Geresnio gyvenimo link

 

Jau kurį laiką Kipras norėjo susirasti merginą. Tokią, su kuria galėtų pasikalbėti, palaikyti už rankos ir pasidalinti lova. Tik, matyt, mergina niekaip nenorėjo surasti Kipro, atrodydavo, net tyčia apeidavo jį, liesą ir kampuotą, lanku. Galbūt dėl to, kad ta lova, kuria Kipras mielai dalintųsi su mergina, stovi tame pačiame kambaryje kaip ir jo močiutės guolis. Ir kas, kad ji jau neprigirdi ir nelabai temato. Užtat naktį kosėja net pasišokinėdama, o ir sąnariai josios girgžda garsiau už čiužinio spyruokles. Būtent todėl Kiprui kilo mintis pasistatyti plaustą. Būtų nušauti du zuikiai: vienas zuikis – romantikas, kviečiantis pasimėgauti mėnesiena su irklais rankose, o kitas – išsiilgęs merginos draugijos pašlemėkas. Dėl to ir plaustas turėtų būti toks, kur vietos būtų tik jam, jo merginai ir porai žvakių.

Kipras pradėjo pavydėti sau savo minčių ir dėl to nusprendė jau kitą rytą užsiimti plausto statyba. O kadangi močiutei pensiją atneš tik po dvidešimt dviejų dienų, plaustas turi būti pigus, dar geriau – nemokamas. Kaip balionai per parduotuvių atidarymus. Arba vandens buteliukai per sporto šventes. Tie patys, kurie, šventei pasibaigus, tušti vartosi upės paviršiumi, lyg pagiringų paauglių banda.

„Buteliai!“ – suprato Kipras prieš miegą. Plaustas būsiąs iš jų. Juk ir tas, kurį jis įmetė į kūdrą prie dėdės sodybos, vis dar plūduriuoja, nors jau tiek vasarų prabėgo.

Kitą dieną Kipras, užuot kiurksojęs lovoj ir ieškojęs dar ir dar vienos priežasties nesikelti, nesitvarkyti, nesivalyti dantų, nesišukuoti, nepadėti močiutei ar dar kažko nedaryti, išėjo rinkti butelių. Pakilo anksti. Apsišlakstė veidą vandeniu iš arbatinuko, įšoko į pilkus treningus ir nubidzeno prie namų esančių konteinerių link.

Jau iš tolo jo vis dar traiškanotos akys pamatė maišą, pilną butelių. „Jeigu taip eisis ir toliau, – pagalvojo, – dar šią savaitę galėsiu džiaugtis merginos draugija.“ Kipro tarpkojis pritardamas trūktelėjo į viršų. Nenuleisdamas akių nuo savo laimikio, sparčiu žingsniu jis priartėjo prie it jam palikto maišo ir jau tiesė ranką, bet už nugaros išgirdo riaumojimą:

– Ką tu čia – visai jau?! Alio, vaikinas?

Atsisuko. Į Kiprą žiūrėjo vyrukas krauju pasruvusiomis akimis, iki pusės įlindęs į konteinerį. Vienoje rankoje jis laikė arbatinuką surūdijusiu snapu, kapanodamasis iš apdegusios šiukšliadėžės. Užtruko, kol sugebėjo kojomis paliesti žemę, bet Kipras, būdamas mandagus, kantriai stovėjo šalia ir laukė.

– Atsiprašau, – sulaukęs tarė, – o šis maišas jūsų?

– Ką? Šis? – dumblo spalvos guminiu botu kraujaakis paspyrė maišą.

– Taip, šis, – patvirtino Kipras.

Išgirdus tokį ramų ir užtikrintą Kipro atsakymą, kraujaakio veido raumenys sutrūkčiojo.

– Žinai ką, – prisimerkęs iškošė pro dantis, – gal tu geriau eik iš čia, kol galvos nesuspardžiau! Nu visai jau išnaglėjai. Susirask savo, gerai, berniuk?

