DARIUS GIRČYS

Vilnuvijus

 

Wilna d. 5.4.16-Rueckseite

Frau E. Fuge

Berlin Lichtenberg

Wartenberg St 63

 

Wilna 5.4.16

 

Mano brangi Lizule,

mes vis dar čia, šalia stadiono. Oras puikus, o kaip ten pas jus? Ar nupirkai arklį? Ar buvai Karo ministerijoje? Ką tau ten pasakė?

 

Sveikina Tave mylintis Richardas

  Puskarininkis R. Fuge

372 pėstininkų pulkas

 Wilna

 

Prieš įeinant į patalpą, kurioje gali būti aukštesnio rango karininkas, privalu pabelsti į duris. Puskarininkis Fugė stovėjo pakėlęs smakrą armijos štabo kanceliarijos koridoriuje ir šonu žvelgdamas į save veidrodyje šyptelėjo plonomis lūpomis. Plačiapetis, nedidelio ūgio, tamsiai mėlyna uniforma su aštuoniomis auksinėmis sagomis ir paradiniais pėstininko antpečiais. Tada laikydamas kairėje rankoje sunkų odinį portfelį žengė tris žingsnius link durų, pažymėtų 5-uoju numeriu, dešine išlygino munduro klostes ir dukart pabeldė. Už durų girdėjosi mašinėlės tarškėjimas, jis trumpam nutrūko ir pasigirdo – įeikit! Dešimtosios armijos kanceliarija buvo Krantinės gatvėje, naujuose Oginskių rūmuose, su vaizdu pro langus į Pilies kalną ir į elektrinę su aukštu rūkstančiu kaminu kitoje Vilijos pusėje. Kareiviams, saugantiems paradinį įėjimą, pusnuogė, auksu spindinti figūra ant elektrinės stogo priminė tai, apie ką jie stengėsi negalvoti. Siauroje štabo kanceliarijoje, 5-ajame kabinete, prie vos ten telpančių stalų, apkrautų įsakymais, gyventojų ir jų turto sąrašais bei neužpildytomis anketomis, sėdėdami ant sukamųjų kėdžių, dirbo trise. Įeidavo ir išeidavo siauru pirmo aukšto koridoriumi pro šoninio flygelio duris. Paradinis įėjimas su kolonomis iš upės pusės buvo skirtas aukštesniam rangui. Nugara į puskarininkio Richardo Fugės rašomąjį stalą ant sukamosios kėdės sėdėjo mašininkė panelė Lidija Zalkind ir spausdino. Leitenantas Ziusmajeris sėdėjo nugara į sieną ir akies krašteliu kartais stebėdavo pavaldinius, laikydamas rankoje tamsiai žalią parkerį su auksine plunksna ir kažką žymėdamas paraštėse. Fugės stalas buvo apkrautas pusmetrinėmis skelbimų, blankų ir laiškų šūsnimis. Į panelės Zalkind nugarą, jos ilgą alebastro kaklą, kuris laikė viršugalvyje žvilgančių kaštonų spalvos plaukų pynę, Fugė žvelgė pro siaurą tarpelį tarp žinybinių popierių. Nuo 8 ryto iki 12 judėjo tik jos iki alkūnių matomos sniego baltumo rankos ir kartais atrodė, kad smarkiai alkūnėmis plakdama orą ji nori pakilti. Ir kai ji, išgirdusi pietų pertrauką skelbiantį pratisai čirškiantį skambutį, stebuklingu būdu vis dėlto pakildavo, žalio brokato suknia ankštai aptemptuose sėdmenyse matydavosi trikampis sukamosios kėdės įspaudas. Įspaudo pozicija kartais keisdavosi ir aštriąja dalimi atsispausdavo vis kitoje sėdmenų vietoje. Atspaudas kažkuo priminė modernaus, virš durų kabančio laikrodžio rodyklę, rodančią lyg 12, o kartais lyg ir 3 valandą. Vis dėlto kaip nepadoru, susigėdęs mąstė puskarininkis Fugė, ne, tiesiog gėda ilgiau nei kelias sekundes spoksoti į tokį vaizdą, bet dar blogiau yra pradėti galvoti apie atspaudo žymes po suknia. Žiūrėti į parketą nuleidus galvą irgi negerai, Ziusmajeris dar pamanys, kad sąžinė nešvari. Fugė atsiduso, atsistojo ir įdėjo į portfelį pluoštą užklijuotų vokų. Penktadienį jo darbas buvo nunešti skelbimus „Dešimtosios armijos laikraščio“ redaktoriui į Bernardinų gatvę 2, iš ten atnešti spausdinti paruoštą kontrolinį egzempliorių, pristatyti įsakymus vietinei valdžiai į magistratą, o iš ten atnešti surinktas žinias ir padėti jas ant panelės Zalkind stalo, kad ši išverstų iš lenkų, rusų ir žydų kalbų į vokiečių ir atspausdinusi padėtų ant Ziusmajerio stalo po nuolat įjungta staline lempa žaliu gaubtu.

