Negęstanti glesum šviesa
Šių metų spalio pradžioje naujienų agentūros pranešė, kad Vokietijos valdžia oficialiai pradėjo legendinio XVIII a. Prūsijoje sukurto gintaro kambario paieškas. Manoma, kad galima slaptavietė tūno po Buchenvaldo nacių koncentracijos stovykla. Ši Indianos Džounso verta istorija, turinti visus nuotykių romano elementus, nuolatos masina žmonių vaizduotę. Gintaro kambarys kartais net pavadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šiuolaikinė jo versija atverta nuo spalio 25 iki lapkričio 23 dienos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus trečio aukšto parodų salėje, autentiškame fachverkinės architektūros pastato interjere (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), kuriame Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius lankytojams pristato tarptautinę šiuolaikinės gintaro juvelyrikos parodą „Amber Room“. Joje savo kūrinius eksponuoja juvelyrikos meno kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė. Tai tik laiko klausimas. 2017
Aleksandro Sidorenko nuotrauka
Tai, kad gintaru galima išreikšti net socialinį komentarą, demonstruoja Estijoje gyvenančio ir kuriančio Adolfo Šaulio juvelyriniai objektai „Labas rytas, Europa“, kurie su ironija žvelgia į politines aktualijas – „Brexit“ terminas čia suvokiamas jau kaip prekės ženklas ant saldainio, tautos savirealizacija per sukuriamą produktą. Žiniasklaidai net naudinga, kad nuolatos nukeliama Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos data, nes tai pritraukia žmonių dėmesį, didina skaitomumą, tad ir reklamos sklaidą. „Antraštinio masalo“ kultūroje nėra nieko tikro, tik sensacijos. Gintaro ir juodmasės pripildyta piliulė A. Šaulio darbe žiūrovui pasiūloma tarsi filmo „Matrica“ personažo Morfėjaus delne: pasirinksi mėlyną piliulę – liksi Europos Sąjungoje, bet iš dalies neteksi autonomijos, pasirinksi raudoną – tavo likimas neaiškus, bet kažkas kažkur kalbėjo apie tikrąją laisvę!.. O jeigu vietoj gintaro ir juodmasės piliulė būtų pripildyta medaus ir deguto? Žinome, kad 51 procentas Jungtinės Karalystės gyventojų nulėmė visų kitų lemtį – tikėjimas demokratija irgi yra savotiškas religinis reliktas, galintis skaudžiai nubausti už palaimingą nežinojimą ir apatiją. Gintaro medžiaga, tokia neatsiejama nuo Baltijos pakrantės, neleidžia pamiršti apie nemažą Baltijos valstybių emigrantų skaičių, reziduojantį Didžiojoje Britanijoje, globalizacijos eroje nebėra svetimų problemų. Telieka pabusti iš „gerovės žemyno“ sapno ir, kaip patarė filosofas Slavojus Žižekas, „tapti blogu vartotoju“.
Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės juvelyrikos objektas „Išsinešti“ / „Take away“ pavaišina „Tinginio“ pyragu iš gintaro, epoksidinės dervos, geležies rūdos ir smėlio. Išsinešti pridedama vienkartinė pakuotė ir mediniai pagaliukai su užrašu „Made for China“. Tai mažytės lauktuvės valstybei, kuri mums pagamina beveik viską – nuo pigių plastikinių žaisliukų iki be priekaištų atkartotų žymiausių Europos miestų ir lankytinų vietų (pavyzdžiui, Paryžiaus kopija Tiandučenge). Falsifikuojami jau ne tik daiktai, bei ir erdvės, kultūra, gal net istorija. JAV dabar kyla diskusijos dėl Kinijos įtakos Holivudo produkcijai – dėl daugiau kaip milijardo potencialų žiūrovų verta paprakaituoti: iš filmo iškirpti bet kokias aliuzijas į budizmą, Dalai Lamą, Tibeto išsivadavimo judėjimą ar kitus dalykus, kurie galėtų užkliūti priekabiems kinų cenzoriams. Jėgos pozicijos apsuka ratą – pasirodo, iš tinginių ne taip jau sunku pavirsti vergais. Sakoma, kad valdant imperatoriui Neronui nedidelė gintarinė statulėlė kartais kainuodavo daugiau už žvitrų vergą.
