LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Gyvuliai, pagerbkit žvėris: vienas žvilgsnis į Aistės Žegulytės filmą

Iš Aistės Žegulytės debiutinio ilgametražio dokumentinio filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ išsinešu šią frazę ir galybę vaizdų. Taip po sėkmingos medžioklės juokaudami kalbasi medžiotojai. Žiūrėjau filmą kelis sykius ir manau, jog „Animus animalis“ kūrėjai atrado paslaptį, kaip prikaustyti žiūrovo žvilgsnį prie sudaiktinto žvėries, daiktinančio žmogaus, to, kuris siekia prijaukinti svetimybę. Tai labai erdvus filmas – konceptualus, tačiau susiliejantis iš keliolikos temų ir galimų interpretacijų. Poetinis kinas ir realybės kirčiai, amžinas nyksmas ir begalinis noras išsaugoti, ironijos smeigutės ir esė primenantis siužeto konstravimo būdas, į negyvybę sustingdyta žvėries kūno estetika ir pradurtas vis dar gyvos elnės pilvas – kontrastų ir prasmių upės. Jų ištakos – antropocenas, žmogaus ir kitos gyvos būtybės santykis, savitai interpretuojama žvilgsnio fenomenologija. Kas man buvo svarbiausia?

Pradėsiu nuo antropoceno. Filme paveikiais vaizdais kalbama apie tai, kad gyvename laiku, kai pamirštame „pagerbti žvėrį“, – jau minėta frazė man tapo svarbia antropoceno metafora. Tapome svarbiausi ir tikrai kiek panašūs į „gyvulius“, kurie siekia išgyventi jiems žinomais būdais, nepaisydami kitos būtybės intereso. Noriu pabrėžti, kad vis dėlto filmas neteigia „vienatinės tiesos“ ir nemoralizuoja – stebime kelias perspektyvas. Tiesiog filmas suteikia apsčiai medžiagos interpretacijai ir sugeba užkliudyti žiūrovo savastyje tai, kas skaudžiausia ir jam svarbiausia, – mano skaudulys buvo filme artikuliuojama antropoceniška pasaulėjauta. Dar vienas svarbus aspektas – žmogaus santykis su svetimybe, su tuo, kas jam nepažinu ar ne iki galo pažinu. Viešėdami „15min“ studijoje filmo režisierė ir montažo režisierius Mikas Žukauskas pažymėjo, kad žmogus beveik niekada nedaro prijaukinto, naminio gyvūno iškamšos. Tai labai svarbi mintis, suponuojanti žmogaus siekį suvaldyti, priartinti prie savęs svetimybę, tą, kuris nesileidžia prijaukinamas, kuris yra mažiau pažinus ir… egzotiškas. Juk gyvenamojoje aplinkoje stebėti laukinį gyvūną reikia pastangų, ištvermės, pasirengimo. Tam reikia bent iš dalies prisitaikyti prie žvėries pasaulio, aplinkos taisyklių. Taksidermistų čempionate ar muziejuje žiūrovu būti daug paprasčiau. Elnius į aptvarą suginti irgi paprasčiau. O štai labai kruopščiai muziejaus vitrinoje žmogaus atkartotoje miško aplinkoje gyva lapė visai neturi ką veikti, tik nedrąsiai šmirinėja aplinkui, išlipusi iš „netikro pasaulio koliažo“. Labai stiprus epizodas. Daug jų čia, stiprių.

