Obuolys nuo obels

Visas vaikystės vasaras Luka leisdavo pas dėdę Lionią. Na, visas iki tos vasaros, kai Lukos mama vidury nakties atsistojusi po pliku mėnuliu pradėjo lyg skerdžiamas paršas kriokti. Tas kriokimas netruko labai ilgai, bet jis buvo toks galingas, kad pažadino ne tik Luką, kietai po visos dienos lauke įmigusį vaiką, bet ir visus dėdės Lionios sklype laikomus gyvulius. Tų suglumusių gaidžių giedojimo, apsimiegojusių karvių mykimo bei ožių mekenimo fone Lukos mama, vienais naktiniais išdygusi prie pastatytos už spintos dukros lovos, neatrodė nė kiek keistai. Jos nervingai krusčiojančios garbanos priminė malonumo traukulių kamuojamą miesto dirigentą orkestrui atliekant labiausiai jaudinančią simfonijos vietą. Visa atrodė taip natūralu, kad Luka nė kiek nesipriešino išvelkama iš lovos ir vos per minutę įsodinama į mašiną.

Buvo šiek tiek po vidurnakčio.

Nuo to laiko vienintelis dalykas, kuris Lukai priminė dėdę Lionią, buvo kartkartėmis jo atsiunčiamos nuotraukos. Ir net po kelerių metų jei kas nors merginos būtų paklausęs, ar ji turinti mylimiausią daiktą namuose, ji būtų parodžiusi ne į televizorių ar už savus pinigus iš gretimo kiosko nusipirktą makiažo rinkinį, bet būtų bedusi laibu pirštu į nuotrauką su senomis obelimis, supuvusiomis lentomis bei apkalkėjusiu arbatinuku. Ir sukriošusiu dėdės kūnu, tokiu pat senu, supuvusiu ir apkalkėjusiu. Jį vadino Leonu, bet Lukai jis visada buvo dėdė Lionia.

Net praėjus keleriems metams po tos nakties, kai mama vienmarškinė be akinių parvairavo į miestą, Luka niekaip negalėjo pamiršti vasarų, praleistų tame nuotaikingame dėdės Lionios vienkiemyje. Kartais, kai mama būdavo darbe, Luka išsitraukdavo jau aprūdijusią dėžutę, kurioje buvo laikomi prisiminimai. Apžiūrinėdavo nespalvotas nuotraukas, kur štai josios dėdė ilgomis kasomis, plačiais pečiais, su peiliu rankoje, o aplink ganosi pulkas žąsų, snūduriuoja šuva. Krūtinė jo buvo pūsta it balionas ir visa apraizgyta mažomis juodomis garbanėlėmis. Luka žinojo, kad jeigu paėjėtų kiek kairėn už nuotraukos rėmelio, prieitų kūdrą, tirštą kaip motinos verdama moliūgų sriuba. Kiekviena dėdės Lionios vienkiemio nuotrauka būdavo it neparašyta pasaka, nenupieštas filmukas su visais vaiko mėgstamiausiais herojais: žąsimi, arkliu, telyčia, šleivu šuniu ir juo, Lionia. Bežiūrinėdama nuotraukas Luka vis prisimindavo, kaip štai ant šito kelmelio krapštėsi nosį, o dėdė Lionia drožinėjo šaukštą. O štai aname vos į kadrą betelpančiame karutyje Luka mėgdavo slėpti ne itin mėgstamus virtus kiaušinius. O čia Lionios mylima telyčia.

Prisiminimai grįždavo bumerangu.

Sykį Luka paklausė mamos:

– Mam… klausyk…

– Ne „mam“, o „mama“.

– Mama, o jei dėdė Lionia…

– Leonas, dėdė Leonas.

Luka sučiaupė lūpas. Padėjusi šaukštelį atsileido.

– Bet jei dėdė Leonas gyvena ten vienas… Kas gi jį fotografuoja?

– Pats sėdi sau tuose miškuose ir pyškina iš neturėjimo ką veikti. Radai ko paklaust… Valgyk, atauš. Ir nesikūprink!

– Bet kaip taip jis sau, mam… Mama, bet kaip jis sau taip sėdi ir pyškina?

– Ko tu čia apie tą Leoną? Valgyk, sakau. O jei taip jau nori žinoti, tai nuvažiuok ir paklausk. Nesikūprink, sakau. Ir užčiaupk burną, kai kramtai. Ir marš persirengt po valgio, negaliu žiūrėti į šiuos marškinius.