Kitas žaismingas J. Erminaitės-Šimkuvienės juvelyrikos objektas „Tai tik laiko klausimas“ tobulai imituoja lipniąją juostelę-musgaudį, bet gal panašumas yra tik apgaulinga iliuzija, mūsų pačių asociacijų laikinai sukurta realybė. Parodos lankytojai gali iš karto nesuprasti, apsigauti ir tik priėję arčiau ir atpažinę gintarą pajusti atradimo džiaugsmą. Gintaras iš tiesų yra priešistorinė vabzdžių gaudyklė – gintaro inkliuzai leidžia tarsi pro laiko mašinos langus pažvelgti į pasaulį prieš 50 milijonų metų ir išvysti tuomet gyvavusią florą ir fauną. Tokiose gintarinėse laiko kapsulėse amžinybei įstrigę organizmai yra ne tik praeities klimato ir geografinių sąlygų tyrinėjimo medžiaga, bet ir mokslinės fantastikos objektas, nes teoriškai būtų galima išgauti dinozaurų DNR iš gintare užkonservuoto moskito žarnyne esančio kraujo. Taip gintaras taptų tiltu tarp praeities ir dabarties. Tiesa, pasak mokslininkų, DNR molekulės yra pernelyg trapios ir sudėtingos, kad būtų išlikusios iki mūsų dienų, taigi, iki galo nežinotume, kokį būtent gyvūną bandome prikelti iš numirusiųjų… Žinoma, tai tik laiko klausimas.
Sakoma, kad jeigu neturėtume atminties, mūsų gyvenimas taptų panašus į akimirksnį trunkančių
Adolfas Šaulys. Labas rytas, Europa 1-2. 2019
Klauso Leo Richterio nuotrauka
epizodų rinkinį. Eglė Čėjauskaitė-Gintalė savo segių kolekciją „Atmintis“ palydi Viktorijos Daujotytės eilutėmis iš „Balsų ūkuose“: „Je to nieka, ė tau nieka, / Dūna iš žemės, al žemė na tik diel dūnas, da i diel dungaus.“ Iš sidabro, aukso, šilko, gintaro ir suakmenėjusio medžio sukuriamas paslaptingas žvakelių, duonos riekutės bei inicialų naratyvas, galintis reikšti kažką labai konkretaus ir asmeniško autorei, bet kartu būti ir universaliu atminties sužadintoju kiekvienam meno suvokėjui. „Tereikia įjungti atsiminimų lauką, įeiti į jį – ir tas pasaulis ima skleistis. Tas pasaulis yra ne mano, tiksliau, ne mano vienos, aš esu į jį tik įsileidžiama, galiu jį girdėti, matyti, ištarti“, – kalbėjo V. Daujotytė apie savo žemaitiškąją poeziją, bet šie žodžiai gerai apibūdina ir „Atminties“ seges. Į prisiminimų, akimirkų įamžinimo lauką leidžiasi ir juvelyrė Vita Pukštaitė-Bružė su savo subtiliu kaklo papuošalu „Kaip danguje, taip ir žemėje“. Autorė kūrinio idėją apibūdina žodžiais: „Nutinka, kad dangaus iliuzija arčiau nei nesuvokiama realybė.“ Istorinę atmintį sužadinančios trys Šarūnės Vaitkutės segės išlaiko kuo natūralesnę, autentišką gamtos sukurtą gintaro formą. Ji – matinė, grublėta, laiko nenugludinta ir nenušlifuota.
