DARIUS GIRČYS

Patinuotojo kelionės užrašai

Patina yra senstanti paviršiaus oda.

M. S.

 

Važiuodamas pakeleiviu iš Berlyno į Ciurichą, stebėjau debesis. Iki Leipcigo mačiau plunksninius, o maždaug nuo Štutgarto slinko kamuoliniai. Lange į dangų stengiausi atpažinti formas – kūnų dalis, veidus, judančius žvėris pasakiškuose peizažuose ir šventyklas iš antikos laikų. Stebuklingi vaizdai palengva gelto vakaro šviesoje.
Vykau į Ciurichą skaityti paskaitų apie patiną kine. Besiruošdamas dėliojau fotografijas ant rašomojo stalo ir bandžiau susisteminti savo beveik dvidešimties metų darbą. Istorinių filmų dekoracijos, nesibaigiantys televizijos serialų kambariai, Hanekės, Polanskio, Ozono interjerai buvo perkelti į nedidelį juodą atmintuką. Visa tai buvo išsamu, informatyvu ir truputį nuobodu, kaip nuobodi yra kasdienybė vaikštant koridoriumi tarp filmo produkcijos patalpų ir filmavimo aikštelės. Patina yra praeinančio laiko oda, nesibaigianti kiekvieno kūrinio paviršiaus kulminacija ir, žinoma, svarbus profesionalių padirbinėtojų instrumentas. Klastingai nusišypsojęs pagalvojau, kad pagaminti gerokai įtikinamesnį Turino drobulės variantą man užtektų ir dviejų savaičių. Gavus didesnį biudžetą, būtų galima ir dar greičiau.
Didžiausi patinuotojo priešai yra restauratoriai. Jie nuplauna laiko sluoksnį nuo kūrinių ir įrodinėja, kad tik taip galima juos, kūrinius, išsaugoti. Bet ar neprimena visa tai nesuskaičiuojamų plastinių operacijų nesenstančioms kino ir politikos žvaigždėms? Būdamas paauglys „atradau“ sau Mikelandželą universiteto bibliotekoje. Prancūzišką leidinį su Siksto koplyčios fotografijomis, darytomis iki 1984 metų, tai yra dar prieš restauravimą. Kai aplankiau koplyčią, stovėjau užvertęs galvą į viršų, norėjau vėl išvysti stebuklą, kaip išgyvenau jį prancūziško leidinio puslapiuose, ir netrukus ją nuleidau, kad užsidengčiau delnais akis. Man atrodė, kad restauratoriai nulupo kūriniui odą, ir norėjosi rėkti. Bet tai nebuvo svajonių pabaiga. Siksto koplyčią transformuoti į senąjį „originalų“ pavidalą šiandien man reikėtų dviejų „Manitu“ kilnojamųjų aikštelių ir mažiausiai penkių patyrusių padėjėjų. Medžiagų sąmata siektų virš šimto tūkstančių eurų.
O dabar atgal į kasdienybę. Prisipažįstu, visada norėjau apsigyventi erdviame pagal savo scenografiją sukurtame tarpukario laikų bute. Turint patyrusią komandą tokį būstą galima pastatyti Babelsbergo kino studijoje per mėnesį. Į tą mėnesį tilptų interjero dekoravimas, apstatymas baldais, įvairūs akcentai, visų paviršių patinavimas ir galiausiai pasirinktų miestų vaizdai – perspektyvos, matomos pro langus. Bet kas gi man leistų nuolat apsigyventi filmavimo aikštelėje?
Prieš pat Šveicarijos sieną vis dar svarsčiau apie skirtingus patinavimo būdus ir paskui tardžiau save, ar mano veido išraiška panaši į mano matytą skarabėjų padirbinėtojo veidą prieš Egiptologijos muziejaus Kaire duris. Ir kas gi iš tikrųjų yra patinuotojas? Imitatorius ar laiko iliuzijos meistras? Kad išvengčiau nepatogių klausimų, mėginau prisiminti kai kuriuos su patina susijusius išgyvenimus. Nė vienas iš jų nebuvo tiesiogiai susijęs su parengtu paskaitų ciklu.

