiniu, kai žvilgsnis vis kliūva už stulpų. Kažkas vis trukdo mums matyti, ir tai vienas iš būdų konstruoti haptinį vaizdą. Vaizdams būdinga stoka vizualiniu požiūriu: neryšku, pabraižyta, pernelyg grūdėta, kažkas trukdo matyti. Vizualumo stoka skatina žiūrovę (-ą) aktyviai pildyti stokojamus suvokimo „tarpus“ iš savo resursų ir suaktyvinti kitas jusles, ne vien regėjimą. Aktyviai dirbama su ryškumo zona ir fokusavimu, dėl to žiūrovė (-as) turi nuolat įsitempti, fokusuoti, aktyviai dalyvauti, kad galėtų įsižiūrėti į vaizdus ir kurti prasmes.

3. Nehierarchinis santykis tarp simbolinę galią turinčiosios ir neturinčiojo yra įmanomas.

Labai įdomu stebėti, kaip kuriasi ir yra išlaikomas santykis tarp Vincento ir jo buvusios mylimosios, filmų kūrėjos. Vincento filme beveik nematome, tačiau iš kai kurių detalių (pvz., jo lankytos mokyklos „prastame“ Paryžiaus rajone) galime numanyti, kad jis – Prancūzijos migrantų palikuonis. Akivaizdu, kad autorė, sėkmės lydima švedų kūrėja, atsiduria galios pozicijoje, kurioje savo žvilgsnį primesti taip lengva. Visgi įdomu, kad filme intersubjektyvumas ir santykio lygiavertiškumas yra išlaikomi. Kaip? Mano galva, padeda daug juodo ekrano, kuris saugo veikėjo privatumą ir išreiškia pagarbą jo nenorui būti rodomam. Pažiūrėję filmą sunkiai galėtumėme pasakyti, kaip iš tiesų atrodo Vincentas, nes jis rodomas tik padrikose jaunystės nuotraukose. Kita priemonė – per visą filmą palaikomas nenutrūkstamas dialogas tarp Vincento ir kūrėjos. Jis turi balsą, kuris gali prieštarauti režisierei. Jie nesidalina bendra kalba: jis filme kalba prancūziškai, ji – švediškai. Jis nenori, kad filmas būtų kuriamas (bet ji tai padaro), neleidžia filmuoti jo buvusios mokyklos – „tai ne zoologijos sodas“, išstatytas apžiūrai. Neleidžia atvažiuoti jo aplankyti. Jo prisiminimai nebūtinai sutampa su jos. Jam pikta, kad ji atsimena tokias nereikšmingas smulkmenas, o neatsimena svarbių dalykų. Taip sužinome, kad įkūnyta atmintis yra subjektyvi, o tai, kas vienai (-am) atrodo kaip fonas, kito (-os) prisiminimuose gali būti svarbi figūra.

 

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Šiuolaikinė moterų analoginė fotografija feministinių vizualumo studijų perspektyvoje: tekstai, praktikos ir savivoka“. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0041) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT)

 

1 2020 m. lankiau prof. dr. Natalijos Arlauskaitės kursą doktorantams „Kino naratologija ir jos kritika“. Šis tekstas yra parašytas atsispiriant nuo tuo metu skaitytos literatūros ir diskusijų.
2 Laura U. Marks, The Skin of the Film: Intercultural Cinema, Embodiment, and the Senses, Gurham, London: Duke University Press, 2000, p. 127–193; Laura U. Marks, Touch: Sensuous Theory and Multisensory Media, Minneapolis, London: The University of Minnesota Press, 2002, p. 23–40.
3 „Haptiškumo“ kaip termino kilmė siejama su austrų menotyrininko Aloiso Rieglio (1858–1905) darbais, kuriuose jis analizavo vėlyvąjį romėnų meną ir senovės egiptiečių meno kalbą.
4 Thomas Elsaesser, Malte Hagener, Kino teorija: įvadas per juslių prizmę, vertė Rima Bertašavičiūtė, Vilnius: Mintis, 2012, p. 143.
5 Antonia Lant, „Haptical Cinema“, October, 1995, 74, p. 45–73.
6 Terminų „vizualus“ ir „kinestetinis režimas“ autorystė priskiriama Adolfui von Hildebrandui (The Problem of Form in Painting and Sculpture, 1893). Vizualus režimas siejamas su regėjimo, o kinestetinis – su lytėjimo funkcijomis. Tad pastarąjį šiame tekste vartoju kaip „haptinio vizualumo“ sinonimą.
7 Thomas Elsaesser, Malte Hagener, op. cit., p. 152.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.