Menininkė iš Latvijos Una Mikuda dedikuoja simbolinį medalį „Dėkoju už jūsų kelią“ visiems, prieš trisdešimt metų stovėjusiems Baltijos kelyje, o segėje „Ar matai? Tai jūros gintarai!“ tarsi įkalčiai plastikiniame maišelyje saugomi pačios autorės pajūryje rasti gintaro gabaliukai. Kitos latvių menininkės Ilzės Eglės segė ir pakabutis „Gintariniai debesys“ atskleidžia laukimo nuotaiką – nesvarbu, tai liūtis su žaibais ar po sausros taip trokštamas žemę atgaivinantis lietus. Nežinome, ką atneš debesys ar ką atpūs vėjai. Nežinome ir iš kurios pusės atskries kulka (!). Juvelyrės iš Estijos Kertu Vellerind segė „Samdomas žudikas“ („Sicario / Hitman“) atrodo kaip mielas kažkokios šventės ar miesto talismanas, bet pavadinimas verčia suklusti, ieškoti žmogučio figūroje kėslų požymių. Galbūt tai tik įrodo pasakymą, kad slapti agentai, samdomi žudikai ir kiti turintieji tamsių paslapčių neišsiskiria iš minios. Kitas K. Vellerind darbas, kaklo papuošalas „Mano namai“, suteikia galimybę nešiotis ne tik gintarinį kambarį, bet ir visus namus. Su gintarinėmis knygomis, akiniais, batais ir visu kitu, ko galėtų prireikti. Su šypsena pasitinka Sandros Malaškevičiūtės kūrinys „Gintarinių akių šviesa“, išpildantis visų pareidolijos fenomeną išgyvenančių stebėtojų lūkesčius. Žmonių polinkis sureikšminti atsitiktinius ar neaiškius vizualinius stimulus šįkart nenuvilia: regime veidą, bet gintarinės akys mūsų nefiksuoja – jos šviečia pirmiausia sau. Menininkų pora solveiga ir alfredas krivičiai (dar žinomi slapyvardžiu ASOL), jau daugelį metų kuriantys vienetinę konceptualią juvelyriką, šioje parodoje pristatė savo edukacinį stalo žaidimą „surask gintaro kambarį“.
Instaliatyvi vienos iš parodos kuratorių Neringos Poškutės-Jukumienės auskarų kolekcija „Gal susitinkam kavos?“ kviečia pamąstyti, ką priimame iš pasaulio ir ką jam duodame. Šiais laikais importuojame kavą, visais laikais eksportavome gintarą. Tai buvo bene pirmasis mūsų regiono eksportas, per kurį pradėta bendrauti su Mikėnų, Egipto, etruskų civilizacijomis. Gintaras (lot. glesum) ir jo kelias aprašyti Tacito ir daugelio kitų antikos rašytojų kūriniuose. Mokslininkai net nustatė, kad Lietuvoje dažniausiai paveldimą krūties ir kiaušidžių vėžį sukelianti geno mutacija siekia senovės baltų genčių laikus ir labai tikėtina, kad tai galėjo nulemti to meto staigus gyventojų sumažėjimas Lietuvos teritorijoje, išprovokuotas Romos imperijos žlugimo V amžiuje ir gintaro prekybos kelių sunykimo. Prisirišimas prie gintaro, tiek amžių buvusio mūsų maitintoju, galiausiai buvo laikino regiono nuopuolio priežastis. Materialūs objektai tiesiogiai paveikė mus, mūsų tautos genetiką. Kad ir kas nutiktų, bent iš solidarumo nenustokime gerti kavos.
Parodos kuratorės Karina Kazlauskaitė ir Neringa Poškutė-Jukumienė bei dalyviai savo kūriniais įrodė, kad gintaras nėra vien alternatyva tam, ko istoriškai neturime (auksui, sidabrui ar bronzai). Jis gali būti ir provokatyvus, ir idėjiškai daugiabriaunis, o meniniai eksperimentai su juo – stebinantys, atnešantys šviežią oro gūsį.
