Feljetonas lietui iššaukti
Parketas iš medinių lentučių. Kasdien mindžikuoju jų lakuotu paviršiumi. Nuotolis nuo krėslo, fotelio ar kėdės iki durų yra šiokia tokia perspektyva. Žinoma, jei turėsime omenyje šlepečių trepsėjimą. Atokiau, prie sienos, visada tūno veidrodis. Net jeigu jame nėra tą akimirką bent kiek išraiškingiau bylojančio atvaizdo. Šita nesatis neretai ganėtinai paranki, jei rankose ‒ knyga arba laikraštis. Arba jei kambaryje klausomasi radijo laidos. Tiesiogiai iš Vilniaus.
Visa tai šiek tiek paslaptinga. Sugretinkime dvi bėgančias eilutes ‒ šią, kurią dabar skaitote, ir tą, kuri skaitoma prieš šių eilučių autoriui susigundant pasižymėti šį bei tą užrašų knygelėje. Štai jis, pamenu, krebždendamas parketo lentelėmis pėdina šį bei tą užsirašyti. Koridoriuje tuo pat metu sugirgžda kaimyninio kambario durys. Prisipažinsiu ‒ nors šią vasarą mūviu dvigubas kojines, niekada neturėjau žalio supratimo, į ką tekstas pavirsta, kai prayra kaip kojinės akys. Šalia veidrodžio ilgai mirkusi žalsva verbos šakelė spygliukais nejudėdama klaidžioja tarp eilučių. Dabar vazelė tuščia, ant jos stiklo ‒ taip pat žalsvo, tik kiek šviesėliau ‒ krenta balzgana vakaro saulės šviesa. Dienos po saulėgrįžos ilgos, vakarais ‒ vis dar saulėtos.
Atversta knyga ‒ žvelgiant iš tolo ‒ tarsi primena du dalykus: besikedenančius paukščio sparnus ir smulkučius laiptelius. Nors sakoma, kad rašant kedenamos plunksnos, rašmenys veikiau dingojasi it palikti nieko nečiuopiančio snapo. Čia, žinoma, galėjo darbuotis ir riešutus gliaudanti voverė, iš kurios puslapiams plazdant atminty išliko tik balkšvas uodegos galiukas. Tankmėje tokį plazdenimą sunkiai atskirsi nuo žvilgančio lapės kailio. Tie laipteliai… Tikrai ne tas pats, kaip strykčiot be rūpesčio nuo vienos šakos ant kitos. Popierius siuvamas lapais prie lapų. Dienos ne tik medžiams it rašalas bėga be raštų. Pilna kūdra varlių kurtinį myli labiau negu gandrą.
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Mums šiame tekste susitikus, šis bei tas neįvyko. Štai iki šios vietos, sueiliavus kitaip, jau galėjo rastis trys visai padorūs eilėraščiai. Tačiau pabūkime savikritiški ‒ o kam griebtis šiaudo besiteisinant? Ten nieko doro nebūtų išėję, padriki svaičiojimai ir tiek. Juk ne vištos kojelėm rašyta, jau pasiaiškinom. Negi čia koks pomidoras, supjaustytas į valteles su sėklytėm? Nea, šičia yra rašto lentelė. Man regis, medinė.
O kas per vienas yra tėtis skaitytojas? Tėtis laikraščius skaito po darbo per viršutinį vedamojo kraštą žvilgčiodamas į televizorių. Kas yra vedamasis, būtinai paaiškins mama. Ženklas, kad mažajam skaitytojui jau laikas ruošt pamokas. Žinia ne iš laikraščio, anaiptol. Ne tiek žinia, kiek labiau įvykis. Ką darysi, atsitinka visiems.
Kai kam iš mūsų teks įtikint redaktorę, kad tekstas laikraščiui tinka. Nesupraskit klaidingai, pagalbos aš neprašau. Įtikint, kartais būna, galima mėginant įtikti. Vėrinys turėtų švytėti it vilko dantų karoliai. „Skliausteliuose būtinai nurodykit autorių.“ Nurodau ‒ Hermannas Hesse, „Vilko dantų karoliai“. Pirmasis poeto ir dailininko romanas. „Kokį čia dar tik rašomo opuso skaitytojų klubą įkūrėte?“ Šito aš ir pats dar nenumanau. Lygios teisės, atrodo. Turbūt šioks toks socializmas, bendruomenės, gal kokia intriga… Grynai literatūrinio pobūdžio. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojui tėčiui televizorius trukdo. Vadinasi, namuose ‒ kultūra.
Vis ta dešinioji akis ir mėnulis… Pasaulis pilnas piratų, net mūsų šalyje jų yra. Nuošimčio tiksliai dabar nepasakysiu, tačiau tokia informacija nebūtų vien iš piršto laužta. Lentynoj nagingai suręstas laivelis, balta burė aukštai iškelta… Langai uždaryti. Šįvakar tikriausiai palis.
