Akcentai, sąskambiai ir atgarsiai
XXIV tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Argentiniečių rašytojas Julio Florencio Cortázaras savąjį romaną „Žaidžiame klases“ skaitytojui siūlo skaityti vienu iš dviejų būdų: pasitelkiant rašytojo pasiūlytą lentelę, kurioje romano dalys išdėstytos tam tikru eiliškumu, tarsi šokčiojant nuo vienos dalies prie kitos; arba įprastu eiliškumu, tačiau tik iki tam tikro puslapio, o toliau – visai nebeskaityti. Kalbėdamas apie savąjį romaną „Užburtas kalnas“, parašytą 1924 m., vokiečių rašytojas Thomas Mannas Prinstono universiteto studentams yra išsakęs, jo paties žodžiais tariant, „arogantišką reikalavimą“, jog romaną būtina perskaityti du kartus. Šį reikalavimą rašytojas adresavo tik tiems, kurie neatidėjo knygos į šalį, skaitydami ją pirmą kartą (Raminta Gamziukaitė, „Septyneri metai užburtame kalne“, in: Tomas Manas, Užburtas kalnas, 2 d., Vilnius: Vaga, 1978, p. 435).
Nežinia, kiek šiemetinio Thomo Manno festivalio Nidoje lankytojų yra sąmoningai ar nesąmoningai paklaũsę šios geranoriškos rašytojo rekomendacijos, kurią galima aptikti minimo romano leidėjų lietuvių kalba pastabose. Kad ir kaip ten būtų, verta užsiminti, jog romanas vertas skaitytojų dėmesio ir dėl keleto iš pažiūros tiesioginių aliuzijų į rašytojo biografiją (nors tokių aliuzijų galima ieškoti ir, sakykime, „Budenbrokuose“ – ankstyvajame iš garsiųjų rašytojo romanų). Pagrindinis romano veikėjas Hansas Kastorpas kilęs iš Hamburgo, Šiaurės Vokietijos pramonės ir prekybos centro. Thomas Mannas, žinia, gimė 1875 m. Liubeke, taip pat Šiaurės Vokietijoje, Hanzos miestų sąjungos sostinėje, pirklio, senatoriaus Thomo Johanno Heinricho Manno ir jo žmonos Júlios da Silvos Bruhns šeimoje. Romano herojaus Hanso Kastorpo senelis – senatorius Hansas Lorensas Kastorpas, o jo globėjas vėlyvesnės paauglystės metais – konsulas Tinapelis. Su abiem susipažįstame jaunojo veikėjo nuotykių Šveicarijos kurorte Davose priešistorės aprašyme, o kelionėje kurorto link regime gamtos peizažą, galintį priminti ir ekspresionistine maniera tapytus kraštovaizdžius, paties rašytojo 1930–1932 m. regėtus Nidos dailininkų kolonijos sambūriuose. Ir nors literatūrinėje išmonėje ieškoti paslėptų gyvenimiškų motyvų dažniausiai yra bergždžia pastanga, neretai prasilenkianti su geru tonu, kartkartėmis išimtis ima ir pasiveja taisyklę – skaitant būtent šį rašytojo romaną tokiai intrigai regztis dingstys randasi tarytumei savaime. Viskas, dėl ko reikėtų būgštauti, – tai noras supaprastinti dalyką.