Autoriaus nuotrauka

Autoriaus nuotrauka

 

Balkone

Kai atsikrausčiau į dabartinį savo butą penktame nugyvento seno namo aukšte ir atidariau langą į gilų, uždarą kiemą, pamačiau prieš save nedidelį, žydinčiomis gėlėmis išdabintą balkoną. Tai nebuvo atsitiktinai ant atbrailų pastatyti keli gėlių vazonai su nykštukų liejiniais iš dažyto gipso, ne, tai buvo tikras nedidelis Edenas. Panašų įspūdį kėlė ir žydinčios palangės. Savaitgalį sėdėjau prie rašomojo stalo ir pakėlęs nuo popieriaus akis žiūrėjau pro langą į karvelius, kurie leidosi į balkoną ieškodami maisto. Už kelių minučių man buvo net skaudu žiūrėti, kaip patinėlis stipriais snapo smūgiais bando praplėšti orchidėjos pumpurą. Staiga, išgąsdinti grakščios rankos, laikančios laistytuvą ilgais pianistės pirštais, paukščiai nuskrido. Veido nesimatė. Prasilenkdamas su kaimynėmis namo kieme, nesąmoningai bandžiau atpažinti tą ranką, bet taip jos ir nepamačiau.
Paskui prasidėjo ruduo ir vasarinės gėlės buvo pakeistos jaunais rudens augalais. Kraujažolėse vešėjo pelkių mirtos ir erikos, o ant palangių skleidėsi įvairių spalvų chrizantemos. Laukiau siuntinio su nauju megztiniu ir radau pašto dėžutėje pranešimą, kad paketas perduotas kaimynui prancūziška pavarde penktame aukšte gretimoje laiptinėje. Kai paspaudžiau skambutį ir duris atvėrė grakšti ranka pianistės pirštais, lyg ir netekau žado. Jauną moterį vyšnių spalvos lūpomis neperdedant buvo galima pavadinti deive. Ji žvelgė į mane. Aš parodžiau pranešimą. Buto gelmėje pasirodė vyras, kažkuo primenantis bibliotekininką. Jis vilkėjo pilka liemene ir žiūrėjo pro stiprius akinius masyviais raginiais rėmeliais į rankose laikomą pluoštą natų.
Vyras nepatikliai dirstelėjo į mano pusę. Moteris buvo grakšti, ne, ji panėšėjo į elfą ir buvo visai nesunku įsivaizduoti, kaip ji, žengdama link siuntinio, padėto ant batų dėžės, pakils kelis centimetrus nuo žemės.
Kaip puikiai jie vienas kitam tinka, galvojau aš, retkarčiais žvelgdamas pro savo dulkiną langą į Edeną. Gėlės, pora ir natų sąsiuviniai.
Už trejų metų, po ilgos ir karštos vasaros, pastebėjau, kad niekas nebekeičia vystančių gėlių. Vieną vėlų vakarą išvydau balkone bibliotekininką, šįkart kažkodėl be akinių. Jis piktai kratė sausą žemę ir silpstančias gėles į didelį atliekų maišą ir ne visada pataikydavo. Žemės grumstai ir augalų kotai krito ir į gilų kiemą. Ant sienų, prie kurių anksčiau stovėjo daugybė gėlių vazonų, matėsi pailgi juosvi dryžiai, kurie priminė suodinus užgesusių žvakių pėdsakus.

 