Kas iš tikrųjų gyveno šitame mieste, po naujo gyventojų surašymo pirmoji ir sužinojo panelė Zalkind, nesudėtingu matematiniu būdu pavertusi „vilniancus“ ir „ne“, kaip ji juos žymėjo paraštėse, į procentus. Skaičiai buvo skubiai reikalingi rinkliavoms, prievartiniams arklių ir karvių nusavinimams ir duonos kortelių išdavimui. Taigi, šis tas aiškėjo – lenkų buvo surašyta 50,15, o žydų 43,5 procento, toliau ėjo mažumos, tokios kaip litvinai, kurių buvo apie 2 procentus, ir kiti, į kuriuos panelė Zalkind rimtai net nežiūrėjo. Sąrašų tikrinimo pradžia jai sudarė sunkumų, dalis gyventojų, bijodami pasekmių vartojant žodžius „rusas“, „žydas“, „lietuvis“, į grafą „tautybė“ įrašė „tuteišas (-a)“. Neteisingai užpildytą langelį panelei Zalkind vėliau teko taisyti, plušant viršvalandžius, jau ties visai naujais tautybių sąrašais. Netrukus buvo išleistas komendanto nurodymas visus užrašus mieste perrašyti dviem kalbom – lenkų ir vokiečių, o šaligatviu eiti į priekį dešine puse, o grįžti kaire. Šita puiki mintis išvengti nemalonių grūsčių žydų kvartale be galo pradžiugino panelę Zalkind, tik ji, kaip ir daugelis kitų, vis negalėjo suprasti, kuri gi šaligatvio pusė yra „Pirmyn!“ ir kuri šiuo atveju būtų „Atgal!“ Dar buvo aišku, kad „pirmyn“ buvo leidžiama judėti nuo penkių ryto, o „atgal“ reikėjo būti vėliausiai 10 valandą vakare. Rusiškas laikas po daugiau nei dviejų šimtų metų komendanto įsakymu buvo pakeistas tvarkingesniu, vokišku.

Lidija Zalkind tikėjo dosniu likimu ir palankiais horoskopais. Naudodama universalią nuojautos strategiją stengėsi išvengti blogybių, nevalingai gynėsi nuo pragaištingų minčių per greitai plakančia širdimi. Spausdindama dažnai akies krašteliu stebėjo leitenanto Ziusmajerio išpuoselėtas rankas, plonus ilgus pirštus, lengvai prilaikančius parkerį, ir net įsivaizdavo jų prisilietimą prie savo rankos. Leitenantas nebuvo abejingas Lidijai, bet ir neskyrė jai ypatingo dėmesio. Už nugaros kartais kažkas kvėpavo ir traukė orą taip giliai į plaučius, kad, atrodė, norėjo įsiurbti visą likusį deguonį, kuris buvo raštinėje. Tai buvo Fugė, kuris Lidijai atsikėlus nuo sukamosios kėdės dažniausiai žiūrėdavo į grindis. Lidija žengė tris žingsnius link Ziusmajerio stalo ir įdėjo atspausdintus lapus į specialiai tam atverstą segtuvą. Ji vos šlubavo, ne, vos pastebimai vilko dešinę koją, mat vaikystėje neatsargiai kertant gatvę drožkės ratas pervažiavo pėdą. Prisiminusi tai vėlų vakarą namuose guldė blyškų veidą į rožinius delnus ir kukčiojo. Nubraukusi ašaras, ji galvojo apie Ziusmajerį, apie jo rankas, laikančias jau ne žalią parkerį, bet jos liemenį, ir jo plonus vėsius pirštus ant jos karštų skruostų. Lidija sėdėjo už stalo prieš leitenantą jau trečią mėnesį, bet nežinojo, kaip prie jo priartėti.