1929 m. rašytojas jau buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, tad į atokiuosius baltiškojo pamario kraštus senųjų Rytprūsių link jį patį, jo žydaitę žmoną Katią Pringsheim ir jų gausią šeimą atlydėjo ne vien pajūrio vėjai, bet ir nerimstanti laiko dvasia. Vis dėlto Thomo Manno kultūros centre eksponuojamos fotografijos liudija tikrą rašytojo ir jo šeimos gyvenimo Nidoje idilę – rami ir įkvepianti aplinka, regis, buvusi išties svetinga, o įkurtuvininkai ‒ besidžiaugiantys suradę kūrybišką gyvenimą ir šeimyninę laimę leidžiančią suderinti užuovėją, su ja – ir nuostabų, tuo metu dar kiek laukinį, mįslingą šią idilę praturtinantį peizažą. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, kiek mįslinga mums regisi ir tuometinių Kuršių nerijos gyventojų etninė kilmė, jų įpročiai, kalba ir dialektas, nors istorinį šios perspektyvos nuotolį težymi vos kelių kartų̃ atstumas, o geografinį – vos vienas kitas šimtas kilometrų nuo sostinės, geografinio Lietuvos centro ar atokesnio regiono. Minėtosios Nidos dailininkų kolonijos nariai, daugiausia vokiečių tautybės, rinkdavosi po dabartinio Hermano Blodės viešbučio-muziejaus pastoge. Viešbutis-muziejus, savo ruožtu, įsikūręs priešais Kuršių nerijos istorijos muziejų, traukiantį susidomėjusius kurorte poilsiaujančius lankytojus. Tad XX a. pirmojoje pusėje tapyti Kuršių nerijos kraštovaizdžio peizažai, pamatyti autentiškoje aplinkoje, šiais laikais jau gali truputį nustebinti ne tik svečio, keliautojo ar prisiekusio dailės mėgėjo akį, bet ir vietinio miestelėno žvilgsnį: miškingos apylinkės, pro debesingą dangų besiskverbiančių saulės spindulių nušviesti vienkiemiai, tušu nuspalvintos trobelės šalia smėlingo tako, jų akmeniniai pamatai, šiaudiniai nendriniai stogai, pamario laivų statybos scenos.
Įdomu, kad šalia trijų liuteronų – tėvo Thomo Johanno Heinricho, sūnų Thomo ir Heinricho – tarp Mannų buvo ir viena katalikė. Rašytojo motina, taip pat rašytoja Júlia da Silva Bruhns buvo gimusi Brazilijoje, katalikų šeimoje. Mūsų katalikiškuose kraštuose liuteroniškojo tikėjimo istorija ne tokia jau paprasta. Tačiau ant vienos iš Nidos kalvų sekmadieniais bažnyčioje besiburiantys Nidos liuteronų parapijos nariai kasmet džiugiai sveikina Thomo Manno festivalio muzikinę programą ir kartu su kitais festivalio svečiais bei dalyviais nepraleidžia progos pasimėgauti čia skambančia muzika.
Nesame įpratę kaskart itin dėmesingai ieškoti būtent liuteronybės atgarsių klasikinėje liuteroniškųjų kraštų kompozitorių muzikoje. Naujųjų amžių kontekste mąstyti apie didžiuosius Europos klasikus ir jų kūrybinį palikimą anaiptol nereiškia būtinybės apsiriboti konkretesnėmis aplinkybėmis ar reiškiniais. Kur kas dažniau esame įpratę tos muzikos atgarsius sieti su istoriniu laikotarpiu, epocha, dabarties aktualijomis ar netgi konkrečia festivalio programa. Kai Händelį ir Bachą girdime esant gretinamus su trimis Vienos klasikais – Haydnu, Mozartu, Beethovenu, ‒ baltiškuose kraštuose ne visada akcentuojame nacionalinių mokyklų palikimą ar skirtumus tarp vokiškosios liuteronybės bei austriškosios katalikybės, abiejų kultūrų santykį su klasikine muzika, galiausiai – jų praeitį ir dabartį. Galvodami apie ir dabar gyvybingas liuteronų bendruomenes Lietuvoje, kartais, žinoma, prisimename Mikalojų Radvilą Juodąjį, garsųjį XVI a. reformatą. Tačiau tik išgirdę klasikinės muzikos garsus kuklioje, tačiau išvaizdžioje evangelikų liuteronų bažnyčioje atrandame abi šias dimensijas: sakraliosios ir pasaulietinės klasikinės muzikos grožį bei jo įtarpinimą kasdienėje sakralioje ir pasaulietinėje kultūroje, įvairiose tos kultūros formose.
Kita festivaliui visada aktuali gija yra romantiškoji tradicija, pradedant XIX a. ir baigiant dabartimi. Pirmiausia ji svarbi moderniai ir šiuolaikinei lietuvių muzikai, kurios savasčiai romantiškoji pasaulėjauta buvo ir yra reikšminga. XIX a. romantizmas, atgimstantis Nidoje nauja šviesa, kas kartą teikia foną ir skamba savita derme su Thomo Manno kūryba, it tiltas jungiančia romantiškąją praeitį, modernybės ištakas, jos brandą. Galiausiai, savąją mitologiją ir paslaptingą trauką išsaugojusiems Kuršių nerijos gamtos peizažams romantizmo atgarsiai, o kartais ir vienas kitas blyksnis moderniosios gotikos ekspresijos yra vietos savasties autentikos patvirtinimas. Eklektikos ir istorizmo jausmo padeda išvengti meistriškai sudaryta programa, kurios struktūra grindžiama ne tik teminėmis bei kultūrinėmis sąsajomis, bet ir asmeniniais laiškais ar dienoraščiais, unikaliais, tipingais ar kažkuo išskirtiniais kompozitorių kūrinių ciklais, atlikėjų charizma.