Salė

Nutriušusi geležinkelio stoties laukiamoji salė buvo tiesiog užpildyta šviesos. Taip buvo dėl didžiulių dvidešimto šimtmečio pradžios langų. Galbūt jūs atsimenate tuos senus, pailgus, daugybe plonų medinių kryžmių padalintus langus, kurie siekdavo aukštas lubas. Jų seniai čia niekas nedažė, nevalė ir jie žvelgė į peroną, kuriame nesimatė nė vieno žmogaus. Kitoje salės pusėje ryto pilkumoje pro tokius pat langus matėsi tuščia pagrindinė gatvė, kuri vedė į senamiestį. Tai buvo tipiškas provincijos miestelis. Traukinys sustodavo čia dukart per dieną.
Buvo vėlyvas ruduo ir ledėjančias rankas reikėjo greitai slėpti kišenėse. Taip ir įžygiavau su didžiule kuprine ant pečių į laukiamąją salę. Patalpa buvo tuščia ir aš atsisėdau ant nuzulinto suolo priešais uždarytą kasos langą su užtraukta iš vidaus užuolaida. Iš abiejų pusių matėsi purviname suolo paviršiuje įrėžti vardai ir beprasmiai sakiniai. Ant lauko palangės į perono pusę vos girdimai burkavo keli prisnūdę balandžiai.
Kai pats pradėjau snūduriuoti, išgirdau traškų kosulį ir pamačiau nuo tolimesnio suolo besikeliantį seną vyrą. Ne, jis nekosėjo, traškėjo prie kelnių diržo pririšti plastikiniai maišeliai, pripildyti įvairaus turto. Greičiausiai jis buvo benamis ir nakvojo čia. Jis žengė gal metrą į mano pusę ir piktai žiūrėjo. Važiavau su persėdimais į Berlyną ir neturėjau smulkiųjų net kavos puodeliui. Mes spoksojome kaip šunys vienas į kitą kelias minutes ir jis nupėdino vilkdamas kojas prie to didžiulio purvino aprasojusio lango į tuščią peroną. Jis kažką rašė smiliumi ant drėgno stiklo, o ant juosmens traškėjo pririšti plastikiniai maišeliai. Tada jis išėjo.
Pagalvojau, kad jis norėjo man kažką pasakyti, ir nuėjau prie lango perskaityti. Suprasti keverzonę buvo sunku dar ir dėl aprasojusių stiklų. Atrodė, kad buvo parašyti penki žodžiai, iš jų suspėjau perskaityti du – „per daug“.
Kai po valandos ėjau į autobusų stotelę už kelių šimtų metrų nuo geležinkelio stoties, supratau, ką jis turėjo omenyje. Aš buvau jam „per daug“. Jis norėjo būti vienas toje didžiulėje švytinčioje laukiamojoje salėje ir nenorėjo ta tuštuma su niekuo dalintis.

 