Kipro ir kraujaakio veidus teskyrė kiek mažiau nei pusmetris, ir tuomet, kai kraujaakis žėrė keiksmus, Kipras svarstė, ar tai taip dvokia šiukšlės, ar kraujaakio burnos tvaikas. Tik anam užsičiaupus vaikinas suprato, kad dvokia vis dėlto ne šiukšlės.

– Žinoma, taip, tai jūsų, suprantu, – įsitikinęs, kad šiukšliadėžės žmogus išrėžė viską, ką norėjo, pasakė Kipras, – viso labo tad, – nematydamas prasmės ginčytis išlemeno ir nukulniavo toliau. Lauke brėško.

Nosies Kipras nenukabino, nors migruodamas tarp konteinerių, išsibarsčiusių keleto kilometrų spinduliu, suprato, kad taip lengva, kaip manė iš pradžių, nebus. Visas šiukšliadėžes siejo trys bruožai – jos visos dvokė, jose buvo visko, tik ne butelių, ir prie jų darbavosi bent po vieną žmogų. Būtent dėl pastarųjų Kipras vis geriau pažino savo šalį. Rinkimai, euras, Europos Sąjunga, pašalpos, politikai, klimatas, „Sodra“, nedarbas – visi tyrinėjantys šiukšliadėžių vidurius likimo broliai paminėdavo bent vieną šių žodžių. Ir visi jie, kaip ir pats Kipras, ieškojo butelių. Politiški butelių rinkėjai. Tik kam?

– Pabėgėliai, – lyg perskaitęs Kipro mintis, savo politinį pūlinį vaikinui atvėrė pusamžis vyras, sustojęs prisidegti rastos nuorūkos, – dėl pabėgėlių aš čia turiu savo orumą teršti, traukdamas kažkieno kito dūmą. Priima va čia kažkokius babajus, išdalina jiems mūsų darbus, duoda eurų vien už tai, kad anie prezervatyvą pamiršo užsismaukti vestuvių naktį, o mums va ir belieka knaisiotis ir sukt galvą, kaip čia dar dienelę…

Žinoma. Jie visi nori pabėgti, pasistatyti plaustus, susirinkti mantą, pakinkyti Nerį ir išplaukti geresnio gyvenimo link. Pasipustyti padus ir niekad negrįžti. Neatsigręžti. Nesigraužti. Nekentėti. Juk ir jo sesuo vis dejuoja dėl naujo Darbo kodekso ir prarastų trejų metų atostogų, tėvas negali nustoti purkštauti dėl draudimo rūkyti balkonuose, o močiutė už galvos susiėmusi, nes neva kažkokie pokemonai puola šalį.

Kol pastarieji puola šalį, butelių rinkėjai puola jo viziją pasistatyti intymią oazę sau ir savo dar nesurastai merginai. Šis nuorūkas čiulpiantis vyras, anas kraujaakis, peruku praplikusią galvą bandanti pridengti moterytė – kiekvieną jų Kipras matė kaip konkurentą ir nedelsdamas nusprendė pulti dar ir dar vieną konteinerį. Puolimo ilgai laukti nereikėjo, jam pasukus už pirmo kampo stūksojo nepadoriai atvira šiukšliadėžė – į ją Kipras nėrė kaip į gausybės ragą.

– Vėl tu? Ką – tu visai jau? Nu, žinok, tau ragas, berniuk, – Kipras išgirdo pažįstamą balsą.

Panardino galvą dar giliau, bet šį kartą veikiau kaip strutis į smėlį, o ne turtuolis į kupiūras. Akys pradėjo ašaroti nuo aitraus dvoko, tačiau galvą Kipras ištraukti bijojo, mat girdėjo, kaip iš gretimos šiukšliadėžės iššoko dumbliabatis ir priėjęs dabar jau šnopavo jam į nugarą. Praėjo gal minutė.

– Lįsk lauk, sakau, su tavim kalbu! – suriko anas.

Kipras staigiai iškėlė galvą ir apsisuko. Nežinia, ar nuo staigaus judesio, ar nuo gaivaus oro vaikinas neišlaikė pusiausvyros ir abiem rankomis atsirėmė į lipnia striuke apsitaisiusį kraujaakį.

