Kai norisi noir, bet tam trūksta laiko
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) iki lapkričio 10 d. eksponuojama menininko iš Italijos Pietro Finelli paroda „Noir Time“, tyrinėjanti klasikinių filmų rūšį, vadinamąjį film noir (pranc. juodasis filmas).
Parodos fragmentas. Menininkas Pietro Finelli su neįvardyta performanso atlikėja
Šiuo terminu įvardijamos XX a. viduryje sukurtos Holivudo kriminalinės dramos – detektyvai ir gangsterių filmai. Tai niūrus pasaulis, kuriame rimti žmonės juokauja tik prieš ką nors nušaudami. Šie filmai pasakoja apie laikus, kai niekas nekalbėjo apie psichikos sveikatos problemas, nes visi kartu turėjo išgyventi Didžiąją depresiją ir slogų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo. Visi, nepaisydami savo biologinio amžiaus, rengėsi ir elgėsi kaip keturiasdešimtmečiai. Tai didelė priešingybė šiuolaikiniam populiariajam kinui, kurio personažai dažnai, švelniai tariant, būna paliesti puer aeternus (lot. amžinas vaikas) sindromo. Ši tendencija tik atspindi bendrą šiuolaikinės visuomenės infantilumą. Rinkodaroje vartojamas naujadaras kidult (angl. kid – vaikas + adult – pilnametis), reiškiantis suaugusiuosius, kurių interesai labiau tinkami vaikams. Film noir vyras neleistų sau praleisti šeštadienio ryto vienais apatiniais žaisdamas „Minecraft“ ar socialiniuose tinkluose dalytis nuotrauka, kurioje atvira burna šypsodamasis pozuoja su savo nauja „Nintendo Switch“ žaidimų konsole. Tai jam sužadintų pasibjaurėjimą, didesnį už pykinimą nuo kepenų cirozės, atsiradusios dėl per didelio alkoholio vartojimo (kiekviena era turi savo trūkumų). „Jau geriau grįšiu į bedarbių eilę prie nemokamos sriubos Čikagoje Didžiosios depresijos metu, negu kankinsiuosi tarp šitų viskuo patenkintų nebrendilų“, – nusispjovęs pasakytų archetipinis film noir personažas.
Kaip smarkiai filmai paveikia kolektyvinę žmonijos (pa)sąmonę, parodo faktas, kad nespalvotai žmonės pradėjo sapnuoti tik išpopuliarėjus masinei kino industrijai. Kai kurie meno istorikai net įrodinėjo, kad fotografijos (kartu ir kino) atsiradimas pakirto dailės, kaip tikrovės vaizduotojos, autoritetą. Vienu metu net buvo galima užčiuopti sinkretinio bendradarbiavimo tarp šių skirtingų sričių užuomazgas – 1942 m. garsus amerikiečių iliustratorius Normanas Rockwellis buvo pasamdytas sukurti plakatą režisieriaus Orsono Welleso filmui. Davidas Lynchas atvirai pripažįsta, kad kuriant scenų vizualizaciją jį įkvepia tokie tapytojai kaip Claude’as Monet, Gustavas Klimtas, Francis Baconas ir kt. Galiausiai tapybos ir kino romaną apvainikavo 2017 m. pirmas nuo pradžios iki galo nutapytas filmas „Jūsų Vincentas“ – prireikė net 7 metų, kad 125 dailininkai nutapytų 65 tūkstančius filmo kadrų ir atgaivintų van Gogho paveikslus. Tokiame plačiame kontekste Pietro Finelli bandymas pasidalyti savo meile film noir pasimeta ir nublanksta. Meilei reikia laiko ir erdvės. Atrodo, ir vieno, ir kito netrūko, bet jausmas vis vien lieka vienpusis.
Parodos fragmentas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotraukos
Nors parodos anotacijoje teigiama, kad Pietro Finelli, remdamasis film noir struktūra ir estetika, supina tapybą ir film noir kadrus taip, kad tampa nebeaišku, kur baigiasi filmas ir prasideda tapyba, iš tikrųjų yra atvirkščiai: tapyba kontrastuodama su videoinstaliacijomis ant sienos atrodo kaip daiktas, kuriuo bandoma uždusinti pagrindinę šios parodos veikėją – senojo kino dvasią. Ir vis dėlto ekspozicija iš dalies sukuria tą elegantišką atmosferą, kurios ir buvo siekiama, bet neaišku, ar tai menininko nuopelnas, ar tiesiog tikslingai panaudoti filmų fragmentai ir nuolat grojantys muzikos takeliai. Filmų fragmentų ir kadrų naudojimas tampa parodos ramsčiu, padedančiu paslėpti techninį ir idėjinį šlubavimą. Kyla klausimas, ar šis senųjų filmų kadrų naudojimas nėra autorių teisių pažeidimas. Prisiminkime: sovietiniais laikais beveik neegzistavo autorių teisės, bet ar toks „kultūrchozas“ gali būti toleruojamas šiais laikais, sunku pasakyti. Trūksta filmų dinamiško pratęsimo, o ne vien sustabdyto kadro įšaldymo, kuriame sustingsta bet kokia prasmė. Taip, paroda išties pažadina norą peržiūrėti visus ją įkvėpusius filmus ir gal net pamatyti paties autoriaus, kaip kuratoriaus, darbą, bet ne kitus jo personalinius kūrinius, kuriuos ir šioje parodoje lengva praeiti, pražiūrėti, kad ir kilimą, kuris atkartoja vienos iš penkių (!) parodoje eksponuojamų dailininko drobių motyvus ir į kurį turbūt reikėtų susukti amžiną atilsį parodos koncepciją. Andrà meglio la prossima volta, Pietro!