Kambaryje

Gerai pažinojau vieną dekoracijų dailininką Babelsbergo kino studijoje. Jis buvo vienas žinomiausių savo srityje ir netrukus ruošėsi išeiti į pensiją. Prieš daugybę metų kantriai mokė mane savo amato paslapčių ir mėgo kartoti, kad priklauso senajai prieškario mokyklai. Dirbome dviese išnuomotose patalpose, jas reikėjo paversti į prieškario butą, kuriame pagal filmo „Ne visi buvo žmogžudžiai“ scenarijų netrukus turėjo pasislėpti persekiojamų žydų šeima. Sienas gruntavome šviesiai rudais dažais su oranžiniu atspalviu ir sustoję maždaug keturiasdešimt centimetrų iki lubų užbaigėme rudą plotą sidabriniu, bangeles primenančiu kontūru. Tada ant ką tik išdžiūvusių sieninių dažų specialiu voleliu atspaudėme mažytes mėlynas art deco stiliaus rugiagėles. Dvigubas duris tarp kambarių dažėme blizgiais aliejiniais dažais ir vėliau patinavome gelsva šelako mikstūra. Grindlentes dengėme „Jaučio krauju“, tipiškais to meto raudonais į rudumą tirštais dažais. Tiesa, kambario viduryje dengėme lentas gerokai plonesniu dažų sluoksniu, brūžinome paviršių švitriniu popieriumi, kad pasimatytų medis, ir tada tas vietas pilkinome ir balinome. Kampus trynėme skudurais, prisotintais skysto tamsiai rudo vaško, o grindjuostes nupūtėme dulkėmis, kurias prieš tai paruošėme smulkiai sutrynę ir persijoję anglis.
Mūsų darbas prasidėdavo septintą ryto ir pirmą pertrauką darydavome pusę devynių. Kiekvieną kartą, tarsi atliekant kokį ritualą, girdėjosi tie patys garsai, kurie lydėjo mano bendradarbio judesius. Tylus gumos cyptelėjimas atsukant termoso dangtelį ir garuojančios arbatos sruvenimas į metalinį puodelį. Kuprinės užtrauktuko čiūžtelėjimas prieš ištraukiant sumuštinius, susuktus į sviestinį popierių. Dekoratorius buvo pabrėžtinai nekalbus ir balsiai reaguodavo tik į mano klaidas, pavyzdžiui, jeigu gerai sugeriančius paviršius padengdavau netolygiai arba dar blogiau – darydavau tai iš anksto su juo nepasitaręs.
Išnuomotose patalpose buvo trys dideli kokliniai pečiai, juos rūpestingai uždengiau plėvele, kad neaptaškytume dažais. Dekoratorius tamsino vašku grindjuostę ir specialiu aparatu atsargiai pūtė dulkes į kampus. Dulkės lipo prie vaško ir dabar atrodė, kad numintų grindų, ypač kampuose, seniai niekas neplovė. Meistras klūpojo už pečiaus, įdėjo teptuką ir skudurą į kibirą ir nuleidęs rankas nejudėjo. Pamaniau, gal jis ten ką rado, ir nežinojau, ar mandagu dabar klausti, ar ne. Besitęsianti tyla veikė keistai. Netikėtai jis paklausė manęs iš už kampo, ar ką išmanau apie žalvarį. Ne, atsakiau, nieko apie tai neišmanau, ir galvojau, kad jis teiraujasi, norėdamas sužinoti, ar sugebu daryti žalvario imitacijas. Bet ne, jis kažkodėl pradėjo pasakoti, kad amžinatilsį jo tėvas jį, dar paauglį, dažnai už nereikšmingus poelgius bausdavo. Jam, meistrui, dažnai tekdavo šalia pečiaus klūpoti, kad įsisąmonintų, ką blogai padarė. Užtekdavo blogai išplauti grindis arba vėluoti prie pietų stalo. Tėvas mokė meistrą pranašo balsu, kad ir jis, tėvas, klūpodavo būdamas vaikas ir ne taip patogiai, o ant žirnių ir dar nekūrentame kambaryje. Ir dabar meistras rankos judesiu parodė į kelis sprindžius nuo grindjuostės nutolusią dūmtraukio sklendę su žalvariniu bumbulu. Šitas bumbulas spindi kaip žvaigždė, tarė meistras ir pasakojo, kad iš baimės prieš tėvą ir vėliau gal iš nuobodulio jis liesdavo vaikiška ranka žvilgantį bumbulą ir jį sukinėdavo. Jam teko daug butų paruošti filmavimui ir jis dažnai gal nesąmoningai ieškodavo akimis dūmtraukio sklendės.
Tada jis atsistojo ir seno vyro žingsniu perėjo į gretimą kambarį, kad padengtų gintarine lazūra meistrišką jo paties darytą parketo imitaciją, pagražintą raudonmedžio intarsijomis. Žiūrėjau šalia pečiaus kelis sprindžius nuo grindjuostės nutolusią, aprūkusią dūmtraukio sklendę su vos žvilgančiu žalvariniu bumbulu ir nežinojau, kuo man reikės čia toliau užsiimti.

 

