Valentinkė

Mažute mano, o kad tu žinotum, kaip vedi mane iš proto!

Kol tą sakysiu, gal suteptum sumuštinį man su šprotais?

Aš susitepčiau pats, bet neturiu jėgų,

Nes privalau įrodinėti, kaip smarkiai aš myliu!

Ir viską dėl tavęs galiu!

Darysiu viską dėl tavęs, yra tik vienas „bet“…

Ir tu turi daryti viską dėl manęs!

O pirmas dalykas, ką reiks padaryti,

Tai niekada nieko manęs neprašyti!

Gerai? Dabar pabučiuok mane čia ir čia, ir čia, žemai.

Saulele, moliūgėli, man trūksta žodžių išsakyti,

Kaip tavęs aš noriu,

Na tik ne su šitais drabužiais,

Iš kur tu trauki tokį brudą?

Na nesvarbu, vis tiek myliu, juk ne drabužiuose esmė,

Po jais, žinau, turi viečikę, kur veržiasi versmė,

Galiu ir užsimerkt tam kartui, juk jau sakiau ne kartą,

Kad viską dėl tavęs galiu, tad gulk greičiau, gana kalbų!

Tau skauda galvą? Gal juokauji?

Bet tai kokia nauda iš tavęs, kai pats turiu sau imti į saują,

Kol užsispyrus vis kartoji, jog durnių aš volioju!

Koks durnius dar tave mylės, kaip aš tave myliu,

Aš visą save ant lėkštelės tau teikiu!

Tu kekše, kale, niekam tikus sutre,

Aš viską dėl tavęs galiu!