Bunkeris ir klėtis
Buvau laidotuvėse. Ir vėl pasikartojo tas keistas jausmas. Kai toli toli, šalies šiaurėje, pratarškėjus Utenos keliu it Peru dakare, žmonės tau pasakoja kaimo istorijas. Po tų istorijų stovi nustėręs. Nes patekai į magiškojo realizmo spąstus.
Mano automobilyje sena moteris be jokių emocijų pasakoja istorijas kaip iš „Šimto metų vienatvės“. Tokiu pačiu kasdieniu balsu pasakoja apie mėsos kainas Utenos turguje.
Štai kaimyno Ramoškos namas.
Paėmė jį į rusų kariuomenę. Tai jis pabėgo. Pas miškinius. Bet prie Tirmūnų įvyko baisus susišaudymas su rusais ir jis pasbaidė šaudymo. Parėjo namo ir pasislėpė nuo visų.
Slapstėsi 20 metų. Dvidešimt! Naktimis vaikščiojo po kaimą ir žinojo viską apie kiekvieną mergą. Tėvams naktimis dirbdavo visus darbus.
Apie 1965 metus Ramoškos brolis nuėjo pasikalbėti į Utenos miliciją. Milicijoje pasakė:
– Kristaus kankinys!
Būtent taip ir pasakė.
Leido išeiti iš bunkerio ir dieną. Dieną išėjo, susirado labiausiai naktimis aplink apvaikščiotą, apsiženijo ir dar du vaikus išaugino.
Aš tiesiog priminsiu, kas vyko aplink tą Ramoškos bunkerį anuo metu. Partizanai žiauriai kerštavo išdavikams. Bėdžių kaime visa šeima buvo sušaudyta. Arba trys broliai skrebai buvo nušauti per vieną dieną. Ana pusė buvo dar žiauresnė, partizanų lavonus sumesdavo ant gatvės grindinio. Pavardės abiejų pusių aukų tos pačios, tarp žuvusių partizanų ir ištremtų į Sibirą, tarp žuvusių stribų. Rusiškų pavardžių, aišku, dauguma tarp stribų. Aplink Ramoškos asmeninį bunkerį vyko miniatiūrinis pilietinis karas, iki kol Kaulinį, kietą Vyžuonų apylinkių partizanų vadą, išdavė rusams kitados smetoninės Lietuvos pulkininkas leitenantas, o dabar judas.
Tai dabar įsivaizduokite: Ramoška per patį mažojo pilietinio karo įkarštį lieka nepaliestas nė pirštu. Abiejų pusių dezertyras. Kaip? Nė viena pusė jo nerado? Ar jis apsimetė kvailiu? Bet šaudė ir juokingus stribus, net Metras Pusantro, šlubas juokingas skrebas, buvo taikinys.
O kodėl skrebai Ramoškos negaudė? Juk buvęs partizanas.
Kaimynai apie visų kariuomenių dezertyro slapstymąsi žinojo, matė apdirbtus laukus iš pat ryto. Po kaimo šokių bernai kartą net apsupo Ramošką, tik kai suprato, kas toks, leido pabėgti.
Rimantas Šavelis žinojo daug tokių ramoškiškų aukštaitiškų istorijų, parašė romaną „Dievo avinėlis“. Bet juk net romano pavadinimas neteisingas. Dievo avinėlis atėjus laikų pabaigai naikins pasaulio nuodėmes. Ir kaip avinėlis gailiai mekendamas tai padarys? Nuodėmes naikins žiauriai, ugnimi ir kalaviju.
Iš karto po Ramoškos istorijos teta prisimena klėtį.
Jau ne magiškojo realizmo istorija, o paprastas socialistinis realizmas. Praėjo tas laikas, kai neteisingai pasielgęs žmogus galėjo sulaukti šūvio nakčia. Taip suklestėjo socialistinė tvarka.