Van Gogho batai

Pagal prieškarinį Kauno meno mokyklos diplomo išrašą mano senelis Leonas buvo bažnyčių dekoratorius ir teatro scenografas. Jam priklausė didelis namas su ūksmingu sodu ir dar jis turėjo keturis suaugusius vaikus, kurie pešėsi tarpusavyje, kas kam atiteks po to, kai… na, jūs suprantate, ką aš turiu omenyje. Jaunystėje Leonas svajojo užsiimti visai ne dekoracijomis, o tapyba. Iš savo vaikystės gerai atsimenu jo impresionistinius natiurmortus: gėles krištolinėje vazoje, stovinčioje ant siuvinėtos staltiesės, arba prinokusius obuolius krepšelyje ir sidabrinį peilį, gulintį pirmame plane. Dar atsimenu, kaip meistriškai jis vienu teptuko brūkšniu nuvesdavo drobėje tuščią takelį per kopas link jūros. Leonas turėjo įprotį pavasarį tapyti violetines alyvas, pamerktas į krištolinę vazą, o vasaros pabaigą pasveikinti saulėgrąžomis. Vieną jo dirbtuvės sieną dengė didžiulė spinta, užpildyta meno foliantais įvairiomis užsienio kalbomis, o virš jos pagal dydį buvo sustatyti savaitgaliais tapyti paveikslai. Leonas nemokėjo skaityti užsienio kalbomis, bet dažnai studijuodavo iliustracijas, o kai aš pramokau anglų kalbos, už nedidelį atlygį paprašė manęs išversti vieną monografiją apie van Goghą. Gerai atsimenu tą aplanką. Viršelyje buvo natiurmortas su numintais tamsiais batais, pastatytais ant purvino skuduro. Skaičiau pusvalandį savo išverstą van Gogho gyvenimą. Leonas klausė įdėmiai ir kai pabaigiau, žiūrėjo lyg ir į tuštumą. Kai aplankiau jį už kelių savaičių, po „labas“ ir taip toliau jis man pasakė, kad van Goghas visą savo gyvenimą paaukojo tapybai. Pritariamai linktelėjau ir mes kurį laiką tylėjome. Tada jis paklausė manęs, ar galiu jam vieną rimtą paslaugą padaryti. Jis tiksliai dar nežinąs kada. Mėgau Leoną ir pasakiau „taip“. Tada jis pasakė, kad kai „viskas baigsis“ ir atsisveikinant jis gulės atvirame karste, turi būti apsiavęs savo senais, dažais aptaškytais batais. Sutrikau ir nežinojau, ką pasakyti. Prižadėk, kad išpildysi, kreipėsi į mane visai rimtai, ir nesugalvok papasakoti apie tai savo motinai. Žinoma, nepasakosiu, ir pakartojau visa tai, ko jis manęs prašė, – vilkėdamas išeiginiu kostiumu ir avėdamas šitais išklaipytais, dulkinais, dažais aptaškytais, laku apvarvėjusiais bordiniais pusbačiais tu nori kažkada išeiti.

 

Radiniai

Medžio kamienas, atplukdytas jūros bangų į seklią įlanką, užstringa ir tįso iki pusės apsemtas vandens. Saulė kaitina viršutinę išlindusią dalį, o jūra perridena per viršų stambesnes bangas. Iš pradžių gabalais nukrenta sutrūkinėjusi žievė. Vėjo džiovintas ir sūraus vandens plautas šerdies paviršius pradeda eižėti, pilkėti, ne, žėrėti balkšvu sidabru. O medžio dalis, gulinti vandenyje, tamsėja, apeina gličiais žaliais maurais, minkštėja.
Senas, dažnai skaitomas knygas lengvai galima atpažinti iš nutrintų viršelių, nublukusių puslapių skaičių ir pageltusio popieriaus. Paraštėse, vos įskaitomos, pieštuku rašytos pastabos. Tokios knygos skleidžia ypatingą kvapą, senų archyvų kvapą, vos paryškintą salsvo džiūstančio grindų vaško dvelksmo, kartais pelėsio. Šitas kvapas hipnotizuoja mane ir šiandien. Užtikęs senas knygas, jaučiuosi kaip naras, radęs kriauklių, kuriose gali slėptis perlai. Apsižvalgau, ar niekas nemato, prispaudžiu prie nosies ir giliai įkvepiu. Antikvariatuose įsigijau nemažai egzempliorių, juos skaitant tarp puslapių manęs laukdavo tikri atradimai. Pageltusios jaunų veidų fotografijos, atvirukai, plaukų sruogos, laiškai ir džiovintos gėlės. Viena garbaus amžiaus moteris sendaikčių turguje man paaiškino, kad norint džiovinti gėles knygose reikia augalą uždengti drėgmę sugeriančiu popieriumi iš abiejų pusių, užspausti knygą sunkiu daiktu ir nepamiršti po kelių savaičių tą popierių išimti. Ištraukė iš po prekystalio batų dėžę ir ją atidarė. Dėžė buvo iki kraštų pilna knygose rastų byrančių gėlių.
Ingrid Bergman duktė savo mamos miegamajame naktinio staliuko stalčiuje rado labai seną ką tik susituokusios poros fotografiją. Duktė stebėjosi beveik iki popieriaus nutrintais veidais. Vėliau sužinojo, kad tai buvo jos seneliai iš Švedijos ir kad numirė jie būdami gana jauni. Prieš užmigdama Ingrid Bergman turėjo įprotį savo tėvų fotografiją laikyti rankoje. Kaip ilgai reikia smiliumi glostyti veidus, juos bučiuoti, kad jie neatpažįstamai nusitrintų?

