Poezijos vertimai

 

Šiemet minimas vieno žymiausių XX a. rusų poetų, eseistų Osipo Mandelštamo (1891–1938) 130 metų jubiliejus. Programiniame straipsnyje „Akmeizmo rytas“ (1913) rusų poezijos klasikas rašė: „Būti – aukščiausia menininko savimeilė. Jis nenori kitoniško rojaus, išskyrus būtį, ir kai jam kalba apie tikrovę, jis tiktai šypteli, todėl, kad jis žino kur kas įtikinamesnę meno tikrovę. [...] Tačiau labai dažnai mes nepastebime, kad poetas dešimteriopai praplečia tikrovę ir kuklus meno kūrinio išorinis pavidalas mus apgaubia tąja baisingai sutirštinta tikrove, kurią ji slepia savyje.“

 

 

●

 

Turiu aš kūną – ką su juo daryt?

Toksai jis šiandien, toks paliks ir ryt.

 

Už tai, kad dar galiu laisvai kvėpuot,

Sakykite, kam reiktų padėkot.

 

Aš sodininkas, aš taip pat gėlė,

Tamsybėj visuomet šalia vėlė.

 

Į amžinybę ves mane keliai,

Jaučiuos aš žemėj ir sapnuos giliai.

 

Į atmintį sugrįžta praeitis,

Kuri sušvinta lyg sena viltis.

 

Tegul akimirka liūdėt neleis –

Išeisiu vėl aš tais pačiais keliais.

 

1909

 

 

●

 

 

Vėl burę marių vėjai gena,

Akiratis aplink platus.

Tyla kažkur toli plevena,

O paukščiai skrenda į pietus.

 

Aš varganas gamtos veikėjas,

Aš paprastas taryt dangus.

O mano laisvė – marių vėjas

Lyg paukščių skambesys svaigus.

 

Regiu mėnulį tylų, ramų,

Ir dangų aukštą debesuos.

Pasaulis pilnas keistų dramų,

Tiktai tyla aplink alsuos.

 

1910

 

 

●

 

 

Apie laisvę neregėtą

Gera vakarais mąstyt.

Tu pabūk čia, kaip derėta,

Nes arti viltis matyt.

 

Uždedu karūną savo

Tau ant nuostabios galvos.

Kol dar laisvė mums alsavo,

Ja tikėjom nuolatos.

 

Laisve aš tikiu nuo seno

Tarsi mylima sava.

Ši karūna tegyvena,

Te pasipuošia galva.

 

Tiems, kuriems erdvė paklūsta,

Teks gyvent ir po mirties.

Saugau savo žemės būstą

Dėl gyvybės ateities.

 

1915

 

 

●

 

 

Man šalta. O pavasaris ryškus

Į žalią rūbą gaubia miestą seną.

Vėl regim Nevos vandenis, miškus,

O nerimas seniai širdy gyvena.

Tas šiaurės upės krantas neramus,

Mašinos skuba amžinai pro mus.

Taryt žiogai ar vabalai plieniniai.

Žvaigždžių vėl dega atspindžiai auksiniai,

Bet jokios žvaigždės čia neužgesins

Tai, ką man visad jūrbangės primins.

 

1916

 

 

●

 

 

Priimki mano džiaugsmą iš širdies,

Saujelę saulės ir medaus alvutę,

Kaip liepė mums bitutės Persefonės.

 

Neatrišiu netvirtintos valtelės,

Nesigirsiu šešėliu samanotu.

Nenugalėsiu baimės snūdulingos.

 

Mums pasilieka tiktai bučiniai,

Aksominiai lyg mažosios bitelės,

Kurios numiršta, pabėgusios iš avilio.

 

Jos plazda ryškioje nakties glūdumoje.

Jų gimtinė – gūdus Taigeto miškas,

Jų maistas – laikas, plautės, mėtos…

 

Priimki dovanų lyg džiugesį laukinį –

Neryškų kaklo vėrinėlį

Iš mirusių bičių, pavertusių medų saule!

 

1920

 

●

 

 

Niekam nesakyk, prašau –

Ką regėjai, tą užmiršk.

Paukščio godą užrašau

Arba nieko nebepiršk.

 

Ar tave kas nors apgaubs,

Lūpas praveri staiga.

Dienos eis ir jos nelauks,

Kol čionai atslinks liga.

 

Vapsvą viloje primins

Rašalas vaiko tamsus.

Arba bruknelę užmins

Batas likimo baisus.

 

 

●

 

 

Aš grįžau į tą miestą, kurį pažinau,

Nuo vaikystės dienų iki skausmo žinau.

 

Tu grįžai vėlei čia – pasidžiauki greičiau,

Jau senokai to miesto šviesų nemačiau.

 

Ir pažinki, prašau, džiaugsmą gruodžio dienų,

Tarsi tulžį pripildo, kai vienas einu.

 

Peterburgą žinau, bet nenoriu dar mirt,

Telefono žodžius noriu vėlei patirt.

 

Peterburgas! Turiu aš tiek daug adresų,

O su mirusiais gyvas visuomet esu.

 

Mano laiptinė visad be galo tamsi,

Tu paskambink, žinosiu, kur vėlei esi.

 

Visą naktį ilgiuosi brangiausių svečių

Ir pabėgt negaliu nuo žiauriausių kančių.

 

 

●

 

 

O, kaip mes gebam veidmainiauti,

Pamirštam viską be skriaudos

Ir dėl mirties mums nerimauti

Vaikystėj teko visados.

 

Bet niekad skriaudos nepranyksta,

Jos pasireiškia ne laiku.

Bet man atrodo, aš nepykstu,

Aš visad vienišas lieku.

 

Net žvėrys savo plauką meta,

Ir žuvys keičiasi kaskart.

Praeis, brolau, daugybė metų

Ir sunkų žodį teks ištart.

 

 

●

 

 

Tu gyvas dar. Ne vienišas čionai esi,

Kartu su mylima savaime

Skrajoji lygumom, skraidai padebesy,

Migla, pūga – tai žemės laimė.

 

Ir turto spindesy, ir nuovargio rytais

Gyvenk ramus ir palaimingas.

Šviesiomis dienomis palaimoj būk su tais,

Kurie darbuos tebus laimingi.

 

O nelaimingas gali būti tas,

Kuris audrų bijos kas dieną.

Tegali apraudot dienas kitas

Lyg melsdamasis mėnesienoj.

 

 

●

 

 

Gyventi man smagu,

Kai vienišas esu,

Sau susirast draugų

Ir skrist virš debesų.

 

O tu pabūk šalia,

Te laimė nepraeis.

Dangaus šviesa žalia

Iš tolumų ateis.

 

O aš tavim tikiu,

Tariu tau paslapčia.

Tad būkime sykiu

Vaikais, kol esam čia.

 

 

Vertė Aleksandras Šidlauskas