TIK – kūno poetika, šviesos ir tamsos simbolizmas
Ona Marija Urbšytė – žinoma architektė ir pedagogė. Tačiau menininkei buvo ir yra svarbu atsiskleisti kitose kūrybos srityse – ji tapo, rašo poeziją, kuria noveles ir fotografuoja. Gražus veiklos rūšių spektras, inspiracijos, kilusios iš vidinės būtinybės, nes Ona Marija interviu sako: „Man asmeniškai menas – viskas, aš be jo neįsivaizduoju nei savo, nei aplinkinių gyvenimo“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-07-apie-kulturos-vandeni-amzinybes-suliny/165791). Vėliau, kalbėdama su Ona Marija, pajuntu, kad šie žodžiai – daugiau nei tikra: ji kvėpuoja kūryba, manau, tai labai gražu. Nežinau, ar būčiau ryžusis rašyti apie fotografijų parodą, nes darau tai pirmą kartą. Vis dėlto menininkės kūrybos tarpdiscipliniškumas ir įdirbis kituose laukuose suteikia man papildomų interpretacijos prieigų. Ši, antroji, personalinė Onos Marijos fotografijų paroda man byloja, su manimi kalba ypatinga vizualumo ir kūno poezijos derme.
Šiek tiek retrospekcijos – fotografija dar vienu gyvenimo švyturiu menininkei tapo prieš maždaug ketverius metus. Ona Marija įkūrė ir trejus metus administravo didelio populiarumo sulaukusią „Facebook“ fotografijos grupę „Fiksuota akimirka“. Kai kalbamės, menininkė išduoda, kad vis nedrįso ir didele atsakomybe laikė fotografuoti būtent žmogų. Atskleisti kitą – sudėtinga, daugialypė užduotis. Ryžtis paskatino kvietimas į fotosesiją Kaune – čia padarytos nuotraukos ir tapo dviejų personalinių fotografijos parodų medžiaga. Pirmoji paroda eksponuota Utenos kraštotyros muziejuje, o dabar Ona Marija Urbšytė, tęsdama ir plėtodama ankstesnę temą, debiutuoja Kauno architektų namuose.
Peržiūrėjusi parodą, pirma mąstau apie pavadinimą TIK – tik už šios tikrovės užuoglaudos pasislėpę objektai, kurių prasmes turi atrakinti, tik tamsa ir nuogi kūnai, detalės ir reljefai, tik simboliai, užuominos, kontekstai, nuo kurių atsispirsi, suteikdamas savo interpretacijų pustonius.
Iš tiesų, paroda konceptuali ir labai vientisa, nuotraukos atspindi ir pratęsia viena kitą. Tačiau ryšku ir tai, kad ši koncepcija atitinka Umberto Eco „atviro kūrinio“ idėją – neperšama galutinė interpretacija, bet stebėtojas „kūnu į kūną; kūnu per kūną“ kviečiamas pratęsti ir kurti nuotraukų tikrovę ir reikšmę. Pasitelkiama žvilgsnio fenomenologija leidžia ne tik atspindėti, produkuoti vaizdų šaradų atsakymus, bet ir kurti naujas prasmes. Juoda ir balta, rusvi šilti atspalviai, švelni kelių spalvų dermė – tirštas, žvilgsniu apčiuopiamas šių fotografijų slaptingumas, kvietimas įsižiūrėti, gretinti, spėti ir plėtoti užkadrines istorijas. Apie savo inspiracijas parodos autorė teigia: „Kalbėdama apie vaizdų vertinimo kultūrą galiu pripažinti – esu simbolinio minimalizmo šalininkė, žaviuosi Miguelio Cabezaso, Hiroshi Sugimoto, Peterio Curtiso, Toshio Shibatos kūryba“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-11-07-apie-kulturos-vandeni-amzinybes-suliny/165791). Labai ryškus parodos TIK ypatumas – šis simbolinis minimalizmas: nėra detalių perkrovos, o centruoti motyvai ir fone išryškėjančios detalės kuria vaizdinį naratyvą arba, greičiau, kūnų poeziją. Pastarąjį apibūdinimą pasitelkiu ne veltui – parodos fotografijos subtilios ir estetiškos, atskleidžiančios itin švelnią prieigą prie fotografuojamo subjekto intymumo. Nuotraukų idėja apmąstoma, išgryninama, apčiuopiamas konstruktyvizmas, bet atsiveriama ir spontaniškumui, kūrybiniam nuotykiui.
Galvojant apie šios parodos temą, kertiniais žodžiais tampa „intymumas“, „gyvastingumas“, „gamtiškumas“ ir „santykis“. Kitam žvilgsniui patikėtas kūnas, jo paslaptys, pridengtos perregimu šydu, išryškėjantys reljefai ir įdubos, kūnas – sakralumo kalva su reikšminėmis linijomis, jos peizažai ir mažos detalės; kūnas, regimas atspindyje, blausumas, išskydimas ir ryškumas, drovumas, pasišiaušę plaukeliai, spenelio aureolė ar mažas taškelis vaizdo periferijoje – krūties užuomina, neišsenkantis gyvybės šaltinis, pilnumas ir išsipildymas pačiais tikriausiais savo pavidalais. Raktikaulio linija, pilvo kauburėliai, akių blyksniai, statika ir dinamika, judesys ir šešėliai, kadro švara, atsiveriantys Kito žvilgsniui. Tamsa, gebanti atskleisti pustonius, patikimai sauganti subjektų pažeidžiamumą ir leidžianti atsiskleisti tikriesiems pavidalams, šešėliai, kuriantys slaptingumą, šviesos ir tamsos žaismas, kai subjektai įgyja autentiškiausias išraiškas. Greta vientulystės, individualumo – ir santykis, susisiekiantys indai, susiliečiantys kūnai, pirštai, kuriais srūva bendrabūties energija, artėjimai ir nuotoliai, moterys ir moterys, moterys ir vyrai, švelnumas ir grubumas, erotinė potekstė, bet ir tyrumas, bežodis išsikalbėjimas susiliečiant keliams, rankoms ir krūtinėms.
Tai tikrai labai įdomi TIK fotografijomis atskleista autorės patirtis, tikra Onos Marijos regimo pasaulio apžvalgos aikštelė, autentiškai regimas grožis.
Parodą galite pamatyti Kauno architektų namuose (Vilniaus g. 22) iki vasario 10 d.