Kultūros festivalis niekada nėra vien tik savireferentiškas teminių sąsajų, literatūros skaitinių ar muzikinių kompozicijų pasaulis. Ypač jei jis vyksta vasarą, jei jis vyksta Nidoje, vyksta kasmet jau dvidešimt ketverius metus ir turi savitas tradicijas. Ir šiemet čia atlikti Johanno Sebastiano Bacho, Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso, Franzo Schuberto, Carlo Philippo Emanuelio Bacho, Piotro Čaikovskio kūriniai. Ypatingo dėmesio sulaukė Ludwigas van Beethovenas, kurio 250-osioms gimimo metinėms paminėti skirtas trijų koncertų ciklas „Hommage à Ludwig“. Iš XX‒XXI a. kompozitorių galima būtų paminėti Naujosios Vienos mokyklos klasiką Antoną Weberną, lenkų kompozitorių Mieczysławą Weinbergą, estų kompozitorių minimalistą Arvo Pärtą, ryškų lietuviškosios XX a. muzikos autoritetą Balį Dvarioną, šių metų pradžioje anapilin išėjusį moderniosios lietuvių muzikos atstovą kompozitorių Vidmantą Bartulį, vidurinės kartos kompozitorę, Nacionalinės premijos laureatę Ramintą Šerkšnytę.
Atlikėjai taip pat nusipelno ypatingo dėmesio. Visų pirma krenta į akis, jog festivalio rengėjai itin vertina ilgamečius svečius, o naujiesiems festivalio bičiuliams yra paskyrę festivalio debiutų programą. Ryškiausi jų šiemet – orkestro „Kremerata Baltica“ kamerinis ansamblis, jaunoji pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė, dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, atidarymo koncerte kaip visada temperamentingai dirigavusi chorui „Aidija“. Vienos muzikos ir teatro universitete studijuojančios Elžbietos Liepos Dvarionaitės atlikti senelio kompozitoriaus Balio Dvariono kūriniai „Etiudas“, „Preliudas B-dur“, „Impromptu“, „Noktiurnas“ ir „Liūdesys“, ko gero, įtikimiausiai atspindėjo kamerinę festivalio muzikinių vakarų atmosferą, jų santūrų pakilumą, džiugų šventišką iškilmingumą.
Žodžio programa festivalyje siejama, visų pirma, su paties rašytojo Thomo Manno figūra. Kurį laiką mūsuose kiek nublankusio ir pritilusio skaitymų žanro atgimimas pokarantininėje Lietuvoje sietinas ir su tokiomis itin prozaiškomis aplinkybėmis kaip kad „Poezijos pavasario“ vyksmas vasarą, festivaliui prasidedant visai prieš pat rugpjūtį. Aplinkybė prozaiška, tačiau nėra visiškai atmestina, kad dėl tam tikros užtrukusios stokos ir atsiradusio poetinio alkio pastebimas poezijos festivalio geografinių ribų išsiplėtimas, menantis geriausius šio literatūrinio reiškinio laikus. Tuo tarpu geriausia proga įsitikinti, kad rašytinis žodis įtaigiausiai išsakomas tada, kai jam skiriama išties dėmesingo laiko, Nidoje nutinka besiklausant vertėjų skaitomos Thomo Manno kūrybos. Šiemet Kuršių nerijos istorijos muziejuje romano „Juozapas ir jo broliai“ ištrauką skaitė vertėjas Antanas Gailius. Kad festivalis pritraukia skaitytojus, kuriems Thomo Manno kūryba įdomi ir skaitoma originalo kalba, rodo skaitymų programos dalis, kurioje rašytojo kūrinių ištraukas vokiečių kalba skaitė Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė Ruth Leiserowitz. Galiausiai, savosios skaitymų programos dalies akcentus savitai sudėliojo ir Laurynas Katkus, kaip ir kasmet kuruojantis nemenką bendrosios žodžio programos dalį.