Leitenantas mėgo paauklėti Fugę. Fugė buvo baigęs pradinę mokyklą Oranienburge ir kalbėjo ryškiu Brandenburgo dialektu, o leitenantas nepriekaištinga literatūrine vokiečių kalba jam aiškino, kad čia, raštinėje, visiems privalu aiškiai kalbėti. Fugė stovėjo prieš leitenantą pasitempęs ir prispaudęs delnus prie šonų, o leitenantas jam dėstė, kad yra vienas puikus būdas išmokti aiškiai kalbėti. Jis, žinoma, nėra lengvas, bet duoda gerų rezultatų. Apsipylęs prakaitu, Fugė bijojo prarasti vietą raštinėje, ne, paniškai bijojo atsidurti fronte ir čia pat užtikrino leitenantą, kad jis tuoj pat užsiims savo šnekamosios kalbos tobulinimu, kad ir kaip sunku tai būtų. Ziusmajeris patogiai atsilošė kėdėje ir atsisegęs viršutinę sagą dėstė toliau, kad to puikaus būdo išradėjas prisikišdavo akmenų į burną ir stovėdamas prie ošiančios Egėjo jūros bandydavo perrėkti bangas kokiu nors sklandžiu sakiniu. Po kurio laiko, išspjovęs akmenis, išradėjas tapo puikiu oratoriumi. Fuge, sakė Ziusmajeris, sakinį leidžiu pačiam sugalvoti, o vietoj jūros turime čia upę ir krantinės grindinio akmenimis dardantį transportą. Leitenantas, žinoma, juokavo, bet mokėjo kalbėti įtaigia veido išraiška. Leiskite išnešioti skubųjį paštą, ponas leitenante, – kreipėsi į jį sutrikęs Fugė. Jis nebuvo girdėjęs apie Egėjo jūrą. Jam buvo gėda savo tarmės ir dar labiau jam buvo gėda prieš panelę Zalkind. Eikit, – pasakė Ziusmajeris ir užsisegė viršutinę sagą. Jis jautėsi nepalyginti laisviau raštinėje dviese su panele Zalkind, kuri tramdydama šypseną ruošėsi pietų pertraukai, metaliniu gaubtu uždengė rašomąją mašinėlę, užrakino stalčių ir garsiai pristūmė kėdę. Leitenantas Ziusmajeris peržvelgęs pasirašė panelės Zalkind atspausdintų lapų apačioje ir prieš pietus padėjo užantspauduotą aplanką generolo fon Eichhorno adjutantui ant stalo. Raižytos ąžuolinės generolo kabineto durys šalia adjutanto stalo buvo uždarytos ir antrame aukšte dažniausiai tvyrojo pagarbi tyla. Ordino „Pour le Mérite“ už Kauno užėmimą kavalierius generolas Hermanas fon Eichhornas dažnai jodinėdavo prieš pietus, kad prasimankštintų. Iš motinos pusės jis buvo filosofo Šelingo anūkas ir, kaip jam pačiam atrodė, iš veido  į jį panašus. Generolas, pakėlęs smilių, dažnai primindavo susirinkusiems štabo karininkams populiarią įvairiuose armijos sluoksniuose mintį – kas tavęs neužmuš, padarys tave stiprų. Prieš metus jis pavojingai susižeidė krisdamas nuo arklio, o dabar ir vėl jodinėjo, kartais net pavarydavo šuoliais krantine į priekį, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, ir tada, apsisukęs prieš pat šventorių, vangia risčia grįždavo atgal. Žinių apie užimtą miestą generolas sėmėsi iš Brokhauzo enciklopedijos ir šviežiai surinktų statistinių duomenų. Žemėlapyje jis matė, kad miestas išsidėstęs slėnyje tarp kalvų, ir primerkęs akis pagalvojo, kad įtempus vaizduotę reljefas šiek tiek primena Romą. Vakar priėmime pas Oginskius grafienė paryškintais raudonais žandais pritarė šiai minčiai. Skambėjo Bramso etiudai fortepijonui. Eichhornas mandagiai pasakė, kad mieste yra nemažai itališko baroko bažnyčių ir visai nedaug cerkvių. Grafienė tiesiog nušvito. Eichhornas, žiūrėdamas  