Kolūkio pirmininku žmonėms pasiūlė tokį Šerkšniovą. Iš kažkur atsiradęs, gal per karą iš Rusijos, bet jau dirbo kolūkio pirmininku prie Užpalių ir žmonės jo nenorėjo. Buvo prisiklausę. Tačiau Šerkšniovas buvo patikimas. O kaimas – ne. Tylėjo apie bunkerį 20 metų. Kaimiečiai protestuodami išėjo iš kolūkio susirinkimo, bet senasis pirmininkas atsisakė dirbti ir žmonės pasidavė. Patikimasis Šerkšniovas žiūrėjo tik savęs. Mano familija pardavė namus ir kol atsikraustė nauji šeimininkai, Šerkšniovas sugebėjo nugvelbti gerą gražią rąstinę klėtį. Vis šnekėdavo, kad nori kolūkio melžėjas klėtyje apgyvendinti, bet pasinaudojo keliomis dienomis be šeimininkų ir ta klėtis atsirado jau prie jo namo gretimame kaime. Šaunus organizuotas pirmininkas. Na būtų ne taip gaila, kad toms melžėjoms atiduotų į kolūkį, beveik dar žmoniškai.
Bet čia sau, taip paprastai ir viskas. Naivūs giminaičiai dar buvo nuvažiavę aiškintis po kažkiek metų pas Šerkšniovą dėl klėties, bet anas atrėžė:
– Ai, darykit kaip norit.
Ir švelniau pridūrė, nes buvo mažas, storas, o mano giminė aukšta:
– Taks laikas buva!..
Ta geroji melžėjų klėtis stovi iki šiol, Šerkšniovo palikuonių jau tvirtai įsisavinta. Giminės sakė, užvažiuosim kada nors, parodysim.
O tokią pačią frazę – taks laikas buva – senelis, grįžęs iš Vorkutos, Tarybų aikštėje Utenoje per patį brandų socializmą išgirdo iš atsitiktinai sutikto išdaviko. Rankos tam žmogučiui drebėjo, kai pasakė apie laiką.
Bet Šerkšniovą spėjo dar patys žmonės nubausti. Kai metė už visokias aferas iš kolūkio pirmininkų, tai Šerkšniovas labai norėjo nors pavaduotoju likti. Naujasis kolūkio pirmininkas to labai labai nenorėjo ir nuleido buvusį į kitas garbingas pareigas – kolūkio sodininko.
Tai naujasis sodininkas vis nešdavosi obuolių užantin užsikišęs iš sodo, o žmonės apie obuolius užantyje pranešė milicijai. Naujasis pirmininkas pasakė, kad tai vagystė, nors ir kelių obuolių. Taip Šerkšniovą atleido iš sodininkų ir liko jam žemiausios kategorijos darbas – teliokus fermoje šerti. Tai giminės visada pabaigia liūdną istoriją apie klėtį teliokais. Yra dar teisybės ant svieto.
Daug dar tų realizmų nuo Vyžuonų. Vietinė rinktinė, vietinės rinktinės karių bėgimas per karą į Ameriką, Vyžuonų šauliai beveik visu sąrašu pradėjo Birželio sukilimą ir tas sąrašas pakliuvo po karo, kur nereikia. Apie trėmimus, kaip visas Utenos plentas buvo užkimštas polutarkomis užvestais griaudėjančiais motorais ir stabo ištikti žmonės žiūrėjo, į kieno kiemą suka polutarkos pasikrauti.
Man tik viena netelpa galvoje – kaip jie po tiek metų gali ramiai paprastu balsu pasakoti apie tuos magiškuosius ir socialistinius realizmus, lyg apie mėsos kainas Utenos turguje. Protingas žmogus parašytų išsamią analizę arba daktaro disertaciją, kaip jie ten išgyveno ir atlaikė tokį laiką. Aš nepajėgiu, aš tik stebiuosi. Juk tikrai taks laikas buva!