Luka tikrai labai norėjo nuvažiuoti ir paklausti. O gavusi atsakymą, iškart grįžti atgal. Bet kiekvieną sykį gavusi brolio kvietimą motina vis sugalvodavo priežastį nevažiuoti. Būdavo, ji staiga nuspręsdavo, kad Lukai reikia naujos suknelės. Arba kad savaitgalį būtinai reikia išplauti langus, nes ką kaimynai pasakys. Arba prisimindavo, kad būtent poryt jos puikios jaunystės draugės Birutės (Janinos, Nijolės, Genovaitės, Jadvygos) gimtadienis.

Paskutinė dėdės Lionios siųsta nuotrauka vaizdavo jį stovintį prie mažo namelio. Dėdė žiūrėjo tiesiai į objektyvą. Kasas jau buvo nusirėžęs ir plaukai atrodė lyg nepriklausantys jo apvalainai galvai.

Kitoje nuotraukos pusėje juodai išvedžiotos raidės kvietė Luką su mama į laidotuves: mirė ištikimiausia Lukos dėdės draugė – karvė. Apie tą karvę dėdė net kūrė dainas dar tais laikais, kai Luka ten leisdavo vasaras.

Mama kaip visada sugalvojo kvailą pretekstą nevažiuoti pas brolį, ir tada Luka nekentė jos ir jos pigaus makiažo, švarių drabužių ir nekuprotos nugaros labiau nei bet kada anksčiau. Ji taip ir nežinojo, kas nutiko, kad jos mamos ir dėdės santykiai pavirto gilia juoda bedugne, bet buvo tikra, kad tai susiję su jo prakaitu ir jos kvepalais, jo bulvių lauku ir jos manikiūru, jo kasomis ir jos cheminėmis garbanomis.

Tą vakarą už atsikalbinėjimą Luka buvo uždaryta savo kambary. Visi miesto lietvamzdžiai pasižiaukčiodami vėmė lietumi. Jų skleidžiamas garsas buvo toks graudus, kad Luka suprato negalinti palikti savo dėdės vieno per jo geriausios bičiulės laidotuves.

Anksti ryte mergina jau sėdėjo rūdžių išvagotame sename autobuse, kurį vairavo raukšlių išvagoto veido vairuotojas. It keturiasdešimt metų susituokusių ir trisdešimt penkerius metus nesimylėjusių sutuoktinių pora.

Takelis į dėdės vienkiemį nebuvo itin pakitęs. Na, gal tik kiek siauresnis, o gal tiesiog Lukos pėda didesnė. Merginos akys nerimastingai lakstė po laukus, bandydamos suprasti, kas iš matomų vaizdų buvo jos vaizduotės vaisius, o ką ji vaikystėje yra pastebėjusi, pačiupinėjusi, paragavusi. Neprisiminė tos obels dešinėje takelio pusėje nei to akmens po obelimi. Net pamanė ne ten einanti. Bet netrukus horizonte išvydusi dėdės namuką nurimo ir pagaliau įkvėpė taip ilgai ignoruoto vaikystės kvapo. Plaučiai atsidėkojo šypsena ant veido. Luka paspartino žingsnį.

Kiemas buvo tvarkingas, kaip Luka ir prisiminė. Dėdė Lionia visada buvo tvarkingas. Kiekvieną rytą jis grėbdavo kiemą ir sakydavo, kad akmenukai vyro kieme yra kaip pleiskanos plaukuose ir dėl to kiemą būtina šukuoti. Šio įpročio dėdė nebuvo pamiršęs. Tik prie tvarto matėsi lyg šviežiai sukastas kauburėlis žemių. Priėjusi arčiau Luka pamatė išdrožinėtą kryželį ir suprato, kad į laidotuves bus pavėlavusi. Iš tvarto pasigirdo aimana. Luka kyštelėjo nosį.

Nors buvo diena, merginos klyksmas skambėjo dar garsiau ir šaižiau nei prieš kelerius metus vidury nakties jos motinos gerklų skleidžiamas garsas. Kitaip nei motina, pritarimo iš gyvulių ji nesulaukė vien dėl to, kad visi jie jau buvo nugaišę. Visi, išskyrus vieną ožį.

Klykdama mergina pasileido takeliu. Jos plaukai šoko pagal tą pačią simfoniją kaip ir jos motinos garbanos šviečiant mėnesienai. Grįžusi namo ji atsisėdo tiesiai ir nė neprašoma suvalgė pilną lėkštę moliūgų sriubos. Išsilyginusi marškinius nuėjo miegoti.

Jai dar ilgai sapnavosi dėdė, tvirtomis rankomis laikantis ožio užpakalines kojas. Jo nuogas judantis užpakalis buvo panašus į mėnulį, ir Luka nuo to laiko visada prieš miegą užsitraukdavo užuolaidas.

Dėdė Lionia daugiau neberašė.