į žvėrių iškamšomis skoningai papuoštas sienas, apsisuko ant kulno ir paklausė: sakykite, o kur Wilnoje yra zoologijos sodas?! Ach, kaip visi šypsojosi, lingavo galvomis ir kilnodami pilnus stiklus gyrė generolo nuopelnus išvarant rusus iš Mozūrijos, vaduojant Kauną, Gardiną ir be didesnių sugriovimų užimant Wilną. Vietinis vokiečių kilmės karo inžinierius, vadovavęs Žvėryno tilto remonto darbams, atsukęs nugarą grafienei ir šildydamas delne stiklą su konjaku, sąmoksliškai generolui šnibždėjo, kad kilmingieji ponai anksčiau čia puikiai sutarė ir su rusų valdžia, kartu medžiodavo, o jų vaikai vakarėliuose deklamavo Puškiną. Generolas supratingai palingavo pliktelėjusia žila galva ir atsargiai žvilgtelėjo į grafienę. Grafienė negirdėjo kaire ausimi, bet niekada neišsiduodavo, į neišgirstus sakinius dažniausiai atsakydama diplomatišku klausimu. Pasibaigus Bramsui, ji atsisėdo krėsle ir laužyta prancūzų kalba pasiteiravo, ar generolas yra girdėjęs Vilniaus įkūrimo istoriją. Tam papurčius galvą, pasakojo apie sapnus ir kažkokį vilką. Generolas, pagaliau supratęs, kad kalbama ne apie iškamšas, o apie mitologiją, pažvalėjo ir pasakė, kad taip, taip, jis žinąs tą vilką. Tai yra Likaonas. Grafienė krenkštelėjo parėmusi smakrą dviem pirštais ir dar labiau paraudusiais žandais paprieštaravo – ne, ne, Gediminas. Generolas nusišypsojo ir nepriekaištinga lotynų kalba pasakė, kad, pasak Ovidijaus, vilkas yra Likaonas. Likaonas tyčiojosi iš Dzeuso prigimties, kurią šis atvirai rodė atvykęs į Arkadiją. Norėdamas išsiaiškinti, ar svečias yra apsišaukėlis ar ne, Likaonas patiekė ant vaišių stalo kalinio mėsos, kurios viena dalis buvo virta, o kita skrudinta. Negana to, žiūrėdamas į kramtančius Vilniaus didikus tęsė generolas, sulaukęs nakties ir norėdamas išbandyti Dzeuso nemirtingumą, Likaonas pabandė nužudyti užmigusį dievą. Tada Dzeusas sudaužė namo stogą ir sprunkantį Likaoną pavertė vilku, užbaigė generolas. Ir iš viršaus žiūrėdamas į priglaustoje prie munduro krūtinės krištolinėje taurėje raibuliuojantį raudonąjį vyną, pridūrė – mėnesienoje staugiančiu vilku. Svečius apėmė mokiniška baimė, jie blogai suprato generolo lotynų kalbą ir ne visai suprato, už ką reikės dabar gerti. Pasakotojo, ne, greičiau kompromisų nežinančio mokytojo veide buvo kažkas baugaus, nuo jo norėjosi slėptis, atrodė, kad taurėse raibuliuoja šiltas kraujas, bet neklausė švininės kojos, išgerta juk vis dėlto buvo nemažai. Karo inžinieriui, stovinčiam šalia generolo, netgi pasirodė, kad vienas iš ponų, stovinčių už grafienės, labai panašus į Likaoną. Grafienė, pamaniusi, kad dabar visiems praverstų pertrauka, pradėjo ploti, prie jos prisidėjo dukterėčios, o tada jau visi plojo pasakotojui, kažkuo panašiam į senstantį Dzeusą. Vėl pasigirdo pianino akordai. Grafienė pakilo iš krėslo. Generolas ištuštino taurę, atsisveikindamas linktelėjo galvą, adjutantas taukštelėjo kulnais ir jie išėjo. Ankstų penktadienio rytą jų laukė kruopštus strategų darbas. Sienos ir stalai generolo kabinete buvo iškloti žemėlapiais, susmaigstytais įvairių spalvų vėliavėlėmis. Dešimtoji armija ruošėsi pergalingam žygiui į Rygą, Revelį ir kiek vėliau į Ukrainą.

Puskarininkis Fugė turėjo penktadienį nunešti įsakymus į magistratą ir laiškus karininkams į „Bristolį“, bet jis savavališkai apsisprendė kiek pakeisti nustatytą maršrutą. Eidamas pro Šv. Stanislovo baziliką, lyg maro laikais mušant vienišam katedros varpui (daugelį bažnyčių varpų išsivežė besitraukiantys rusai), Fugė sustojo tuščioje aikštėje matydamas tik vieną vaizdą. Atsisukusi per petį jam šypsojosi panelė Zalkind. Jos putlios vyšninės lūpos krutėjo ir ji bandė kažką pasakyti. Fugei atrodė, kad drėgnos lūpos šnibždėjo lyg kažką intymaus, bet katedros varpo dūžiai trukdė suprasti. Fugė suvokė, ne, puikiai suprato, kad panelė jam negali būti pora, jo laukė žmona Berlyne. Tiesa, nepasižyminti grožiu, bet kartu su ja laukė ir nedidelė kolonijinių prekių parduotuvė, kuriai iki šiol vis dar vadovavo uošvis. Be to, panelė Zalkind juk buvo ne vokietė ir, atrodo, net ne lenkė. Fugė nesiryžo jos užkalbinti raštinėje, tai griežtai draudė statutas, o ir nuolat besikabinėjantis Ziusmajeris galėjo atkreipti savo nuodingą dėmesį. Dievas žino, kas gi apsigyveno manyje, murmėjo po nosim puskarininkis, apžiūrinėjo savo nukramtytus nagus, gniaužė trumpus pirštus į kumštį, kumščius padaužė vieną į kitą ir tada, nustojus mušti varpui, apsisprendė. Fugė labiau už viską norėjo pietų pertraukos metu slapta žvilgtelti į namą, kur gyveno panelė Zalkind, ir, jeigu pasiseks, netyčia susitikti ją skersgatvyje. O tada, žinoma, jis pakviestų ją į kavinę arba gal net ji pakviestų už kelių dienų Fugę į svečius. Taip, jis girdėjo, kad vilniečiai yra svetingi. Tada jis atneštų lauktuvių ką nors gražaus, ką nors atminimui. Fugė girdėjo, kad vietiniai, nepaisant duonos kortelių ir astronominių maisto kainų, Kalvarijų turguje pirkdavo proginius širdies formos meduolius, papuoštus spalvotomis cukrinėmis rožėmis, kryžiais,  angelais, padabintus iš anksto užsakytais brangiųjų vardais, rašomais prinokusių vyšnių sultimis. Pažįstamas iš slaptojo kanceliarijos skyriaus jam pasakė adresą, kur gyveno panelė Zalkind. Ji, pasirodo, gyveno su tėvu vieno kambario bute. Pažįstamas diktavo adresą paraidžiui, kiek kreivai šypsodamasis, linguodamas skustą galvą su atsikišusiomis raudonomis ausimis ir tvirtino, kad net maždaug žinąs, kur tai yra. Jos butas, sakė jis, yra naujo viešbučio Mostowa gatvėje priestate. Fugė nešdavo kartą per savaitę laiškus karininkams į tris viešbučius – „Bristolį“, „Europą“ ir „Georgą“ – ir nebuvo girdėjęs apie naują adresą. Fugė ėjo kiemais, tikėdamasis sutaupyti laiko. Sustojus bet kuriame kieme ir apsidairius buvo galima pamatyti beveik tą patį vaizdą – tarpuvarte sprunkančią katę, senutę, spoksančią vandeningomis akimis iš tamsios kambario gelmės pro langą pirmame aukšte ir besišildančią bekraujes rankas ant neobliuotos palangės, prisigėrusios saulės, ir kelis vaikus, stovinčius ant smėlio salelių prie įėjimų į namus ties neperbrendamu purvynu. Balandžiai neburkavo, juos išgaudė 1915 metų žiemą badaujantys gyventojai. Fugė skaitė viename iš pranešimų, kad belaisviai rusai gudrumu prisiviliodavo į barakus palaidus šunis ir kates, kad tik nemirtų iš bado. Vaikai, laidę akmenis į tvorelę, ant kurios čirškė žvirbliai, jiems nuskridus, pritūpė.  Kažką apžiūrinėjo patvoryje. Juos domino nustipusi žiurkė, ne, dėmesį greičiau patraukė jos keista poza, lyg ji vis dar norėjo kažkur liuoktelti, bet staiga pakeitusi sprendimą sustingo. Vienas iš vaikų trumpu pagaliuku braukė per aksominį jos kailį ir sausai pastukseno juo į žvilgančius iššieptus dantis. Kovas ėjo į pabaigą ir daugėjo saulėtų dienų. Fugė susikeikė, taip buvo gaila išblizgintų batų, kurie aplipo gličiais purvais, ir staiga po kojomis kažkas akinamai sužėrėjo. Balos dugne, tarp klevo lapų, gulėjo auksinis saldainio popierėlis ir spindėjo prispaustas aštria skaidraus stiklo šuke. Pamiršęs purvinus batus Fugė spoksojo į balą, popierėlis švietė tiesiog akinamai, o laiko liko vis mažiau.

Naujas viešbutis Mostowa gatvėje buvo prižiūrimas vokiečių feldfebelio, stovinčio priešais įėjimą. Bet ne, iš tikrųjų tai buvo be galo tvarkingas viešnamis.  Ant durų buvo prikaltas mašinėle spausdintas užrašas – „Tik karininkams!“ Ant nušluoto šaligatvio stovėjo keli skutimosi vandeniu kvepiantys žemesnio rango kariškiai, jie neskubėjo ir rūkydami aptarinėjo savaitgalio planus čia ir gyvenimą ten, Vokietijoje. Pablukęs, bet perskaitomas lenkiškas užrašas virš durų „U Cioci Rózi“ buvo įžiūrimas iš kitos gatvės pusės. Alkaname mieste su dviem ištuštėjusiomis specialaus profilio ligoninėmis Ostrobramska ir Rudnicka gatvėse buvo kalbama, kad prostitutes, sergančias venerinėmis ligomis, sistemiškai dujomis nuodijo vokiečių medikai. Darydami naudingus tyrimus karo tikslams. Norinčias užsiimti savo darbu ir toliau registravo, nuolat tikrino sveikatą ir skirstė į dvi profesines grupes – karininkams ir kareiviams. Fugė stoviniavo kitoje gatvės pusėje, perimdamas sunkų portfelį su dokumentais iš dešinės rankos į kairę, ir nežinojo, ką daryti. Nesimatė čia jokio gyvenamojo priestato. Tai buvo bjaurus bendradarbio pokštas, o iš kitos gatvės pusės jam draugiškai mojavo veidai iš komendantūros. Jie turbūt manė, kad Fugė atnešė ilgai lauktų laiškų.

Vilkdamas kojas Fugė grįžo į tuščią raštinę prieš pat pietų pertraukos pabaigą ir atsisėdo prie panelės Zalkind stalo. Jis perbraukė pirštais per stalo paviršių, ten, ties viduriu, matėsi kelios blyškios salelės, matyt, atsiradusios nuo panelės Zalkind alkūnių. Tada jis kiek atsistūmė su kėde nuo stalo ir spoksojo į nutrintą kraštą virš stalčiaus. Stalčius buvo užrakintas. Fugė išėmė iš portfelio rausvo popieriaus kortelę karpytais kraštais ir parašė:

 

   Didžiai gerbiama panele Lidija Zalkind,

                 širdingai kviečiu Jus pasiirstyti valtimi.

                 Penktą valandą po pietų, šeštadienį.

                Siūlau susitikti prie Vilijos, šalia elektrinės.

 

Su širdingiausiais linkėjimais

Jus gerbiantis puskarininkis R. Fugė

 

Dailyraščiu parašytą kortelę pakišo po rašomosios mašinėlės gaubtu ir greitai persėdo į savo vietą. Netrukus įėjo kaip visada po pietų gerai nusiteikęs Ziusmajeris. Fugė atsistojo ir po komandos „laisvai!“ vėl atsisėdo. Ziusmajeris išskleidė ant stalo naują spausdinti paruoštą „Dešimtosios armijos laikraščio“ numerį. Panelė Zalkind vėlavo penkias minutes ir tik atidariusi duris pranešė Ziusmajeriui, kad nors šiandien yra penktadienis, ji spausdins viena valanda ilgiau. Tuščias Fugės skrandis urzgė, bet jo veide buvo galima įžiūrėti kažką panašaus į šypseną. Panelė Zalkind nuėmė gaubtą, atsisėdo ir pradėjo spausdinti.

Šeštadienį Richardas Fugė laukė panelės Zalkind paupyje iš elektrinės pusės. Portfelyje buvo didelis riestainis, papuoštas cukrinėmis širdelėmis, ir nedidelė puokštė žibučių, suvyniota į drėgną nosinę. Upės paviršius buvo pilkas, lyg padengtas blizgančiais pelenais. Buvo labai sausa, kvepėjo lyg ir degėsiais. Buvo tylu. Paukščiai snaudė medžiuose, nejudėdami stovėjo ir gelsvi debesys. Pelenais švytintis Vilijos vingis žiūrint Katedros link Fugei priminė nuostabų panelės Zalkind petį, kurį, negalėdamas paliesti ranka, lietė mintyse, lūpomis. Tada svajodamas bučiavo žemiau vos sulenktą panelės alkūnę, tada įsivaizdavo krūtinę, lyg ji stovėtų prieš šviesų langą kambaryje, ir tada dar ir dar žemiau. Bokšto varpas mušė penkias ir jis vėl nejučiom pagalvojo apie sukamosios kėdės atspaudą po jos suknia. Lidija, murmėjo sau po nosim puskarininkis Fugė, Lidija, ir žiūrėjo sau po kojomis. Jis pasilenkė ir viena ranka sugriebė nugludintų paupio akmenukų, juos nuskalavo. Tada užėjo už krūmo, kad niekas nepamatytų, susigrūdo juos į burną ir daug aiškiau ir daug garsiau išrėkė – Li-di-ja! Varpas mušė ketvirtį po penkių. Panelė Zalkind smarkiai vėlavo ir Fugė dairėsi į visas puses, ar nepamatys jos ateinant. Nuo paties Pilies kalno viršaus stulpų pradėjo kilti tiršti dūmai ir už kelių sekundžių kalną supurtė sprogimas. Užkaukė kovinę parengtį skelbianti sirena. Iš pačių kalno žiočių virstančiuose dūmuose kažkas dar garsiau sprogo ir smulkių įkaitusių iki raudonumo akmenų kruša pliumptelėjo į upę. Fugė prisidengė galvą neužsegtu portfeliu ir iš baimės pritūpė šalia karklų priešais išsinuomotą valtį. Riestainis išslydo ir nukrito į šlapią smėlį. Tada bijodamas užtrokšti gelsvuose, tirštuose dūmuose atsistojo ir nepastebėjęs, kad trypia išsibarsčiusias žibutes, pro dūmus matė, kaip ant Gedimino kalno liepsnoja medžiai. Pratisai kaukė sirena, girdėjosi riksmai ir Fugė apglėbęs pustuštį portfelį bėgo į kareivines link stadiono. Jis, atrodo, nesužinojo, kad laiškelį Lidijai pakišo ne po gaubtu, o po vos pakeliama rašomąja mašinėle.

 

 

Sklaidydamas vokiškus Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus ir Vilniaus  krašto gyventojų surašymo duomenis supratau, kad „tuteišas (-a)“ yra nepalyginti rimtesnis istorinis terminas, nei man atrodė jaunystės laikais. Sakau tai be vilnietiško sarkazmo.                                

Feldmaršalą Hermaną fon Eichhorną ir jo adjutantą užmušė ukrainiečių revoliucionierius Borisas Donskojus 1918 metais Kijeve. Į feldmaršalą buvo nesėkmingai kėsintasi mažiausiai penkis kartus. Revoliucionierius, sviedęs sprogmenis, iš įvykio vietos niekur nebėgo, stovėjo ir laukė. Vienintelė jo gyvenimo meilė Irina Kachovskaja memuaruose pasakojo, kad bėgti jis net ir nesiruošė, nes, jo manymu, elgėsi teisingai. Vokiečiai iš pradžių jį kankino, norėdami rasti bendrininkus, o po to viešai pakorė prieš kalėjimo pastatą. Vieši korimai 1918 metais išvis mažai ką stebino. Susidūrę su vietinių gyventojų pasipriešinimu, vokiečiai negailestingai baudė. Viename nedideliame miestelyje pastatė 17 kartuvių ir prasikaltusiems gyventojams reikėjo stovėti pusę dienos tvarkingoje eilėje, kad įkištų galvą į kilpą. Sprogmenų sudarkytus feldmaršalo palaikus atvežė į Berlyną ir palaidojo Invalidų kapinėse. Ant jo antkapio nėra jokių puošmenų, tik rangas ir pavardė. Užklydęs ten, išbaidžiau varnėną, skaldantį gelsvu snapu vynuoginės sraigės kiautą, ir prisiminiau Eichhorno senelio, filosofo Šelingo, frazę, kad „karas yra toks pats svarbus, kaip yra svarbi gamtos dalių kova tarpusavyje“. Šelingas mirė, kai mažajam Hermanui buvo devyneri, bet apie ką jie kalbėjosi, kai senelis supdavo anūką ant kelių? Žinoma, jeigu jie išvis susitikdavo.

Lietuvos dailės istorijoje man nepasisekė rasti peizažų su vulkanais. Tiesa, 1909 metais Čiurlionio tapytas „Aukuras“ gal kiek ir panašus į stilizuotą Vezuvijų savo aukščiu, tačiau paveikslo turinys primena ašaras varantį skirtumą tarp tikrų dūmų ir nupieštų pastele. Kraupi mintis, kad piliakalnis arba kalva yra bundantis vulkanas, nėra paplitusi ir tarp Lietuvos poetų. Pompėjai egzistavo 700 metų ir buvo palaidoti po išsiveržusia lava ir pelenais, o Vilnius po 600 metų sulaukė Fugės regėjimo. Kaip jauna žmona suprato iš Vilniaus atsiųstą ant medžio lakšto Fugės nupieštą apokaliptinį vaizdą – atviruką, galiu tik spėti. Apokalipsės nereikėjo ilgai laukti. Jų namo Berlyne, Wartenbergo gatvėje 63, nebeliko. Namai po bombardavimų 1945 metais buvo naujai numeruojami ir 1946 metais ten buvo registruoti viso labo du kiek apgriuvę trijų aukštų pastatai.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, panelė Zalkind ilgą laiką siuntė kalėdinius sveikinimus leitenantui Ziusmajeriui į Heidelbergą. Sveikinimai negrįždavo atgal, bet neateidavo ir atsakymai. 1941 metų birželį, karštą šeštadienio popietę, nepaisant jos nuopelnų raštinėje ir nepriekaištingos vokiečių kalbos, trys ginkluoti vyrai išvedė ją kartu su tėvu iš buto Jatkowa gatvėje ir nuvarė į geležinkelio stotį. Panelė Zalkind ėjo sunkiai, jai gėlė sutinusius kelius ir ji smarkiai šlubavo. Tėvas be perstojo kažką niūniavo. Senasis Zalkindas buvo neturtingas, bet dievino giedojimą. Jis stovėdavo pačiame tamsiausiame maldos namų kampe bijodamas pajudėti ir sugerdamas paskutines choro frazes. Pravira, bedante burna ir ašaromis ant neskustų virpančių skruostų. Iš senojo Zalkindo atėmė diržą ir jis ėjo viena ranka prilaikydamas kelnes. Kelnės buvo per plačios ir vis smuko, tad jis, trumpam nustojęs niūniuoti, kiek šokteldavo į viršų, timptelėdamas jas aukštyn. Stebintiems pro aklinai uždarytus langus atrodė, kad jis šokinėja per nedideles balas.  

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.