EGLĖ FRANK

Kalbanti Paulinos Pukytės paroda

Paulina Pukytė. Jie yra. 2021 Vyto Nomado nuotrauka

O man sakė, kad atrodau kaip kiaulė. Videotekstas, 2021
Vyto Nomado nuotrauka

Rašyti apie Paulinos Pukytės parodą – tarsi eiti į liūto narvą. Pati Paulina – menininkė, kultūros komentatorė, parodų kuratorė, rašytoja. Iš to, kaip jos paroda „Tai yra tam tikra prasme košmaras“ aprašoma lankstinuke ir kaip pati autorė pasakoja apie ją lankytojams, aišku: Paulina geriausiai geba pristatyti ir recenzuoti pati save.

Į liūto narvą vis dėlto einu, praverdama girgždančias galerijos „Atletika“ duris-grotas, kurias autorė aproprijavo į savo kūrinį „Atidaryta“ (2021). Kaip gali būti atidaryta, jei grotos uždarytos, – į prieštarą iškart atkreipia dėmesį P. Pukytė. Prieštaros esama kone visuose parodos eksponatuose.

Drebanti lentyna. 2021 Vyto Nomado nuotrauka

Drebanti lentyna. 2021
Vyto Nomado nuotrauka

„Nieko sau. Neatiduočiau savo krištolo nė už ką“, – pagalvojau, menininkės feisbuko paskyroje pamačiusi įrašą, kviečiantį (meno labui) atsikratyti senu nenaudojamu krištolu. Mano vaikystėje krištolas tėvų bufetuose būdavo saugomas svečiams kaip labai trapi ir prabangi substancija. Yra tekę skaityti, kad jis tampa trapus būtent dėl nenaudojimo. Krištolinės taurės, interaktyvioje instaliacijoje „Drebanti lentyna“ (2021) išdėliotos ant tautiniais raštais austos lininės staltiesės, simbolizuoja tam tikrų iš praeities atėjusių dalykų stigmatizavimą, prikišamai įvardinant juos kaip „sovietinius“, nors tas pats krištolas būdavo serviruojamas ir Nepriklausomoje Lietuvoje, o patobulintas ir pritaikytas indaplovėms, naudojamas ir šiais laikais.

Šalia esančioje instaliacijoje „Aušra (rytojaus pažadas) nuo 15.30 iki 16.30 ir nuo 17.30 iki 18.30“ (2021) panaudota rezginė produktams (dar kitaip vadinta „avoska“) – sovietinių laikų skurdo simbolis, atvirkščiai nei krištolas, šiais laikais destigmatizuotas: dėl savo ekologiškumo tapęs populiariu ir madingu aksesuaru. P. Pukytė vėl žaidžia prieštaravimo simbolika – ekologiškoje „avoskoje“ įmontuoja pigų plastmasinį kinų gamybos šviestuvą, kuris tampa tik galerijos darbo valandomis patekančia saule; aušros pažadu, šviesaus rytojaus simboliu, įgijusiu pačias banaliausias konotacijas dėl idėjinio eksploatavimo sovietiniais laikais ir jau tapusiu „prastu skoniu“ šiomis dienomis, – tarsi angelai poezijoje.

Aušra (rytojaus pažadas) nuo 15.30 iki 16.30 ir nuo 17.30 iki 18.30. 2021 Vyto Nomado nuotrauka

Aušra (rytojaus pažadas) nuo 15.30 iki 16.30 ir nuo 17.30 iki 18.30. 2021
Vyto Nomado nuotrauka

Aušros motyvas atsikartoja ir parodą užbaigiančiame eksponate „Jūs sugrojote arba sugrosite dar vieną himno natą“ (2020). Patekanti saulė būdavo vaizduojama standartiniame visoje Sovietų Sąjungoje naudotame langų grotų rašte, o P. Pukytės parodoje grotos su saule atvežtos iš Rygos psichiatrijos ligoninės. Prie išėjimo vėl pasikartoja sovietiniam blokui būdinga priešprieša „atidaryta“, kai grotos uždarytos, o vis dėlto nusprendusiam išeiti tenka groti LTSR himno natas, nevalingai pasigirstančias su kiekvienu durų atvėrimu.

„Tai yra tam tikra prasme košmaras“, – iš ekrano sako pati autorė. Iš tikrųjų – tai viena iš frazių, rastų internete. Ši frazė, suteikusi pavadinimą parodai, nuskambėjo ir per P. Pukytės pjesės „Kalno poza“ eksperimentinius skaitymus Vilniaus mažajame teatre – aktorės Agnės Šataitės suvaidintos nuomonės formuotojos monologe. Tądien apsilankę skaitymuose turėjo galimybę pažiūrėti ir Gabrielės Tuminaitės pagal tą pačią pjesę režisuotą filmą „Scilė nori būti žmogumi“. Besidomintys Paulinos kūryba pastarąjį mėnesį galėjo ne tik aplankyti parodą, klausyti pjesės skaitymų ir pažiūrėti filmą, bet ir dalyvauti jos naujosios knygos „Lubinas ir seradėlė“ pristatyme. Stebėti Paulinos sukurtų personažų transformaciją ir „matrioškiškumą“ – atpažinti juos parodoje, pačios autorės ir aktorių lūpose ir galų gale perskaityti knygoje.

„Scilė nori būti žmogumi' filmo kadras VMT nuotrauka

„Scilė nori būti žmogumi” filmo kadras
VMT nuotrauka

Tiek pjesė, tiek pagal ją pastatytas filmas susisieja su parodos videotekstais, įkalbėtais pačios Paulinos. „Jie yra“ (2021) – monologas, sudarytas iš stereotipinių frazių, gautų į interneto paieškos laukelį suvedus raktinius žodžius „ji yra“ ir „jis yra“. Menininkė jas įkalba tokia tvarka, kokią pateikia internetinė sistema. Todėl po frazės „ji yra laikančioji“ eina „jis yra viešpats“ ir t. t. Pjesėje „Kalno poza“ personažo poeto Odisėjo lūpomis prabyla garsus Lietuvos filosofas, visą parašytą makulatūrą priskyręs bobelėms, o pjesės skaitymuose salė prunkštė, išgirdusi jau atpažįstamą baltušiškąją „kurvelką“.

„O kodėl košmaras“, – klausia kažkas po socialiniame tinkle pasidalintomis nuotraukomis iš P. Pukytės parodos, supratęs pavadinimą kaip parodos lankytojo nuomonę. Tokiu būdu frazės, aproprijuotos Paulinos, toliau plečia prasminį lauką, tarsi jau gyvendamos savo atskirą gyvenimą.

Krištolo lentyna parodoje sukurta taip, kad pradėtų vibruoti, prie jos prisiartinus stebėtojui. Anksčiau ar vėliau dėl vibracijos poveikio kažkuri taurė nukrenta, sudūžta. Tedūžta įsipykę, bet vis dar mūsų pačių uoliai palaikomi mitai?

Pati iš krištolinių taurių vyną ir vandenį geriu nebūtinai šventinėmis progomis, gal taip nesąmoningai norėdama laužyti dar „tais laikais“ tėvų įdiegtas taisykles. Kaip ir noriu tikėti aušros pažadu pačiu savaime, be nurodyto darbo laiko.

Jūs sugrosite arba sugrojote dar vieną himno natą. 2021 Vyto Nomado nuotrauka

Jūs sugrojote arba sugrosite dar vieną himno natą. 2021
Vyto Nomado nuotrauka

Paroda „Tai yra tam tikra prasme košmaras“ kultūros komplekso SODAS 2123 galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.