– Atsiprašau, – sulemeno ir iškart prisiminė, kad turi išlikti tvirtas.

Pasitaisė megztinį, perbraukė plaukus ranka palikdamas rusvą dryžį ant kaktos ir, pastorinęs balsą, prabilo:

– Ką ką, butelių aš ieškau, kaip ir jūs! Va jums ir ką. O dabar, atsiprašau, buteliai nelaukia, – ir apsisukęs vėl nėrė į konteinerį.

– Neeeee, čia tu butelių neieškai, vaikinas, čia mano konteineris, – sukandęs dantis sušnypštė dumbliabatis.

– Jūsų? – vėl išniręs paviršiun perklausė Kipras.

– Taip, mano, – agresyviai patikino anas.

– O kur parašyta, kad jūsų? – paklausė.

Kraujaakis, išgirdęs tokį akiplėšišką klausimą, kiek sutriko. Viena vertus, jis užjautė šį jauną vaikiną, nes prisiminė, kaip pačiam buvo sunku ženklinti savo teritoriją tokiam didmiesty kaip Vilnius. Kita vertus, nepakentė, kai į jo teritoriją verždavosi prašalaičiai, užsimanę nei iš šio, nei iš to praturtėti jo sąskaita. Jis sugniaužė kumščius.

– Na, jūsų tai jūsų… – išgirdęs kraujaakio krumplių traškėjimą nusileido Kipras.

Mažiausia, ko jis dabar norėjo, tai susimušti. Juk jo sumušto jokia mergina nenorės, ir nesvarbu, kokį plaustą jis jai galėtų pasiūlyti.

Kipras jau buvo beeinąs, bet jam kažkas it timptelėjo už gumbuoto liežuvio:

– Sakykite, o kur jūs plauksite?

– Ką? Plauksime? Tuoj aš tau kaip paplauksiu, kad Sibire atsidursi!

– Tai kad Sibiras prieš srovę… – mėgino nepažįstamajam bent kiek padėti Kipras, bet, anam numojus ranka ir kažką neaiškiai sau panosėj suveblenus, nebeliko nieko kito, kaip tik palikti tą žmogų siekti savų tikslų.

Nors tas tikslas vaikinui ir nebuvo lengvai suvokiamas. Juk Sibire taip šalta, darbų ten nelabai yra, nebent tvarkyti protėvių kapus, kaip per televiziją rodė. Būdamas tokio tvirto sudėjimo kokioj Norvegijoj naftos pramonėje įsidarbinęs tikrai galėtų nemažą algą gauti. Bent jau tėvo draugas Vova taip giriasi, išvykęs prieš porą metų. Anglijoj kokiam vištų fabrike irgi būtų geidžiamas darbuotojas, mat rankos miklios, rūšiuot pratusios. Bet va tėvas tą Angliją po viso to breksito irgi nurašęs yra.

– O sakykite, kokia jūsų nuomonė apie breksitą? – Kipras paklausė pagyvenusios moterytės, lazda bebadančios konteinerio dugną.

Ji pakėlė raukšlėmis įrėmintas akis, nužvelgė Kiprą nuo galvos iki kojų ir toliau ilgu pagaliu maigė šiukšliadėžės turinį.

– Nėra čia keksų, – atsidususi po minutėlės išlemeno.

– Na, žinote, aš tiesiog svarstau, ar plaukti iki Anglijos nebūtų tik jėgų švaistymas.

– Švaistyklę? Taip taip, žinoma, galite ją imti, – atsakė pagyvenusi moterytė, tiesdama Kiprui sulūžusią sapnų gaudyklę, – tik abejoju, ar galėsite ją parduoti… Matot, lūžus gi. Išmeta čia žmonės visokį briedą. O sako, pinigų neturi. Oi, vaikelyti, žinotum tu…

– Aha, matau, – išlemeno Kipras. – Ačiū. Už švaistyklę, – ir vos moterytei nulenkus mažą praplikusią galvą išmetė sapnų gaudyklę į šiukšliadėžę.