 

Apleistame bute Berlyno priemiestyje

Aplink apdaužytą skambutį pajuodęs nuo pirštų prisilietimo tinkas, nuplėšta pavardė, o pašto dėžės gerklėje įstrigę nemokami laikraščiai ir pageltusios reklamos. Atrakinus apdulkėjusias aukštas rudas duris, akys nejučia krypsta į platų slenkstį. Prieš daugybę metų pertrauktas žvilgančiais tamsiai raudonais dažais, vos įžiūrimais rievėse, slenkstis yra beveik bespalvis, iki pilkumo nutrintas tūkstančiais užkulnių, nusėtas vos įžiūrimais juodais ir rudais iš lauko atneštos žemės taškeliais.
Ilgame koridoriuje pasitinka salsvas yrančio gelsvai rudo linoleumo kvapas. Nors nesijaučia drėgmės, bet akivaizdu, kad butas labai seniai remontuotas. Palei subraižytas grindjuostes guli birus sluoksnis tinko, susimaišęs su nukritusiomis dažų skiautėmis. Gėlėti tapetai lupasi nuo aukštų koridoriaus sienų ir kai kur, jiems iki pusės atsiklijavus, atsiveria senas tamsiai žalias blizgus aliejinių dažų sluoksnis, užsibaigiantis plonu sidabriniu apvadu maždaug ties krūtine. Juoda, žvilganti net per balkšvas dulkes drabužių kabykla su ovaliu veidrodžiu stovi vis dar savo vietoje. Kai kurie kabliai nulaužti, veidrodis ties kraštais pajuodavęs ir primena užsitraukiančią eketę. Ties eketės kraštu styro išblukęs atvirukas, sprendžiant iš fotografijos, atsiųstas iš kurorto Alpėse. Žengiant toliau dešinėje pusėje matosi tuščia virtuvė, o už jos praviros durys į nedidelį tualetą, kuriame telpa unitazas be dangčio ir įskilusi kriauklė su nusuktu čiaupu. Ilgo koridoriaus gale atviros aukštos, kažkada žvilgančios baltos, dabar purvinai geltonos dvigubos durys su išlupta spyna veda į erdvų valgomąjį su dviem dideliais langais į gatvę. Baldų nebėra, bet nesunku įžiūrėti jų paliktus kontūrus, blyškiais šešėliais atsispaudusius ant rausvų sienų. Virš bufeto, stovėjusio ant lenktų kojų, trūksta didelio stačiakampio paveikslo. Plačių lentų grindys valgomajame dešimtmečiais buvo scena ištisoms generacijoms. Prieš plaunant scenos grindis, kibire ištirpindavo gabaliuką ūkinio muilo ir metų metais šitaip mazgojant nubalo kitados tamsiai raudonas aliejinių dažų paviršius. Gražaus profilio grindjuostės, dažytos ta pačia spalva, kad ir apibraižytos, bet, atrodo, išsaugojo originalų „Jaučio kraujo“ dažų atspalvį. Kiliminis takas buvo nutiestas nuo durų į kambario centrą. Tai išduoda mažiau nublukęs paviršius, primenantis čia gulėjusio kilimo perimetrą. Tarpai tarp grindlenčių pilni purvino smėlio, o viename plyšyje žvilga pamesta adata. Pačiame kambario centre matosi keturi stalo kojų atspaudai. Subraižytas paviršius nuo mažiausiai šešių iš pastalės dažnai traukomų kėdžių ir juosvi dryžiai nuo batų gumos. Nesunku įsivaizduoti, kaip gausūs svečiai pasibaigus šventiniam vakarui atsistojo, kaip jie už viską dėkojo, linkėjo visa ko geriausio ir, triukšmingai pristūmę kėdes prie stalo krašto, žengė link drabužių kabyklos koridoriuje.
Durys yra seno buto plaučiai. Karštą vasarą atveriamos, kad skersvėjis būtų stipresnis, o žiemą, taupant šilumą, uždaromos. Daugybę kartų atidaromos įnešti ir išnešti baldams, žinoma, valant ir vaškuojant grindis, o kada nors plačiai ir tyliai atidaromos aukštos pageltusios dvigubos durys iš valgomojo į miegamąjį, kad būtų išneštas paskutinis buto savininkas. Ant miegamojo durų apvadų vos įžiūrimi pieštuku užrašyti skaičiai, pavienės raidės ir įrėžti brūkšniai. Virš brūkšnių pažymėti metai. L. 1964 metais buvo 145 cm ūgio, o M. dešinėje apvado pusėje tais pačiais metais pasiekė 137 cm. Aplink pažaliavusias žalvarines durų rankenas eižėja patamsėję nuo prisilietimų dažai. Pačioje durų apačioje matosi iki pat medžio nagais nudraskyti dažai. Greičiausiai katė bandė įsiprašyti į miegamąjį, bet jos ten niekas neįleido.
Langai yra dulkinos stiklinės akys į gyvenimą už buto ribų, net jeigu ir nesinori jame tiesiogiai dalyvauti. Dešinėje plačios palangės pusėje gerai matosi kamuolio dydžio gelsva dėmė, lyg kažkas ilgai trynė tą vietą, kol ji pagelto. Ten greičiausiai gulėjo pagalvė atremti geliančias alkūnes besižvalgant pro langą. Kairėje palangės pusėje juoduoja vazono atspaudas ir keli nejudantys vabzdžiai.

