Making of. Introspektyvus scenarijus „Mados infekcijos“ žiūrovui
Balandžio 13‒14 d. Šiuolaikinio meno centre svečiavosi „Mados infekcija“, o Rotušėje – paralelinis festivalio renginys „Mados inventorizacija“, pasibaigęs balandžio 15 d. Šou programa parodyta „Infekcijai“ specialiai įrengtoje Didžiojoje parodų salėje. Rotušėje įsikūrė mados profesionalų, žiniasklaidos ir suinteresuotos publikos susitikimų platforma. Pristatytos skirtingų dizainerių ir mados namų rūbų kolekcijos. Tiesa, šįkart jau ne ant podiumo, o rūbų kabyklose. ŠMC dominavo karnavališka atmosfera, Rotušėje – neformali ir dalykiška. Taip jau sutapo, kad „Mados inventorizacijos“ renginiui kaimynystę palaikė Rotušėje šiuo metu eksponuojama fotografo Algimanto Aleksandravičiaus portretų paroda.
Mąstymas apie mados istoriją gali prasidėti nuo keleto pamatinių sąvokų žodynu besiremiančių pavidalų. Kostiumo istorija apibūdina rūbo formos ir reikšmės santykį, jo tapsmą. Tikriausiai ji šį bei tą pasako ir apie silueto plastiką. Aukštakulnis batelis nebyliai keliauja po paveikslų reprodukcijų puslapius, kol galiausiai „įsispiria“ į tiražą: laikraščio, plakato, žurnalo. Kai jį pritraukia televizijos kamera, batelio kaukšėjimo garsas ima skambėti ir vinilinės plokštelės įraše: dainos įžangoje ar trumpame dekoratyviniame intarpe, kuriame jį lydi mikrofono glaistu aidintis balsas iš asociatyviai parinkto pokalbio. Kepurė, skrybėlaitė, pirštinė, kelnės ar sijonas čia tarsi niekuo dėti. Nes kai kostiumo istorija atsiskiria nuo tiražo istorijos, kiekvienas rakurso fokusas kaskart byloja vis apie ką nors kita.
Žodis „modelis“ dviejose eilėraščio eilutėse, atitaikius linksnį, rimuojasi su žodžiu „moteris“. Tam tikra prasme tai sumodeliuota retorinė situacija. Jei susiklosčius tokiai situacijai turime omenyje ir ką tik paminėtą apibendrinimą, esame modernūs. Renesanso tapytojo modelis ir modelis dagerotipinės fotografijos studijoje iš tiesų yra kažkuo panašūs. Netgi ta kirbančia dviprasmybe, jog abiem atvejais kalbame apie modeliavimą, į kurį įsitraukia daugiau nei viena žmogiškos prigimties persona. Juk štai čia turime sumodeliuotą gyvenamojo rajono projektą, štai ten – lėktuvo modelį, o atsivertę mados žurnalą po fotografija skaitome: „Supermodelis Claudia Schiffer“.
Iš automobilio prototipo gali spręsti apie ištisą seriją tam tikro modelio automobilių. Vasaros ir rudens sezono madų kolekcijos pristatomos dar žiemą ar pavasarį. Daina neretai kuriama videoklipui, o ne atvirkščiai. Orų prognozės televizijos studijoje filmuojamos pasitelkiant specialų žalsvą foną, tad kai televizijos žiūrovas ekrane stebi, kokia rytoj bus oro temperatūra jo šalies sostinėje, pranešėjas studijoje ranka rodo į jokiu įrašu, skaičiumi ar ženklu neužpildytą vietą. Tiesa, jis tiksliai žino, į kur konkrečiai rodo ir ką mato žiūrovas. Show ar netgi showtime anaiptol nėra iš piršto laužti žodžiai.