Tik moterytės niekaip iš galvos nepavyko išmesti. Turbūt ji tik ir svajoja išplaukti paskui savo vaikus ir anūkus, kurie jau seniausiai įleidę šaknis už Baltijos jūros. Kipras puikiai suvokė, kad ši moterytė jau plausto nepasistatys, juk vos savo lazdą nulaiko ir dar neprigirdi.

Tą konteinerį vaikinas paliko jai.

Apėjęs dar keletą konteinerių ir radęs du puslitrinius buteliukus bei seną odinį lagaminą, Kipras nusprendė atsikvėpti. Daug nemąstęs prisėdo prie dviejų savo likimo brolių ant netoliese esančio suoliuko. Neatrodė, kad jie prieštarautų, tad Kipras surizikavo dar labiau ir juos pakalbino:

– O jūs dėl pokemonų plauksite? Ar kitų priežasčių?

– Ooo, ir vėl tie pokemonai! Matai, sakiau tau, Kostia, kad pokemonai užvaldė miestą! Ten va, prie mokyklos, kur tie konteineriai, tai, žinok, visai neįmanoma ramiai dirbti, zuja pacanai aplinkui į telefonus panirę, trankosi vienas į kitą, rėkauja. O Lenka pasakojo, kad kai snaudė paupy savo kartonkėj, tai į ją įvarė du pypliai šaukdami: „Pokemonas, pokemonas“, sugriovė chatą ir nudūmė toliau rėkdami. Ane, vyruti, yra tie pokemonai?

– Na, spaudoj rašo, kad yra, – patikino Kipras. – Tik nežinojau, kad jie taip pasklidę…

– Pasklidę… Čia ne tas žodis, kaip pasklidę! Galėčiau, tai jau seniai išdūmęs būčiau, kur jų nėra!

– Na, kurgi tu dumsi, bonkių tiek nesurenki, kad galėtum kur nors dumti, – nusijuokęs anam į veidą pasakė Kostia ir su pavydu pažiūrėjo į du Kipro butelius.

– O jei surinktumėte, kur dumtumėte? – prisitraukęs savo laimikį arčiau, kuo rimčiausiai paklausė vaikinas.

– Kur kur, – pašiepęs išakėtus dantis prabilo pirmasis, – kuro nusipirkti! – ir tai taręs užsivertė vyno butelį.

Kostia, žiūrėdamas į godžiai geriantį draugą, juokėsi taip, kad, atrodė, nuo pakilusio spaudimo iškris jo akys.

Kipras paliko juodu besijuokiančius ir besimėgaujančius vynu. Paliko ir lagaminą. Galės bent keletą daiktų pasiimti į kelionę. Tik įdomu, kam jiems tas kuras… Bene plaustą su varikliu statyti žada…

Kiprui nusviro rankos. Jis stabtelėjo prie vaikų žaidimų aikštelės ir, kiek pamąstęs, paliko ten vienintelius du savo rastus butelius. Per didelė konkurencija pasistatyti plaustą iš plastikinių butelių.

Nes ir nedarbas per didelis

Ir politikų piniginės per storos

Ir pensijos per mažos

Ir valdžioj per kvaili

Ir duona per brangi

Ir darželiai per maži

Ir sprendimai per paprasti

Ir pareigūnų liežuviai per ilgi

Ir seimūnai per korumpuoti

Ir lenkai per lenkiški

Tą naktį Kipras sapnavo užšalusią jūrą, o prabudęs vidury nakties nusprendė eiti kitą dieną į protestą prie Seimo. Juk būnant politiškai korektišku piliečiu merginą rasti tikrai nebus sunku. Ir galės abudu kurį vakarą atsisėsti ant upės kranto ir žvilgsniais lydėti žmones, sugebėjusius pasistatyti plaustus ir plaukiančius geresnio gyvenimo link.

Galgi ir tas dumbliabatis praplauks. Kad ir į Sibirą, bet vis ten, kur jam geriau. Tebūnie.