 

Judantys šešėliai

Kai buvau vaikas, mano langas į svajonių pasaulį buvo senos sutrūkinėjusio tinko lubos su aptrupėjusiais gipso lipdiniais pakraščiuose. Nežinau, ar šiandien kas nors dar turi tokį pasakų lobį. Savo sutrūkinėjusias, vietomis byrančias lubas tyrinėjau kasdien prieš užmigdamas ir kai peršalęs gulėjau lovoje. Mačiau lubose judančius pačius įvairiausius pasakų gyvūnus. Drakonai sklandė virš mano galvos, jų sparnai šiugždėjo, ir jie kandžiojo vienas kitą. Perskridę didįjį įtrūkimą lubų centre, jie pavirsdavo plūduriuojančiais laivais, o paskui subyrėdavo į žmones primenančias skruzdėles. Baugščių skruzdėlių gausa, užsidegus gatvės žibintams, virsdavo į tamsius tirštus debesis, kurie slinko lubomis ir net sienomis į įvairias puses.
Panašių formų debesis mačiau pakeliui į Ciurichą pro automobilio langą. Aš taip ir neatsikračiau įpročio stebėtis stebuklingais piešiniais ant senų sueižėjusių lubų. Kuo greičiau keičiasi vakaro šviesa ir daugėja šešėlių, tuo greičiau juda figūros lubose ir keičia savo pavidalą. Pakanka įeiti į tuščią negyvenamą butą kelias valandas prieš nusileidžiant saulei, kad patys tuo įsitikintumėte. Patariu ten eiti vieniems ir pasiimti laikraštį. Į klausimą, o kam tas laikraštis, atsakau, – kad neišsipurvintumėte drabužių. Kad galėtumėte tuščio dulkino kambario viduryje patiesti laikraštį ir ant jo atsigulti. Dabar galite susikaupti ir netrukdomi stebėti lubas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.