Būtų galima kalbėti ir apie uniformas. Bet ar iš tiesų būtina? Ar nebūtų įdomiau prisiminti karnavalą? Kad ir tą jo formą, kai kartą per metus kiekvienas iš karnavalo dalyvių prisiima sau visiškai neįprastą vaidmenį: neįprastą savo paties atvaizdui veidrodyje ar nebūdingą kito karnavalo dalyvio prisiimto vaidmens atžvilgiu. Haute couture yra ne tik konkrečiame laike besiskleidžianti estetinė išoriškumo odisėja, bet ir juo kuriamo santykio teatras. Pastanga jį apibendrinti visa aprėpiančiu žvilgsniu teprilygsta atsitiktinei remarkai. Kita vertus, „Vienas ironiškas šypsnys užbraukia visą diskursą“. Sakinys, kuriuo šių eilučių autorius ne kartą yra šaipęsis iš savo paties tekstų.
Autorystės kartelės aukštis kartais meta šešėlį. Estetikoje ši kartelė virpa kaip ore tolygiai sklendžianti ietis. Bet kai kalbame apie horizontalę, turime įvertinti, kad horizonte dažniausiai miglotai matome tik tai, ko iš esmės nematome. Tas žvitrios akies apsiblausęs žvilgsnis, skonio varžybose ieškantis savo atspindžio ir patvirtinimo, mieguistai rimsta slėpdamasis po akių vokais ir kiek praretintomis blakstienomis. Skeptiko Williamo Makepeace’o Thackeray’aus „Snobų knyga“ tokioje šviesoje paradoksaliai tampa ne tik griežtu ir pašaipiu verdiktu sugedusiam skoniui, bet ir įkypa aukštakaktiškos kultūros įgriuva. Ko gero, kaip tik dėl šios priežasties „Mados infekcija“ nėra ir niekada nebuvo haute couture. Tai ne monumentas kokiai nors patetiškai akimirkoje sustabdyto grožio rūšiai, iškilmingai jos apoteozei. Veikiau tai pavasariškai gaivūs demokratiškos mados stilizacijų žaidimai. Nekalti tiek pat, kiek užkrėsti infekcijos.
Reginys, regis, net žanriškai yra „vidinis“ ir „išorinis“. Abiem atvejais akivaizdu, kad žanro šerdyje esama išankstinio scenarijaus ir studijinės pozos elementų. Tačiau įspūdis, kurį patiri peržvelgdamas reportažines fotografijas dienraščių ir interneto portalų puslapiuose, yra visiškai kitoks nei tas, kuriuo mėgaujiesi stebėdamas pačią fotosesiją. Pirmu atveju herojai užpildo fotografijas, tapdami juos pačius reprezentuojančiais personažais, antru gi – situacijos dalyviai prisiima vaidmenis ir į juos įsigyvena: pasimatuoja kaip rūbą, stengiasi tobulai atlikti rolę, saviironiškai atsiriboja, karštligiškai įsipareigoja ar tiesiog nekreipia dėmesio. Kai aplink save matai tiek fotografų, nejučia užsikreti nerūpestingumu, fotogeniškąjį „lemiamąjį momentą“ leidžiančiu traktuoti ne iš kameros objektyvo, o iš fotografo žvilgsnio perspektyvos. Rutiniškai spragsintys aparatai besibūriuojančių džinsuotų festivalio insider’ių rankose nuteikia atpalaiduojančiai.