Šiemet minimas prancūzų filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir knygos „Antroji lytis“ 70-metis, tad tiesiog negalima nepažvelgti į parodą lydintį performansą šiokiu tokiu feministinės kritikos požiūriu. Su film noir siejamas femme fatale personažas figūravo ir italo parodoje. Per atidarymą tarsi iš praeities atėjęs modelis (nepatogumas visada asocijuojasi su praeitimi) žvelgė į menininko kūrinį, sėdėdamas ant suoliuko šalia drobės. Šis trivialus aktas turėjo labai mažai ką bendro su femme fatale įvaizdžiu, kurį neva bandė atkartoti. Tikrosios kino fatališkosios moterys, kurių vaidmenis atliko tokios ryškios moterys kaip Rita Hayworth, Marlene Dietrich ar Claudia Cardinale, smalsius parodos lankytojus būtų nuplikiusios žvilgsniu ir pastabomis: „Jei toliau taip vėpsosi į mane, žioply, apdovanosiu švininiais bučiniais!..“ Performanso žanras labai platus ir varijuoja nuo Chriso Burdeno nusikryžiavimo ant „Volkswagen“ vabalo („Trans-Fixed“, Kalifornija, JAV, 1974) iki Denise Ackerl „Powerpoint“ skaidrių pranešimo („Moterys mėnulyje“, Klaipėda, 2019), tad modelio pasisėdėjimas ant suolo priešais paveikslą nėra nei pats blogiausias, nei pats geriausias variantas, bet moteris čia dėl metonimijos egzistuoja tik kaip galimybė vyrui išreikšti save. Taip performanso dama įstumiama į dviprasmišką padėtį – ji tuo pat metu ir dalyvauja parodoje, ir ne: filmų projekcijose ji būtų antikūnu, o paveiksluose jai nepalikta vietos. Vienintelė išeitis – ištirpimas parodos lankytojų minioje. Keistas toks „tyliosios mūzos“ įvedimas į tokios tematikos parodą, nes film noir bene pirmasis kine nebevaizdavo tradicinių ryšių tarp moterų ir vyrų, nes leido reikštis emancipuotų moterų personažams. Deja, imituojama tik forma, bet ne turinys.
Kaip kelionės iš Italijos metu sudužusios parodos pavadinimo neoninės lempos, kurios dėl šio atsitiktinumo pačios tapo instaliacija (ir net labiau pavykusia negu pirminė jų panaudojimo stadija), taip ir pačios parodos emocinė iškrova nesusikoncentruoja į energijos srautą, kuris žiūrovą tikrai paveiktų, tik pabyra į atskirus ne iki galo susiformavusių minčių šipulius. Siekis reflektuoti kiną tampa tik jo fragmentų kolekcionavimu ir neįgyvendintų ambicijų simuliakru, į tikro kino nuotrupas įterpiant užsklandą su žodžiais „directed by Pietro Finelli“. „Berneli, gal pirmiau padirbėk kokio nepriklausomo kino režisieriaus asistentu, pasavanoriauk kino studijose, kokį dešimtmetį patreniruok akį režisuodamas reklamas, muzikinius videoklipus ir gal tada galėsime pašnekėti apie režisieriaus vardą prie tavo pavardės“, – pakomentuotų bet kuris savo profesiją gerbiantis kinematografininkas. Tai, ką matome šioje parodoje, yra italo svajonė apie amerikiečių filmus, įgyvendinama Lietuvoje. „Tokie mat savojo ego patenkinimai už mokesčių mokėtojų pinigus?! Kur Nina Puteikienė, kai jos labiausiai reikia?..“
Kaip tapti tobulu film noir herojumi šiais laikais? Sirgti depresija, gerti daug kavos, rūkyti cigaretes, nesigydyti peršalimo, kad visada užkimęs balsas skambėtų mįslingai ir grėsmingai, rengtis juodai ir visada į patalpą įeiti su pistoletu rankoje?.. Greit būsi apkaltintas, kad stokoji autentiškos laiko patinos, bet tai jau bus žiūrovų fanaberijos.