Ir vis filme regime, jog antropoceno pasaulėžiūra žengia dar toliau – taksidermistams paskambinusi moteris nori tėvų prijaukinto barsuko iškamšos kaip prisiminimo, mat išvyksta ir gyvūno prižiūrėti nėra kam. Ir nors specialistas atsisako, šis skambutis labai daug pasako – apie beatodairišką norą savintis, nepagarbą gyvybei ir tiesiog vartotojiškumą, kuris, linčiuojamas ir koneveikiamas, niekur iš pasaulio nedingsta. O tuomet mūsų vaikai pasaulį pažįsta per sustingusią iškamšos akį ir bažnyčioje glostomus negyvų žvėrių kailius. Apskritai epizodas bažnyčioje filme yra labai svarbus. Grojant pučiamųjų ansambliui (prisiekiu keliuose epizoduose išgirdusi medžioklės rago atitikmenis), klausantis kunigo pamokslo, vaišinantis, minima Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – diena. Baltas kunigo apdaras, baltai užtiestas altorius ir balta žvėries kaukolė, pastatyta šalia. Nudirti sumedžiotų gyvūnų kailiai ir kunigo žodžiai apie žmogų, kuris gamtą tausoja, globoja, ja naudojasi, su ja susiliečia. Gal tikrai daro viską, o gal kai kas jau pamiršta ir lieka tik panauda… Ironiją sustiprina, gilyn interpretaciją nuveda ir finalinis epizodas – taksidermijos čempionato apdovanojimai, džiugiai nusiteikusioms „ceremonijų mergaitėms“ laikant eksponatą laimėtoją ir skambant „Stand by Me“ melodijai. Žmogus švenčia sustingdytą gyvybę ir savo gebėjimą išsaugoti likučius to, kas iš esmės neišsaugoma, atkartoti tai, kas iš esmės neatkartojama. Tai ir klausimas apie žmogaus pastangas sukultūrinti gamtą, paversti ją menu, panauda, reginiu, patogiu akims ir pavaldžiu subjekto nustatytam laikui. Eilinį sykį prisimenu Arvydo Šliogerio mintį iš „Transcendencijos tylos“: „Todėl žmogus statosi sieną, jį apsaugančią ne tik nuo chaoso, bet ir nuo antros svetimybės – gamtos. Toji žmogaus pastatyta siena ir yra kultūra. [...] Čia išryškėja pats keisčiausias ir mįslingiausias kultūros bruožas, kurį mes pavadinsime panhoministine iliuzija. Tai kiekviename žmogaus kultūriniame simbolyje slypintis polinkis užmaskuoti tą iš pirmo žvilgsnio paprastą dalyką, kad kultūra yra tik simbolinių reikšmių paviršius, po kuriuo driekiasi niekada ir niekaip nesukultūrinama, vadinasi, ir nesužmoginama gamtinė svetimybė, įsišaknijusi į pirmykščio chaoso pragarmę“ (2010, p. 471). Man labai svari čia atrodo mintis, kad, darydamas gyvūnų iškamšas, eksponatus čempionatams ir muziejams, žmogus siekia pri(si)artinti, bet tam tikra prasme tolinasi nuo tikrojo, autentiško gamtos pasaulio. Ir čia kažkaip norėčiau pabrėžti, kad tai nėra akmuo į kultūros kaip fenomeno ir ją kuriančiųjų daržą. Nes negali nepamatyti ir to: tai, ką gamta sukuria, gamta ir naikina (filme negyvo gyvūno galva kirminų nušvarinama iki plikos kaukolės). Žmogus iš dalies mėgina išsaugoti, o kartais šios pastangos dvelkteli ir nekaltybės naivumu – tai tiesiog mūsų, žmonių, veikimo pasaulyje būdas, kurį norisi apsvarstyti keliais aspektais. Su šia interpretacija sulimpa ir žvilgsnio artikuliacijos. Sustingusią gyvybę filmo kadre keičia mirksnis. Įsižiūrėjimas vieno į kitą ar prasilenkimas? Uzurpuojantis ar atspindintis, teigiantis ar neigiantis Kito esmę pažvelgimas? Kaip į žvėrį žiūri žmogus, o kaip žvėris – į žmogų? Galia ir baimė – šių svertų kaita, vykstant evoliucijai. Reikmeniu virtęs kūrinys. Valia gėrėtis ir valia naudotis; valia naikinti ir valia kurti. Daug dichotomijų ir daug klausimų – gal todėl tai pats tikriausias atviro kūrinio pavyzdys.

Gerai keistas ar keistai geras filmas. Pagerbkim žvėris, net jei – neprisipažinsim, kad kartais esam „gyvuliai“.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.