Tuomet nejučia patraukia dėmesį ant apskrito staliuko padėta žurnalo „Žmonės“ naujausio numerio egzempliorių vėduoklė. Kiekvienas interviu gyvenimo būdo tematika iliustruotas dėmesingai atrinktomis, kruopščiai stilizuotomis portretinėmis fotografijomis. Žurnalo puslapiais nuo viešosios erdvės įnoringumų subtiliai besidangstantys interjerai užmezga nebylų, kontrastingumais sodrų pašnekesį su raudonu kilimu iškilmingai aptrauktu ŠMC kiemelio eksterjeru. Tačiau šias introspekcijas pasyvaus stebėtojo oazėje tenka atidėti, mat antro aukšto fojė aidėte aidi šurmuliu, pamažu būriuojasi eilutės prie gėrimų, iš grimo patalpų pirmyn atgal zuja modeliai, dizaineriai ir stilistai, o butaforinėje fotostudijoje vienas kitą keičia prieš akis atgiję parodomieji studijinės fotografijos epizodai, taipogi neįrėminti sustingusiame nuotraukos rėmelyje. Atrodytų, jei impulso pagautas užsigeistum įlįsti į kadrą, niekam pernelyg neberūpėtų žūtbūt tau sukliudyti. Šiaip jau pasijunti esąs tarsi įspraustas į ankštoką erdvę, kurioje demonstratyviai tarpusavyje susimaišo dvi lūkuriavimo rūšys: ypatingos skubos nekaustomas užkulisių nekantrumas ir ilgos preliudijos liūliuojama publikos intriga. Tenka oriai išlaukti nuobodulį, pabendraut su pašnekovais, susigalvoti ant lėkštutės nepadėtų pramogų.
Įprasto podiumo šįkart nėra. Tai, žinoma, jau itin nebestebina. Ir ne tik dėl to, kad mados pasaulyje nuostaba yra tapusi ribotu resursu ar kad reginys vyksta Šiuolaikinio meno centre, kuriame – bent jau teoriškai – įmanoma viskas. Nacionaliniame dramos teatre šį sezoną rodomi pojūčių spektakliai, pastatyti ne pagal pjeses, o vadovaujantis psichoanalizės autoritetų įžvalgomis. Scenos juose reikia ieškoti į spektaklį įsitraukiančio žiūrovo sąmonėje, o ne amfiteatriškai apibrėžtoje, scenografiškai įvietintoje dėžutėje. Technologijos muziejuje tarp istorinės katilinės vamzdžių projektuojami nerimą keliantys stebėjimo ir kontrolės mechanizmų distopijų atspindžiai. Naujosios operos akcija šį pavasarį operuoja keletu neatskiriamai sumišusių medijų ir žodynų. Mėgstamoje kavinėje – ramioje užuovėjoje nuo kasdieniškų praeivių srautų gatvėse – randi nedidelį lankstinuką, kviečiantį apsilankyti festivalio „Dramokratija“ renginiuose. Tuoj pat įsimeni įtaigią antraštę juodame fone – it būtumei automobilių kamštyje kelias minutes žvelgęs į didžiulį reklaminį plakatą. Pabrėžtinai kontroversiška, plakatinė, nuasmeninta kaukė, bekompromisiškai pagrobusi visą priešais tave žengiančio modelio figūrą, ima įkūnyti nerimo jaukinimosi ritualus. Regis, šie yra tapę dar viena nepatogių patogumų atmaina.
„Mados infekcijos“ tribūna ir aikštelė ŠMC Didžiojoje salėje negali nepriminti daugiafunkciškos erdvinės instaliacijos, kurios semantinis laukas kinta priklausomai nuo projektuojamos situacijos. Nepaisant keisto, kone familiaraus ir kartu mažumėlę atsainaus atpažįstamumo jausmo, kurį patiri žvelgdamas į žiūrovų eiles, salėje tvyro efemeriška, triviali atmosfera. Pritemdytas fonas, aštri prožektorių šviesa, griežtas montažo ritmas palubėje pakabintuose ekranuose, stambiagabaritės technikos kubais atsitvėręs garso ir vaizdo režisierių bokštelis dėmesio epicentre sufokusuoja plastikinį skulptūrinį objektą – praskėstas rožinės spalvos žirkles ir virš jų pakibusią kaukolę. Festivalio logotipas išdidžiai nustato centrinį koordinačių atskaitos tašką sporto areną primenančiame reginio karkase.
Matau, kaip priekinėse eilėse kažkas vėduojasi renginio programėle. Kad nerašysiu reportažo, žinau nuo pat pradžių. Dėl nieko nesirūpinu. Šviesoms užgesus, salėje stojusi aklina tamsa skelbia pirmojo „mados seanso“ pradžią.
Tęsinys – www.madosinfekcija.lt