Žodžio programa festivalyje skirta ne tik grožinei literatūrai aptarti, ją pristatyti ir patirti sakytinio žodžio formomis, bet ir diskusijų kultūrai puoselėti bei plėtoti. Lauryno Katkaus, Aurimo Švedo bei Irenos Vaišvilaitės moderuojamos diskusijos įvairavo savitu intelektualiniu akiračiu: nuo jaunųjų literatų įžvalgų, jų įspūdžių apie kelią festivalio eseistikos konkurso laureatų laurų link iki lietuvišku vidurinės kartos rašytojų skepsiu atmiešto dialogo „Žieminiai česnakai, vabzdėjimas ir judėjimo greitis“ su poetu, vertėju Gyčiu Norvilu; nuo temų, apie kurias, regis, neįmanoma padoriai ir sklandžiai kalbėti, gvildenamų diskusijoje „Kokią istoriją mes norime sukurti antropoceno epochos metu“ dalyvaujant kultūros istorikui Marekui Tammui iš Estijos, iki temų, itin pritinkančių Thomo Manno bičiulių dienai festivalyje, plėtojamų Irenos Vaišvilaitės moderuojamoje diskusijoje su filosofu, politiku Mantu Adomėnu „Thomo Manno kalnas ir Platono ola: vaizdinio genealogijos klausimu“.
Kino programa yra jauniausia iš visų festivalio programų, tačiau šiemet itin išplėtota. Moderniai įrengto Kuršių nerijos istorijos muziejaus interjero fone, greta šiuolaikinės Nidos fotografijų „iš paukščio skrydžio“, archeologinės senojo akmens ekspozicijos, kinematografiniai pasakojimai gamtos ir ekologijos tema itin pritiko vakarui, Nidai jau palydėjus saulę už jūros horizonto. Atrodo, kad kinui, susiduriančiam su iššūkiais, su kuriais susiduria ne tik mūsų kultūra, bet ir civilizacija, neretai prisireikia ieškoti naujos kalbos, naujos dialektikos ir itin savito jautrumo. Nei akivaizdžiai įtikinti, nei išsakyti argumentuotą kritiką, nei pagrįstai reikalauti ne taip dažnai nebepakanka – apčiuopiamų lūkesčių besitikint, adresatas, į kurį kreipiamasi, regis, yra universalesnis nei kryptingų nuostatų ir nepajudinamų požiūrių besilaikanti auditorija. Dėsninga, kad kultūros festivalyje kur kas paveikesnis yra kinematografinis portretas, gamtos ar urbanistinis peizažas, jo laikas, jo erdvė, jo rūpesčiai ir už ekrano tvyranti tikrovė. Neretai svarbiau yra parodyti tai, kad visada už kadro lieka visa neparodoma, tačiau užuominos byloja pačios už save vaizduotei šiapus – tiek, kiek jos toms užuominoms yra atėjus vakarui šio mėnesio šią konkrečią dieną.
Nėra labai akivaizdu, kokia dialektika šiais klausimais rūpėtų pačiam Thomui Mannui, nusileidusiam nuo savojo kalnelio pasižiūrėti filmo apie kormoranų mišką. Arba užsukusiam pasigėrėti jau senstelėjusiais amžininkų fotografiniais portretais ankštokame koridoriuje seno gero bičiulio Hermano Blodės viešbutyje, ir dabar itin pamėgtame lankytojų. Ką jis pasakytų apie Vytauto Kernagio gitarą? Žvaigždes nedidukėje rotušėje, grindinyje prie savivaldybės? Ar rastų laiko atsiverst „Čakoną“, kur Tomo Sakalausko vizijose smėlingieji raguotieji Kuršių nerijos iškyšuliai susitinka su Johanno Sebastiano Bacho uvertiūromis, supaprastėjusiomis iki tylaus niūniavimo? Ką pasakytų apie katalikų bažnyčią, kurios šviesi atvira erdvė dengta šiaudų ir nendrių stogu? Ir visą tą šurmulį banguojančio vidurvasario laiko saloje?..
Spėlioti būtų galima ilgai. Bet kadangi sutarėme nesupaprastinti dalyko, vertėtų pacituoti, ką pats rašytojas iš tiesų 1931 m. parašė apie Nidą: „Sumaniau kalbėti apie kraštovaizdį – ir tai apie tą kraštovaizdį, kuris pastaruoju laiku pasidarė itin artimas mano širdžiai: apie Kuršių neriją. [...] Jaučiu smarkią simpatiją tam kraštovaizdžiui“ (Thomas Mannas, Mano vasarnamis, 1931).
Straipsnio publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba