Karo lauko paštas
Pro memoria inžinieriui Walteriui Reinschui, padėdavusiam iššifruoti ziuterlinu (Sütterlino šriftas – vokiečių kalbos rašmenys, vartoti iki Antrojo pasaulinio karo) parašytus, dažnai vos perskaitomus atvirukus
Siuntėjas jefreitorius Otto Ruths
42-oji pėstininkų divizija Rytuose
K. Ruths šeimai
Frankfurtas prie Maino, Jordano gatvė 88
7.10.1915, Wilna
Mano Brangieji!
Šiandien pagaliau atėjo paštas. Gavau vieną atviruką, išsiųstą 26.09, ir kitą nuo Helės, išsiųstą iš Briuselio. Kojines siųskit, kai tik leis judėjimą per sieną. Jokių siuntinių iki šiol negavau. Labai šalta žiema čia. Viskas suledėję. Man klojasi vis dar neblogai, tikiuosi, Jums taip pat.
Siunčiu širdingus linkėjimus Jums visiems ir mūsų pažįstamiems.
Jūsų Otto
Wielka Pogulanka
…kai Dzeuso žmona graikų deivė Hera atplėšė nuo savo krūties skaudžiai žindantį Alkmėnės ir Dzeuso sūnų, mažąjį Heraklį, pienas tryško srove į viršų ir šitaip danguje atsirado Pieno Takas, lietuviškai vadinamas Paukščių Taku. Likę pieno lašai, nepasiekę dangaus, krito ant žemės ir ten išsiskleidė lelijos.
Jefreitorius Otto Ruthsas nekentė šalčio ir nenorėjo kariauti Rusijoje. Jefreitoriui neatrodė, kad visiems vokiečiams kaip kaizeriui trūks plyš reikalingos Oberosto žemės kartu su visais tais senamadiškai apsirengusiais rusais, stoviniuojančiais abiejose Wielka Pogulanka pusėse. Jų veidai bolavo iš po tamsių kailinių kepurių kokonų. Tokio siuvimo kepurių, tokių veltinių batų, tokių nutriušusių paltų ir skarų Frankfurte niekas nenešiojo. Frankfurtas Otto atmintyje buvo šviesos oazė su žiemą gelsvu smėliu pabarstytomis gatvėmis ir tviskančiomis vitrinomis. Frankfurtas buvo sapnas, kuriame dvelkė cinamonu, čežėjo šilkinės suknios ir kavinėse buvo vartomi stori laikraščiai. O čia, kairėje gatvės pusėje, į Romanovų cerkvę, matyt, nakvynės buvo varomi į žmones nepanašūs belaisviai. Vienas jų šokčiojo ant vienos, matyt, sveikos kojos kelis metrus ir griūdavo paslydęs, tada jį pakeldavo ir jis šokčiojo toliau. Belaisvį paskutinėje eilėje draugai vilko už pažastų. Jis buvo basas, galvą, apmuturiuotą skudurais, laikė užvertęs į viršų, lyg bijotų ten kažką svarbaus praleisti.
Pėstininkų kuopa mynė purviną sniegą, šalta drėgmė kilo nuo pėdų iki sopančių ausų. Kuopa žygiavo slidžia pakalne į miesto tamsą. Juodi namų fasadai buvo apkarstyti apledėjusiomis iškabomis rusų, žydų ir lenkų kalbomis. Virš galvų nuo kraigų lyg kokie nokstantys lelijų pumpurai kabojo didžiuliai varvekliai. Otto keikė mintyse savo likimą ir nesuprato, kodėl, ne, už kokias nuodėmes likimas jį nugrūdo taip toli nuo gimtojo miesto.
Otto prisiminė, kaip būdamas paauglys turėdavo už bausmę klūpoti tamsioje rūsio bulvinėje. Nulipus nuo drėgmės slidžiais laiptais, reikėdavo klauptis prie samanojančios plytų sienos. Tėvas griežtai drausdavo atsisėsti arba stovėti. Kairėje pusėje buvo morkos, užpiltos smėliu, kad nevystų, o dešinėje stūksojo didžiulė bulvių krūva. Po bulvėmis nuolat gremžėsi kažkoks tamsos gyvis, gal net bandė išsirangyti. Otto užgniauždavo kvapą, kad įsiklausytų į padaro skleidžiamus garsus, o tas lyg ir pritildavo. Ilgiau žiūrint į juodas rūsio lubas atrodydavo, kad ten boluoja, gal net po truputį juda kažkokia dėmė, bet tai juk negalėjo būti šviesa. Otto atsistodavo, patrindavo skaudamus kelius ir kad nebūtų taip baisu, užmerkdavo akis. Tada bandydavo įsivaizduoti lėtai besisukančią karuselę parke arba paliesti šiltus nuo saulės medžių kamienus. Tėvas, po geros valandos atrakinęs rūsio duris, liepdavo jam lipti į viršų. Stovėdamas laiptinės viduryje patikrindavo Otto kelius, pasilenkęs žiūrėdavo, ar tikrai ant jų matosi akmenukų ir šiaudų atspaudai. Tėvas sakydavo, kad tamsoje galima gerai apgalvoti savo nuodėmes ir užlipus atgal į šviesą jų daugiau nekartoti. Mažos piktadarybės veda prie didelių nusikaltimų Dievo įstatymams, tėvas kartodavo Mato evangelijos žodžius. Nuodėmės buvo blogai išblizginti batai, silpni pažymiai mokykloje, vėlavimas, kartais drėgnos dėmės ant paklodės ryte. Jeigu esi kaltas, pavymui apaštalo Mato balsu kalbėdavo tėvas, turėsi už tai ir atsakyti.
Nusileidus, veikiau – nuslydus žemyn vedančia gatve, pėstininkų kuopai buvo leista trumpam sustoti. Rodyklės Wielka Pogulanka ir Zawalna Strasse sankryžoje buvo aplipusios sniegu ir feldfebelis aiškinosi su patruliu, sėdinčiu ant motociklo, kurioje pusėje yra geležinkelio stotis ir kur divizijos kareivinės. Feldfebelis buvo iš Saksonijos, iš toliau klausantis jo kalba priminė vamsėjimą. Mūsų feldfebelis yra ne žvėris, galvojo Otto, bet tikrai ir ne žmogus.
Dešinėje pusėje matėsi nedidelė parduotuvė su languose išstatytais bidonais. „Marja“, perskaitė Otto virš durų ir pagalvojo, kad praleista viena raidė. Kiti žodžiai buvo parašyti nesuprantamomis raidėmis – MOLOČNAJA. Durys buvo uždarytos, ant jų kabojo spyna. Jis priėjo prie lango ir žiūrėjo į vos apšviestą patalpą. Matėsi ant tamsaus ilgo prekystalio sudėti sūriai ir kelios pailgos statinės, kuriose greičiausiai buvo sviestas arba taukai. Už prekystalio buvo melsvomis plytelėmis iki lubų išklijuota siena. Kairėje pusėje ant trikojės kėdės sėdėjo juodai apsirengusi moteris ir žindė kūdikį. Ji sėdėjo šonu į langą ir žiūrėjo į vaiko galvą. Otto įsisiurbė akimis į vaizdą, ne, į prasegtą moters palaidinę. Stiklas užrasojo nuo prispaustos kaktos. Otto patrynė rankove stiklą, kad jo iškvepiamuose garuose neprapultų tas įstabus reginys, ir netyčia brėžtelėjo paviršių metaline saga. Moteris, išgąsdinta aštraus garso, pasisuko į langą. Kelias sekundes Otto žiūrėjo į jauną veidą. Žemą kaktą, storas lūpas, tamsias akis ir pačią paskutinę sekundę, pro beveik jau užrasojusį šąlantį lango stiklą, į krūtinę. Jam pasirodė, kad pienas, nepasiekęs besimuistančio kūdikio, trykšta ant tamsių grindų.
Gatvėje feldfebelis lojo naują komandą, batai trepsėjo. Otto žvilgtelėjo per petį triukšmo link, o kai vėl atsisuko, šviesa kambaryje nebedegė ir moters nebesimatė. Ji turbūt pasislėpė po prekystaliu arba spėjo perbėgti į kitą kambarį. Otto vos įžiūrėjo statines ir sūrius, už jų beveik juodas plyteles. Feldfebelis išrėkė „žengte marš!“ ir kuopa vangiai pajudėjo Zawalna Strasse geležinkelio stoties link. Viens, du, trys, – Otto skaudžiai mušė kaire koja slidų ledą. Viens, du, trys, – rėkė feldfebelis. Otto vis dar matė mintyse prasegtą palaidinę ir pieną, trykštantį srove iš pritvinkusios krūties. Trykštantį į viršų, krintantį ant juodos marškos ir po to varvantį ant grindų. Pieno lašai krito ant rėkiančio kūdikio lūpų ir nepataikė į burną. Otto matė supykusį kūdikį, sukiojantį žiopčiojančią galvą. Viens, du, trys, – rėkė feldfebelis. Moters kakta buvo suraukta. Otto brūkštelėjo laisva nuo šautuvo diržo ranka sniegą nuo peties ir lyžtelėjo nuo delno. Glausdamas prie lūpų naują gniūžtę, pagalvojo, kad salsvas sniegas panašus į ledėjantį pieną. Virš žygiuojančių pėstininkų galvų kabojo sunkūs ledo pumpurai, o pačioje dangaus gelmėje siauru takeliu suspindo kelios žvaigždės. Viens, du, trys, – vamsėjo feldfebelis, – viens, du, trys. Gal tai visai ne žvaigždės, o spindintys ledo gabalai, galvojo Otto žygiuodamas toliau. Viens, du, trys, – vamsėjo feldfebelis.
